Kai mano draugė sužinojo kad teku, tai iškart pradėjo kamantinėt ką dovanot, stiliui galvok, a pinigus ar tą ar aną...

Tai taip lievai pasijutau, ne dėl dovanų ir ne dėl pinigų tuokiamės ir man kažkaip nesvarbu ką kas dovanos ir ar dovanos. Tai toks kamantinėjimas gerokai prispaudė prie sienos, nes niekada nemėgstu įvardint ko noriu (na nebent mamai ar MB), o juo labiau nemėgstu prašyti pinigų

Kiek sugebam tiek užsidirbam... Ir kažkaip nefaina būtų tuos svečius kuntroliuot
Na aišku širdį viliuosi, kad gintarinių paveikslų, kamasutrų, ir vazų milijono nepridovanos , nes jau tektų slėpti kur nors, bet to galima tikėtis nebent iš giminių, ypač vyresnės kartos
O kai patys ėjom kada tais į vestuves, tai jaunieji jau ne jaunikliai buvo ir gerai gyveno, tai simbolinę dovaną pirkom... O kadangi skoniu abu nesiskundžiam ir neskoningų daiktų nei sau nei kitiem neperkam, tai gal jau taip blogai nebuvo... Viliuosi