QUOTE(given444 @ 2012 12 22, 03:42)
Sveiki, tesiu seną nedovanotinai suniokotą temą, ir griežtai nenoriu (haroldas ir kt suinteresuoti laukiami 
), kad ši tema vėl virstų pamokymų baze.
Taigi, nusprendžiau savo gyvenimą skirti vienatvei, kurią dievinu ir nepriklausomybei. laisvei. savo gyvenime ketinu ir siekiu daug ir tokių tikslų, kurių nepasiekčiau būdama su vyru (paskendusi buityje ir visokiuose reikaluose). nebesiplėsiu daugiau ta tema.
bet sekso norisi, žmogiškos šilumos norisi. norėčiau kad ir tas žmogus būtų toks pats, kad jis nesiveržtų į santuoką ir gyventų užpildytą gyvenimą.
kol ieškaus draugo, noriu pakviesti pafilosofuoti:
kokios grėsmės/ grėsmė ta, kad meilužis gali norėti daugiaum norėti gyvenimo kartu, kelti reikalavimus. ir aš galiu įsimylėti, tačiau jau anksčiau minėjau - niekad neleidžiu jausmams lipti per viršų, ir savo kančias suvaldau, kito žmogaus nesisavinu NIEKADA.
ir paskutinis dalykas, mane labiausiai nervinantis. tai visuomenės požiūris. kodėl moteris turintį laisvą seksą ar meilę, laikoma nerimta, arba santykiai - nerimti? iš ko/kodėl kilo ir vis dar gajus mūsų laikais toks požiūris?
kaip išlikti oriai, jei santykiai nesiklostys? kaip žinoti, koks tas meilužis, kaip jis kerštaus, ir tt. - o jei ir ne, kodėl visuomenei turėčiau aiškintis, kad aš, brandi moteris, nenoriu šeimos ir tt. kodėl aš tampu nerimta?
(ps. gal 60ties jau šeimos ir norėsiu, tikslaiu, vyro kasdien, bet dabar - tikrai ne.)
ne paskutinėj vietoj ir vaikai. nenoriu, kad jie matytųsi kaip keičiasi mano meilužiai. ne, norėčiau draugo, kuris nori gyventi tokį gyvenimą (atskirai) kaipo ir aš.
dabar surašiau ir galvoju: turbūt misija neįmanoma.
), kad ši tema vėl virstų pamokymų baze.Taigi, nusprendžiau savo gyvenimą skirti vienatvei, kurią dievinu ir nepriklausomybei. laisvei. savo gyvenime ketinu ir siekiu daug ir tokių tikslų, kurių nepasiekčiau būdama su vyru (paskendusi buityje ir visokiuose reikaluose). nebesiplėsiu daugiau ta tema.
bet sekso norisi, žmogiškos šilumos norisi. norėčiau kad ir tas žmogus būtų toks pats, kad jis nesiveržtų į santuoką ir gyventų užpildytą gyvenimą.
kol ieškaus draugo, noriu pakviesti pafilosofuoti:
kokios grėsmės/ grėsmė ta, kad meilužis gali norėti daugiaum norėti gyvenimo kartu, kelti reikalavimus. ir aš galiu įsimylėti, tačiau jau anksčiau minėjau - niekad neleidžiu jausmams lipti per viršų, ir savo kančias suvaldau, kito žmogaus nesisavinu NIEKADA.
ir paskutinis dalykas, mane labiausiai nervinantis. tai visuomenės požiūris. kodėl moteris turintį laisvą seksą ar meilę, laikoma nerimta, arba santykiai - nerimti? iš ko/kodėl kilo ir vis dar gajus mūsų laikais toks požiūris?
kaip išlikti oriai, jei santykiai nesiklostys? kaip žinoti, koks tas meilužis, kaip jis kerštaus, ir tt. - o jei ir ne, kodėl visuomenei turėčiau aiškintis, kad aš, brandi moteris, nenoriu šeimos ir tt. kodėl aš tampu nerimta?
(ps. gal 60ties jau šeimos ir norėsiu, tikslaiu, vyro kasdien, bet dabar - tikrai ne.)
ne paskutinėj vietoj ir vaikai. nenoriu, kad jie matytųsi kaip keičiasi mano meilužiai. ne, norėčiau draugo, kuris nori gyventi tokį gyvenimą (atskirai) kaipo ir aš.
dabar surašiau ir galvoju: turbūt misija neįmanoma.
hmmm
ilgokai bandžiau sutrumpinti Tavo parašytą tekstą, bet net nesuradau ką iš jo išmesti. Kiekvienas parašytas sakinys be galo artimas man pačiai. Jau kuris laikas sau dėlioju tokias mintis, kad daug geriau būti vienai, laisvai, prie nieko neprisirišusiai. Sunku tokia šalta išlikti vienok, gal kad aš labiau pasiduodanti emocijoms? romaievamatilda labai teisingai pasakė, turiu tai pripažinti, nes mėgstu užsiiminėti saviknisa, kuri įdomi tik man pačiai- toks požiūris išauga po kelių nesėkmingų bandymų, kai per daug savęs suinvestuoji, o viskas baigiasi fiasko. Nežinau kokie motyvai Tave privedė iki šio taško, bet mane- elementari savisauga. Tiesiog pabodo rankioti save po gabaliuką, dėlioti dėlionę, kad koks kuilys ateitų ir vėl viską išardytų. Velniop. Bandau dabar sukurpti patarimą, kuriuo ir pati sėkmingai naudočiaus. Sudėtinga. Esu viskokių receptų išbandžiusi, nuo vienos nakties nuotykių, iki "friendship with benefits"- visko pasekmės išderinančios visą mano bioeneretiką. Dabar esu su žmogumi, su kuriuo realiai nelabai įsivaizduoju, kad rizikuočiau sukurti šeimą, užtat yra reguliarus seksas ir tikrai puikus, ir ta bėda "ką žmonės pagalvos" išspręsta, nes mes juk PORA, tai kaip ir normalu, kad mylimės. Minusas- kad kaip sunku būtų, ilgainiui prie žmogaus prisiriši. Patenki į situacijos žirkles- šeimos ir įsipareigojimų nenori, bet pradedi norėti būti su tuo žmogumi vis ilgiau. Anksčiau vos tik prieidavau tą ribą, kai jau pradedi žmogaus ilgėtis, dėdavau tašką ir daina sudainuota. Su vienu buvusiu meilužiu iki šiol esame geri draugai. dabar žiūriu aš į jį, guli va ant šono, žiūri filmą, kvėpavimas lėtas, sakytum snaudžia..ir toks keistas jausmas...nei man jo gaila, bet lyg ir skaudu būtų išsiskirti...ir žinau, kad vis tiek ilgai netempsim, nes nesutvertas jis šeimai, o aš kažkada gal jos ir užsimanysiu ir net neliūdna apie tai galvojant, užtat pragulėjome lovoje šiandien iki vakaro. Neturiu aš Tau given444 jokio patarimo. Tu teisi- tai misija neįmanoma. Reikia gyventi i tiek neprarandant savęs.
Papildyta:
QUOTE(Atropa belladonna @ 2012 12 22, 22:16)
Taip, yra daug jaunų moterų, nesvaigstančių apie tradicinę šeimą. Tai kas, kad nebuvo susituokusios, daugelis gyveno gal su kažkuo, koks skirtumas, buvo įregistruota ta santuoka ar ne...
Man pačiai 30
Ir ištekėjusi jau buvau Ir daugiau nenoriu
Man pačiai 30
Ir ištekėjusi jau buvau Ir daugiau nenoriu 
man 28, bandžiau "žaisti namus" du kartus po kelis metus ir tradicinės šeimos jau nebesinori, nebent su tikrai KOKYBIŠKU žmogumis, kuris, beje turbūt dar negimė...
