Dievas sutvėrė arklį ir pasakė:
- Tu sunkiai dirbsi, mažai ilsėsiesi, maitinsi ir mokysi savo kumeliukus, bet gyvensi 60 metų.
- Kam man tokiam sunkiam gyvenimui tiek daug metų? Man užteks ir 20 metų, o kitus 40 metų gali pasilikti sau.
Tada Dievas sutvėrė šunį ir pasakė:
- Tu aplosi kiekvieną, kuris praeis pro šalį. Ir gyvensi 20 metų.
- Kaip lojimui, kiek daugoka, - pasakė šuo. Užteks man ir 10 metų, o kitus 10 metų gali pasilikti sau.
Tada Dievas sutvėrė žmogų ir tarė jam:
- Esi mano mylimiausias kūrinys, tadėl galėsi linksmintis ir gyventi be rūpesčių, bet tavo gyvenimas tęsis 20 metų.
- Nieko sau! - pasipiktino žmogus. - Toks geras gyvenimas ir taip trumpai. Žiūrėk turi 40 nereikalingų arklio metų ir dar 10 metų atidavė šuo. Tai duok man tuos metus man, gerai?
Dievas sutiko, nes ko nepadarysi dėl mylimiausio kūrinio. Nuo tada žmogus 20 metų gyvena linksmai ir be rūpesčių, paskui 40 metų dirba, aria ir rūpinasi vaikais, o paskutinius 10 metų sėdi kieme ir aploja kiekvieną, kuris praeina pro šalį.