Moteris ieško meilužio

O nera taip, kad zmogus bega nuo savo gyvenimo savo problemu sprendimo padedamas kitiems, kai savas gyvenimas ne tvarkoje? Sakau taip, kadangi pas save buvau ta pastebejusi , vienu metu net juokavau,kad galiu iskaba pas save virs duru kabinti CAritas , o kai pasigiliau tai tebuvo savo gyvenimo neigimas, kad tik nereiktu mastyti,kad tik del saves nereiktu nieko daryti, nes skaudejo...
Dabar stengiuosi vadovautis principu:padek sau, savo seimai, artimiesisms, savo saliai, o tada pasauliui
As siaip uz savanorska veikla ir pagalba kitiems,kai pats sau esi jau padejas, kai tavo gyveniams sutvarkytas ir zinai tada kaip padeti kitems ji susitvarkyti nes kitaip ka tu gali padeti?

ir dar kitas klasuimas man kyla is tos temos kaip su vaikais? Busimais, jei moteris tokiuose santykiuose pastoja,kas tada? Taip ir gyvent su vyru kas sau ir vienai auginti vaikeli? MAn tai is vis esminis klausimas santykiuose, kaip tureti meiluzi ir su juo nenoreti vaiku? ar saugotis penkiom apsaugom, o jei ka abortas? ,kad tik jie negimtu? Kaip cia susidelioti prioritetus?

gali buti ir begimas daugeliui. bet analogiskai uzsidarymas seimos urve, vien santykyje su vyru, atspyrimas kitu zmoniu - irgi gali buti begimas. nbegimas gali buti viskas, visi geri dalykai. ir cia tik vienam zmogui aisku, o ir tai dar ne iki galo.

pvz, kartoju, mano sis troksimas nuo 13 metu, nuo tada kai perskaiciau apie motinos tereses veikla indijoj. tada ir pagalvojau, noriu ten nuvykti, buti pasauliete misiioniere, bet ne vienuole, ir kadangi taip nesigavo, neveidmainiavau, ir nusprendziau sirdy: lietuva taps mano mazoji indija.
intensyviai to meldziau, ir lb dziaugiausi ta visa gyvenima darydama. buvau nustojus kakzuri laika, turbut taip reikejo. db vel suvokiu - tai mano gyvenimo budas, stilius....iprasminu gyvenima gyvendama ne vien del "savo tvirtoves/tvarto/lovio". taip, einu ir i restoranus/picerijas/zaidimu kamabrius. bet jei ismanyti misijas, arba jei taptu darbas-namai-baras savaitgaliais tikslu - mirciau dvasiskai.







Papildyta:

as labai noriu tuo tiketi, isties man skaudu budavo tik anksciau kad visas pasaulis ne pagal mane sukas, kad visi ne tokios dosnios/atviros sirdies kaip as , bet tada man buvo 20+, o dabar 30+ esant, mire mano visos iliuzijos ir nelabai sveiki liudesiai.

visgi isliko tas itarumas, ka turejau 20+ sio dalyko, ka rasai, atzvilgiu,. zinoma, sukurus seima, keiciasi rimtas, bet kodel tas ritmas keicias dazniausiai i ta
labai siaura buitiska puse. i ta toki uzsidaryma, savo gerbuvio kurima, nepastebejima kitu, ir poziuri, kad va, sriubas virt mociutems - tik senmergiu ar mergeliu netekejusiu laisvalaikio leidimo budas.
kodel atsiradus vyrui, visi kiti dalykai ima atrodyti menkesni.
atsimenu viena ivyki su savo drauge, kaip minejau, tada dar medicina studijavusia. ji turejo seseri, istekejusia, ir as, jos geriausia drauge, irgi buvau istekejus. tai pasakykit jus man, sesers visgi pareiga - priimti seseri nakvynei ar labiau mano pareiga? tada as buvau 20+, idealiste, ir apie tokius dalykus negalvojau, priemiau ja, nes neprieme jos sese nakvynei, (namie nebuvo salygu mokytis pries egzamina - girtaujantys artimieji). bwet dabar galvoju. buciau eiline moteris, galvociau kad mano vyras mano tvirtove, neutu jokiu atviru duru, ir geriausiu atveju, nukreipciau drauge i nkavynes namus. gal toks pvz sakysit per daug unikalus, gal kiekviena taip pasielgtumet, juk ne plepet kiaura nakti, drauge ateina, bet ka cia zinai...o gal ir nepasielgtu daugelis. juk nuo mazu dalyku ir pradeda siaureti musu sirdis.
apskritai, mes kalbam jau senai ne i tema, bet visa si tema man labai artima. labai gerai butu sukurti tema "Kodel mes nebenorime nebegalime gyventi ne del savu/ir ar isvis yra misniorieiu siais laikais" kurie ne vienuoliai/ne kunigai, bet pasaulieciai, isproteje idealistai, siekiantys, kad visas pasaulis butu tarsi viena seima....

Given misioniere, cia jau virsune, kai pati esi simtaprocentine hedoniste, tau gi svarbu vien tik tu pati, tavo malonumai, ego.

Dabar visus sunis kari ant vyru, OK. O kaip su vaikais, ju atsiradimas irgi riboja, itakoja gyvenimo kokybe. Kad ir kate, suni uzsiveisus jie pareikalauja dalies laiko, net emociju, prisirisam prie ju. Kur be pasisuksi ir su kuo nesusidursi, pradedant studijom, knygos skaitymu, bendravimu su zmogumi, siaip ar kitaip privalai kazko atsisakyti, nes paroje yra tik 24 val.

Sakai tau patinka vienatve, netiesa, nes jei tau vienatve tikrai butu svarbi, nemirktum supermamoje, tai irgi atima laika ir ne visada cia praleistas laikas yra turiningas t.y. praturtinantis.

Suprantu ka raso Supjektyvi. Dirbtinai isikibus laikytis draugu, kad neprarastum saves...
Mokyklos, studiju laikais buvo daug draugu, o dabar su laiku jie atsisijojo. Na apie ka man kalbeti su kursioke, kuri neistekejusi, neturi vaiku, yra desimt metu vedusio vyro meiluze ir niekaip negalinti nutraukti tuos rysius. Mane jau uzkniso ji. Nes pastoviai aiskina kad praradau save, nes galejau daugiau pasiekti, o ji gyvena sau ir daro karjera, suprask, privalau pavydeti jai. Nusibodo pastoviai buti jos ispazinciu klausytoja, asaru sluostytoja, kai ja pacia pradeda uzknisti nuo tos jos turimos "laisves". Trecia, ji neisipaiso i musu seimos draugu buri, yra svetimkunis, nes neturi musu gyvenimo patirties, kuria turim mes. Kalbame apie vaiku dantukus, kepamus pyragu receptus, vaiku burelius, ar kaip issaugoti ziema levanda, kad nenusaltu, jai tai beprasmybe, subobejimas... Nors, as ir kitos be to, kad turim seima, perskaitom ne ka maziau nei ji, neretai rekomenduojam jai kokius renginius aplankyti, knyga perskaityti. Seimos turejimas mane tikrai nenuskurdino, o tarnyste vaikam, vyrui, seimos labui, tai nera saves issizadejimas, nes tai yra desningas savo aplinkos formavimas. Man yra komfortiska gyventi tarp laimingu, mane mylinciu zmoniu, todel tarnauju visu prima sau, nes man gera gyventi savo sukurtoje terpeje-seimoje.

Skirtumas tarp manes ir taves, as gyvenu hramoningoje aplinkoje, taikoje pati su savimi ir su mane supancia aplinka. Kodel harmonija, todel, kad nematau priesu, kad ir tos pacios gresmes is kitos lyties atstovu puses. Nekeliu nepamatuotu pretenziju kitiems. Todel nereikia stengtis niekam itiki, visai neidomu ka jie galvoja apie mane, mano gyvenimo buda. Tiesiog gyvenu ir megaujuosi gyvenimu. Zinoma, mano vaikai serga, vyras nevisada issiskalbia savo kojines, uzkisa kur nors i kampa, suo purivinom pedutem istepe vaiku pataline... Bet tai tikrai nera tragedija, tai elementarus gyvenimas, kuris vadinasi - SEIMA.

Man kartais tenka išklausyti taip pat vienos vis dar netekėjusios ir faktiškai vienišos 33 m. moters nusistebėjimus, kad nemezgu naujų užklasinių pažinčių, neieškau šviežienos ir kaip gyvenu tokį nuobodų, neįdomų, blankoką ta prasme gyvenimą tik su vienu ir tuo pačiu tiek metų Ir tenka vos ne teisintis, kad man tikrai nieko nereikia, nuoširdžiai, jokių naujų pažinčių. Tai ne vaidmainystė, o faktas. O ji varto akis va taip ir pasakoja apie n pažinčių, kokia aš kvailė, kiek prarandu. Nors ji neturi kuo pasigirti, nei vienais ilgalaikiais ir normaliais santykiais, ir nei vieno, mano supratimu, normalaus vyro ji nebuvo sutikusi, vis kažkokius savotiškus. Kur tie jos lobiai - nesuprantu.. Tai kokia mano išvada. Ji nebuvo sutikusi normalaus vyro ir niekada nemylėjo savęs verto, ir jos nemylėjo jos vertas. Tiesiog besiblaškantis žmogus tikintis reguliarių naujų pažinčių gėriu kaifu, o kas iš to? Išsibarstymas ir nieko rimto.

Būtent aš anksčiau ir rašiau Raudonai saulei, kad meilužiai tai laikina
Laikas nenumaldomai bėga, karjera, meilužiai kažkada baigiasi Skaudi ta realybė Žiūrėk ir vandens stiklinės nėra kam paduoti
Kara-kum, viskas teisingai parašyta
Given, dažnai žmogus gerus darbus daro tyliai, nesireklamuodamas, niekam nesiskelbiant.

Kitus as turejau omeny visus kitus ne save. TAigi pagalba kitiems tame tarpe ir savo vyrui, savo tevams ar draugams, savo artimieisiems vietoj to , kad susitvarkyti savo vidu ir yra begimas nuo saves. Siekimas sutvarkyti visa pasauli, keisti kitus, ju gyvenimus, vietoj to,kad keisti save .....
Grazus tavo noras, labai man suprantamas. Tik tiek, kad reikia skirti kai kuriuos dalykus, priimti nakvynei drauge yra viena nereikalauja kazkokio isskirtinio demesio ar veiklos, tai manau normali gyvenimo dalis, ir manau dauguma taip ir daro. O visai kas kita palikus savo mazus vaiksu kazkam kitam eiti gelbeti kitu vaiku, ar ne? KAip aiskiau pasakyti? Yra skirtumas, kai gyveni vis su noru visiems padeti, kitus keisti, itakoti ju gyvenimus ir kai kuri savo gyvenima, kuri savo seima, savo aplinka, ja tobulini ne keisdama isore, bet savo vidu.Keiti viska keisdamasi pati harmonizuodama savo vidu , harmonizuoji aplinka ir t.t. Senukai. Klausimas, kodel jie gyveno toki gyvenima, kad neturi artimuju,kurie jiems tos sriubos isvirtu, galu gale, kodel patys negali issivirti? Kitas klasuimas ar geriau savo gyvenima susitvarkytum taip, kad nebutum pats nasta senatvej kitiems ar lakstyti begelbejant tokiems kur tuom nesirupino taip apleidziant savo gyvenima ir senatvej besitikint, kad del taves taip lakstys?
Is esmes visokios misionieriskos, pagalbos, labdaros veiklos yra idingos jei jos tik duoda, o ne mokina. Aisku, kai kuriais atvejais jau per velu ir kazkas turi pasirupinti ir tuom senuku ,kuris savim nesirupino, bet tam ,manau, yra laikas, kai pats savo pareigas pirmiausia atlieki, jei neapvagi savo vaiku,savo vyro ir savo seimos, saves paties.
DAr pastebejimas del tu ne pasaulieciu, kiek pazystu jie visi labai su rimtomis asmeninemis problemomis, sakuduliais ir vietoj to, kad susikurtu savo gyvenima, susitvarkytu tuos skaudulius, puola keisti pasauli, aplinka ale atsiduodami bendruomenej, kuriai ,is tiesu, nieko negali duoti, nes neturi Uzbegsiu i prieki ir jei kils kalusiams del to,kad ir tuokiasi del tupaciu priezasciu ir atsiduoda seimai, tai taip aisku, butent, apie ta esmini skirtuma ir parasiau auksciau.
Du esminiai gyvenimo budai:
viska projektuoju is savo vidaus ir kuriu savo gyvenima, prisimdama visa atsakomybe, isore priimu, kaip savo vidaus atspindi.
Viska projektuoju is isores, tada tampu priklausoma nuo kitu zmoniu zodziu, veiksmu, perkeliu atsakomybe uz savo skausmus, isgyvenimus kitiems ir t.t. Nezinau ar aiskiai cia rasau.

O kaip tas klausimas del vaiku?Cia butu i tema atsakymas i klausima kodel tai blogai

trumpai tariant, esu misionieriskos dvasios/sielos, ir jei ne ta karsta prigimtis, meile vyrams - gal ir galeciau buti vienuole (beje, kas pasake, kad vienuoles vyru nenori?kaip kad kunigai - moteru?) kita vertus, save laikau sveiku viduriu, o ka darysi nu negaliu nuneigti prigimties. dabar bent jau iki 60m netureti sekso - misija vargiai imanoma, o gal?

tebunie esu ir hedoniste, siaip tai man labai sveika butu. nes praktikuoju meile sau ir daug kitu dalyku, kuriu gyvenime nelabai dariau (del neteisingu religiniu istikinimu.)

siaip misionieriska dvasia, atvira sirdis - palcios savokos, pritaikomos KIEKVIENAM.
nesigilinkit jus labai i tas mano sielos peripetijas, jums gi specialiai nesurasysiu, kas as esu, ne tam tema atveriau, kad atpjaut ir supjaustyt gabalais savo siela. juk esam anonimai, gyvenime gal niekad ir neprasilenksim.

siaip, tik raginu visus, noriu paraginti ir jus - gyvenkit kuo atviresne sirdim, matykim kuo placiau, ne vien viduje savo tvoros puses...ir pasaulis bus grazesnis as tikrai tikiu, kad indu plovimas, visi mazi dabar yra liuks, bet nebutinai sutikus vyra, mesti viska ir panirti tik i savo gerbuvio kurima. isgyvenau su pirmu vyru tai, kad su juo gali daugka padaryti ir ne vien del saves - superinis jausmas...nu gal yra kazkur dar panasus vyras.
nervina ir tai, kad man patinkantis darbe kolega turbut nebus tas misionierius - su juo turbut negaleciau lekti uzlopyti kokio stogo - cia simboliskai issireiskus. laukiu kol aistra jam praeis - nu nezinau, ar pasirasyciau vien tobulai siauram loviniam bendravimui...

p.s. supermamoj pralleidziu 10-12min per diena, vidurkis,o siaip imant nuo mano prisijungimo metu(prisijungiau 2003m, isvis nera tu minuciu. buvau 2-3m. isvis nieko nerasius supermamoj.)

subjektyvi, kara-kum,
ar rasote viska i tema? apie jokias pasaulietines pazintis, baliukus net neina kalba, ar jus isvis suvokiate, ka reiskia misinionieriskas gyvneimo budas , daugelio laikomas kvailyste arba neturejimu ka veikti. as gyvenime esu nuejus i kluba pasokti tik syki, ir kai jau buvau istekejus, su drauge. tiek skaudejo 4 dienas ausu bugnelius, kad ne, aciu, man nebereikejo to malonumo. siaip, pasaulietine prasme, is mano gyvenimo festivaliu iseitu labai nuobodi knyga. alkoholio beveik ner, kaip ir nikotino, na ir tt.

mole,
niekas gerais darbais nesigiria. bet kai geri darbai tiesiogiai reiskia begalini uzimtuma ir tiesioginius isipareigojimus, as privalau apie juos pasakyti, todel ir atrasiau kad del gyvenimo budo, sunku butu derintis kazkam prie manes (o ir niekas neprivalo.)tai ne vienkartinis sriubos isvirimas i pusmeti, ar pinigu suvedimas i saskaita konkreciam asmeniui, uzimantis min laiko.

ada21, vaiku as numetus nepalieku, viska darome kartu, ir jie ne kudikiai. ir neturiu gi 100senuku. turiu viena mociute, ir tas draugyste, kad ir vaikam tiek daug duoda. nevartoju tai zodzio globa, nes nelygiavertiskai skamba. is tu "ale veiklu" as gaunu labai daug, ir visai nelaikau saves kazka duodancia. tai abipusis santykis. kaip atrandu laiko kitiems, neviesinsiu, artimiau pasidalint galima ne viesai. bet kiekvienas norintis - ta atras, nenumesdamas vaiku kaip sunu.
o tie klausimai kad misionieriai su skauduliais, visai nieko nepasakantis sakinys. tai juk VISI zmones su skauduliais. na ir ka misionierius - viesesnis asmuo,tai ant jo gal viskas pasimato. su skauduliais gali buti bet kas - bet kas net tunanti nuolanki moteris, save atiduodanti vien seimai (ir mananti kad ir vaikai turi buti tokie pat atsidave jai).
tai gal jau nebelieskime to mano gyvenimo budo. sakau, cia tas pats, kuo tu uzsiimi: darbu, 3darbais, misijomis ar verslu. verslininkas izengia i namus veliau nei as, 10val vakaro. - ir tai jis turi teise noreti zmogaus meiles.

As klausiau apie busimus vaikus, juk esi vaisingo amziaus? KAip su tuo meiluziu , jei toki rastum, del visko sutartumet, kad gyvenat kas sau atskirai, kazkiek pabunat ir jus visiskai tai tenkian, jei pastotum, ka nors keistum ar taip ir toliau atskirai noretum gyventi? Ar darytum viska , kad tik nepastotum, pvz sterilizacija? va kur man bent butu esminis klausiams, bent as negaleciau myletis su zmogum, jei nenoreciau nuo jo vaiku
I tai as jau is anskto atrasiau, gal neisiskaitei? Visi su skauduliais, bet vieni juos gydosi, kiti (dauguma) nuo ju bega ....

tu esi susiskaldžiusi. esi vis dar bandanti suprasti ir atrasti save (manau, kad tai vyksta visą gyvenimą, beje, jei žmogus renkasi mąstyti, o ne užsimerkti ir gyventi pagal klišes). tavo temoje iškeliamas klausimas apie visuomenės požiūrį į pačios pasirinktą gyvenimo būdą... meilės vyrams iškėlimas ir tuo pačiu susierzinimas, kad kažkas daroma dėl mylimo objekto... taip pat rašei, jog pakanka vieno karto į mėnesį, yra nesuderinama su tuo kas parašyta aukščiau - karšta prigimtis. na, nebent tavo atskaitos taškas, nuo kurio matuoji karštumą vyrams yra labai šiaurėje. čia aš sakau iš savo požiūrio taško. pas tave viduje riejasi dešimtys kačių, šunų ir dar neaišku ko

noriu tau pacituoti:
"Visata yra sukurta taip, kad duotų mums visa tai, ko reikia ir ko norime. Tik mūsų baimės, gėdos ir dvejonės neleidžia gauti neįtikėtinos gyvenimo gausos ir pilnatvės."

"Visi žmonės mumyse ir įvairiausios mūsų dalys mums yra labai reikalingos. Labai svarbu jas visas pažinti ir gerbti. Visos jos sudaro mūsų asmenybę, todėl turime išmokti jas ištirti ir branginti. Leidę sau pažinti ir išreikšti visas savo dalis, mes galime tapti labiau suderinti vietoj to, kad susitapatintume su viena savo poliškumo puse. Idealiai - mes norėtume ištirti abi kiekvieno poliškumo puses ir tada pasirinkti, kada yra tinkamas laikas joms pasireikšti."

"Mūsų gyvenime svarbiausi santykiai yra vieni. Tai visų kitų santykių pagrindas. Kai tie santykiai veiksmingi, tada visi kiti santykiai mūsų gyvenime veiksmingi. Kai jie neveiksmingi, tada niekas neveiksminga. Tai santykiai su savimi.
Jei susikaupsime ties tais vidiniais santykiais, pamatysime, kad visa kita mūsų gyvenime atspindi tai, ką galvojame apie save ir kaip su savimi elgiamės. Juos pažinę, galime sukurti teisingesnius, tikresnius, linksmesnius ir galingesnius santykius su kitais."

Gal dėl to ir gyvenam savo gyvenimus ir savaip
Given, berods jūs buvot ištekėjus du kart Reiškia, kad norėjot šeimos, vyro, vaikų Nepasisekė kartą, antrą - nusprendėt matyt nerizikuot, rinktis kitą variantą.
Ir valio, juk jūs savo gyvenimo kalvis. Patiko jūsų kažkada mintis, kad nesiruošiat rodyti savo visų draugų vaikams ( kažkas panašaus buvo rašyta). Teisingai, nes vaikai šeimos modelį susikuria jau vaikystėje , Paskui natūralu būna, kai mama parveda naują tėtį, po pusmečio vėl naują, po metų vėl... daina be galo
O dėl pagalbos, tai tikrai reikia padėt vaikams , senukams ir invalidams, visiems kitiems sveikiesiems geriau duoti "meškerę"

Butent
butent apie visa tai ir rasiau pradzia yra as, mano vidus is ten kyla visos projekcijos.is kur citatos, jei ne paslaptis? Labai tisklaii susakyta.

taip taip, aš apie tą patį, ką ir jūs rašėte
citatos iš populistinės amerikietiškajai auditorijai skirtos knygelės, bet aš randu ką iš jos pasiimti sau
Shakti Gawain "Pabudimas"