QUOTE(Raudona Saule @ 2013 01 25, 17:29)
as jums pasakysiu dalyka toki:" nepernesu kai kazkas trinasi salia, nors tas kazkas ir yuraq mylimas zmogus. todel as isejau. negaliu pakesti, kai mano gyvenimo ritmas suardomas ir turiu aukoti save ir savo gyvenima, vieninteli, kuriu turiu, tam, kad prisitaikyt prie to kito.
kita dalis posto yra teisinga. jei tai butu buve abipusiai toleramntiski ir visokie kitokie tobuli santykiai (tokiu nebuna gi, nesvaiciokit), tada taip - tebegyvenciau seimoje. o dabar man reik outsaiderio. kaip ir temos autorei given.
ir tikrai ne visada laikas, praleistas su seima yra kokybiskesnis. man intravertei iki kaulu smegenu zymiai didesne vertybe yra buvimas vienai su savimi. del to ir issiskyriau. na, gere jis ten, nes negalejo pakelt mano vienatves poreikio ir ka. as nusiteikusi gyvenima nugyventi be vyro,
bet turet meiluziu kokiu noriu ir kada noriu. jaunesniu 10cia metu, vyresniu 25 metais, bet ne tai, ka visuomene 9TFU) LAIKO NORMA. AS NESU TA VISUOMENES NORMA IR MAN NUSIPYPT ANT JOS NUOMONES. UZTAT SUPRANTU GIVEN. JI DAR VIS KAMUOJASI DEL VISUOMENES POZIURIO, BET TAI PRAEIS. NES TAI TUSCIAS SAVO ENERGIJOS SVAISTYMAS -0 BANDYMAS ITIKTI VISUOMENEI IR GYVENTI "KAIP VISI ZMONES"
oi, caps isijunge netycia. as nerekiu, ramiai sakau.
Laikinumas
Smėlėtom rankom
mažas žmogus
smėlio pilį pastatė.
Stebėjo smėlėtą pakrantę,
ir atrodė, jog viskas iš smėlio.
Tiktai smilga nuo vėjo drebėjo,
pasiilgusi dangiško mėlio.
Smėlio laikrodis,
Meilę skaičiavęs,
smėlio dainos žuvėdros snape,
smėlio saulė
ir juokas iš smėlio...
Mažos pėdos ant kopų
krante.
Ir gyvenimas visas iš smėlio -
tiek jausmai, tiek tiesa laikina...
Kol audra nelauktai neužėjo...
Nenutilo pušynų daina.
Žodžiai smėly išminti, -
raidės, jūros nuplautos.
Laiko ratas smėlėtam
delne.
Raudona saule, šita jūsų posto dalis, man priminė tas eiles. Gėda, bet autoriaus nežinau .
Visi tie meilužiai taip laikina. gal kol jaunas ir turi tam noro bei energijos ir kai dar esi patraukli tiems meilužiams. Bet juk po vasaros ateina ruduo. ir lieki lyg žiogelis su smuikeliu
.
Papildyta:
QUOTE(Sahrazad @ 2013 01 28, 09:41)
aš ir taip galvoju!!
Sutinku su daugeliu čia parašiusių. Tiesiog ilgainiui tikrai imi tikėtis kokybės, o ne kiekybės ar tiesiog tik butaforinio pavadinimo iš santykių. Tikrai, neneigiu, jog sutikus sielos brolį susikraustyčiau, kaip
Molė rašė, po savaitės ar apskritai, kas db nesišviečia, kartu gyventi. Galbūt imčiau galvoti būsimiems vaikams vardus, ir svaigti apie zefyrines vestuves, kurios man dabar kelia šleikštulį. Bet tai būtų tik tada, kai žinočiau, ar bent manyčiau, jog to žmogaus pamatinės vertybės, gyvenimiški tikslai, būdas ir požiūris toks kaip mano. Yra kaip yra, bet supratau, kad tikrai labiau apsimoka gyventi atsimerkus ir ištempus akis, žmogiškas ydas reikia matyti ir jų neignoruoti. O kol nėra to bent ~80 proc. suderinamo varianto, tiks ir gražus užpakalis pašonėje.
Tos, kurios kas antrą žodį pavartoja "šeima, vaikai, vyras" galbūt ir laimėjo loterijoje tą išsvajotą aukso puodą, iki šiol gyvena laimingai ir ramiai, ar bent jau sėkmingai praignoruoja tam tikrus šeimyninius niuansus, svarbu aplinkiniams atrodo graži šeima. Bet deja aš nesu iš tokių žmonių, ir man blizgantis saldainio popieriukas neatstos į jį įvynioto šūdo gabalo. Juolab, kad kai susitaikai ir pamilsti save tokią kokia esi, pasineri į užtikrintą ramybę, pasidarai stipresnė, gražesnė, protingesnė ir visokia kokia geresnė, nes suvoki save kaip atskirą asmenybę, o ne priedą prie kažko.
Tikrai, ką bet kokį geriau jokio
Svarbu ne kokia šeima atrodai aplinkiniams, bet kaip pats jautiesi šeimoje.
Turiu daugybę draugų, socialinių veiklų, pomėgių ir tt., gyvenu aktyvų gyvenimą, turiu daug mane mylinčių ir mylimų žmonių, tačiau man geriausia gyventi vienai ir tam, kad aš "pasikraučiau" man būtina vienatvė. Ir ne kartą per savaitę, o kasdien, bent truputį. Prie pasaulio pritapusi esu puikiai, ir pasaulis puikiai pritapęs prie manęs - todėl man nereikia aplinkinio "triukšmo" ir kitų priedų, kad jausčiausi "pilna" ir "išbaigta". 
jei artima siela sutikciau ir gyvenciau kartu, tik buto reiketu edidesnio vardan privatumo ir jis turetu toleruoti mano vienatves poreiki. nes man paskaityt ir pamedituot yr idomiau ir vertingiau, nei aplink puodus pasokinet ir vyra sudievint. 
Juk svarbu , kad joms būtų gerai. Žmogus nežinai, kaip pasielgsi ir ko norėsi po minutės, o ką jau kalbėti po savaitės...
