Kai širdelę skauda.

tai kad aš visą gyvenimą savęs gailiuosi

Ilgaplauke, prisijuokiau, net sonai skaudejo

Devuska, tai tu supranti, kad esi auka ir saves gailiesi, bet tuo paciu tau ir patogu, nes nereikia nieko daryti. Kaip isivaizduoju, tai bent dalinai yra salygota depresijos? O ar liga tau trukdytu pvz dirbti su saviverte? Ar buna kokiu pagerejimu kai pradedi galvoti, kad esi verta geresnio gyvenimo ir bandai kazka daryti ta linkme? Ar turi kokios paramos is draugu ar artimuju, kad nors truputi tau praskaidrintu diena? Na mes jau issiaiskinom, kad mano supratimas apie depresija gerokai ribotas ir aisku gali nepasakot ko klausiu, nez tai gan asmeniska... Bet idomu kiek turi kontroles savo veiksmu? Ta prasme pabundi ir net is lovos keltis nesinori, ar tokiu atveju gali prisiversti ir atsikelti ir atlikti tarkim buitinius darbus? Lenkiu link to, kad ar manai tau butu imanoma dirbti su savim ir tam tikra prasme nepaisyt ligos? Ar tai galetu ir su simptomais padeti?

Jokios paramos nesulaukiu nes visi galvoja kad depresija susergama nuo neturėjimo ką veikti. Matau, kad ir tu taip galvoji tik neišsiduodi. Nieko žmonės niekada nesupranta kaip veikia organizmas ir kai pasakoju apie kurią nors savo ligą užduoda debiliškiausius klausimus. Labai paplitusi nuomonė kad būti ligoniu yra patogu ir faina. Lyg tai būtų verta viso skausmo ir kančių
Jeigu kažko nenoriu daryti tai ir nedarau nes nematau tame prasmės
Daug kur girdėjau tą mistinį terminą "darbas su savimi" bet aš jo visiškai nesuprantu.

O kodėl turėčiau taip galvoti? Nes kiti taip galvoja? Šiaip apie organizmo veikimą supratimą turiu, apie depresiją ir visus niuancus - ne. Tik apytiksliai, kad tai yra liga ir pan. Užtat ir klausinėju. O be to (kaip suprantu) kiekvienam depresuotam tai yra skirtinga patirtis, gal kieno ir tie pablogėjimai nėra tokie blogi palyginus su kito net ir gerom dienom. Nukrypom į asmeniškumus tai ir eina kalba apie tavo ligą ir apie tai kaip tau ji pasireiškia. Na o dėl klausimų debiliškumo nesiginčysiu, jau sakiau, kad žinau mažai tai ir neina super-duper protingų klausimų užduot
Ligoniu būti nemanau, kad faina ar patogu, AUKA dažnai gan patogu. Nors gal tai ir liga? Manau kiekvienas atvejis skirtingas, kas padaromas auka, kas pats iš saves ją padaro ir gyvena patogų gyvenimą be atsakomybės, nes "aš auka, mane skriaudžia kaimynas/vyras/mokytoja/gyvenimas ir gailėkit visi manes, o aš nieko nedarysiu, nes mane nuskriaudė". Gal man tik toks įspūdis iš tavo tiesmukiškumo susidarė, kad esi pakankamai stipri asmenybė Todėl ir klausiu ar gali prisiversti kažką daryti jei reikia, bet dėl ligos nesinori. Ką aš žinau, gal tu vaistų išgėrus turi daugiau kontrolės ir nors jautiesi prislėgta vistiek darai tai kas būtina padaryti, na pvz nueit i parduotuvę nusipirkt pavalgyt ar pasidaryt valgyt ar pan. Nežinau kas tau atrodytų būtina. Vat aš taip ir suprantu darbą su savimi, kad prisiverti kažką daryti, kas būtina ar reikia daryti siekaint ilgalaikių gerų rezultatų. Laikui bėgant tas prisivertimas turėtų tapti lengvesnis dėl tų gerų rezultatų. Ar mokaisi keisti požiūrį į tam tikrus dalykus. Na tiesiog imiesi iniciatyvos ir tvarkai bardaką galvoj kiek tai yra įmanoma (gali nesakyt apie biologiją, žinau, kad to nepakeisi). Gal kas kitaip supranta šį išsireiškimą.

na gal ir prisiverčiu iki pardės nušliaužt. su vaistais geriau miegasi, nebūna nemigos, nesinori žliumbti, mirti, muštis. Iš esmės to pakanka, ta prasme čia svarbiausia medicinos misija - išsaugoti pacientą gyvą (ir nekenksmingą/neužkrečiamą). Visa kita jau lieka man, tokios smulkmenos kaip veiklumas ar savivertės kėlimas. Nežinau iš kur turėtų atsirasti noras kažką keisti, jeigu papildomas stresas tik viską pablogina. Ir nesuprantu kokiu būdu yra "pertvarkoma galva". Ir kiekvienas skirtingai supranta žodį "būtina"
ir nesakau kad tu užduoti debiliškus klausimus bet pasitaiko labai nelogiškų 3 metų vaiko lygio klausimų todėl kad jiem nusispjaut

Kiekvienam skirtingai, nes kiekvienas bardakas vis kitoks. Mano asmenine nuomone, tau reikėtų keisti požiūrį ir pirmiausia sugalvoti, kad pokyčiai nebūtinai yra blogis pradėt galvot ką norėtum pakeisti ir būtinai tai daryti mažais žingsneliais, išskaidyti dalimis ir imtis vienos dalies. Kai užsibrėži mažesnius tikslus ir juos pasieki, pasitenkinimas savim užtikrina tolesnį tikslo siekimą, o jei užmojai platūs reikia įdėti daug darbo iškart, kardinaliai keisti(s) tai sukelia daugiau streso ir sunkiau to laikytis todėl greičiau nuleidžiamos rankos ir kitąsyk nebesinori net bandyti bijant eilinės nesėkmės. Bent teorija tokia

Keista,bet ,kad jus nesugebate susitvarkyti su tokiom "smulkmenom",kaip veiklumas ir saviverte Tai gal tai visai ne smulkmena,o labai sunkus darbas
Manau jums pirmiausia reikia palikti toki "drauguzi",kuris TIK smugdo jusu saviverte,o paskui susidelioti prioritetus,ir pirmyn. O sedint ir dejuojant tikrai nieko nepasieksite.

čia buvo kalbėta , kad gydytojai neva palieka pacientą likimo valioje, o aš sakau, kad tai ne jų darbas tvarkytis su kiekvieno durniaus vaikystės traumomim
nu nevilioja mintis kad turėsiu sėdėti viena be babkiu su benkartu bet jo aš jo šiaip ar taip palikti nesugebėčiau

Gero psichologo darbas padeti i depresija igrimzdantiems zmonems(o ar tai vaikystes trauma ar kt.,tai jokio skirtumo). Ta jusu poza,kai nerenkami zodziai(siuo atveju "durniai ,benkartas...",mane sokiruoja Jus taip vadinate dar negimusi vaika

Būtent tai yra jų darbas. Na gal ne tiesiogiai tvarkytis, bet pacientus kreipti reikiama linkme ir tol, kol aniems dašus. Ir kaip Ilgaplaukė sakė nesvarbu kokios tai traumos ar vaikystės ar senatvės.
Dėl žodžių vartojimo tai man rodos pati sau taip keli neigiamas emocijas ir daiktams/reiškiniams/žmonėms klijuoji etiketes. Juk tau nepatinka, kad tau etiketes klijuoja, o pati taip darai. Ir iš tikrųjų, nebent žodį benkartas naudoji ta tikresniąja prasme (nesantuokinis vaikas) tai irgi atsargiau. Tau reikia, kad tas vaikas ir apskritai nėštumas būtų mažiau skausmingas visom prasmėm, kitaip tai nežinau kaip ištversi. Nebūtina susilydyti ir vadinti mažybiniais maloniniais žodeliais po kiekvieno pridedant milijoną šypsenėlių, širdelių ir kitokio bieso. Gal pradėk vadinti "mano vaikas" ar "mūsų vaikas"? O jei lieki su vaiko tėvu, tai baik jį menkinti savo akyse (nu matyt nėr toks super blogas jei jau tiek esi su juo?) ir taip pat jam neleisk tave užgaulioti. Po truputį ir susitvarkysi. Dabar palikti kogero nesugebėtum, tinkamu laiku ir tinkamos būklės išspirtum pro duris ir nė nemirkteltum

As tai asmeniskai labai tave uzjauciu kad esi tokioje padetyje kad kamuoja depresija ir nematai gyvenimo spalvu, bet tu pati turi stengtis islipti is sitos duobes ir jei tu nenoresi tau niekas negales padeti. Gal pac dievas siuncia tau vaikuti kad ismoktum myleti , rupintis , buti atsakinga, tikiuosi tas mazas zmogeliukas pakeis tavo gyvenima Del sugyventinio tai manau nera taip blogai kaip sakai nes vis del to su juo gyveni ir nemanai skirtis,o juk visdelto cia skyreris pasiguodimui taigi isjiejam savo sirdy ir kas bloga o daznai musu nesupranta ir iskart siulo skirtis, skirybos nera lengvas dalykas ir jei yra tam reikalas kiekvienas turi prie to pribresti. Laikykis devuska as labai tikiuosi kad pas tave viskas susitvarkys

o kaip jums, aguona, sekasi. Kaip jaučiates Pergyvenu dėl jūsų, kad vedama streso nenukryptumėte nuo užsibrėštų tikslų, nes asmeniškai mane, tokio tipo neigiami potyriai išbalansuodavo ir aš atsigriebdavau per mytybą.
Linkiu atsiriboti nuo vyro emociškai ir kuo daugiau skirti dėmesio sau - savo mokslams, sveikatinimams, dukrai, ir kuo mažiau minčių diedui.
Nebandėt domėtis intuityviu valgymu Man kažkiek padėjo - čia panašiai kaip su lengva mesti rūkyti tipo literatūra - stebūklų gal ir nedaro, bet užmeta ant teisingo kelio.
Dar siūlyčiau pasižiūrėti filmą svorio tematiką - gan neblogai pristato storių žmonių psichologiją, kas padeda pamatyt save iš šono, man bent jau patiko
http://www.youtube.c...h?v=OI8aVnrTa6E