Kuriamoji vizualizacija

Čia buvo užvesta kalba apie tai, kad KV prieštarauja religijai, Dievui ir pan.
Ištkrųjų aš pati labiau tikiu likimu, ne tai "kad visi esame savo likimo kalviais", tačiau pagalvoju, kad galbūt mūsų tie norai(nekalbu apie labai paprastučius, materialias smulkmenas) kyla ne iš proto, o iš pasąmonės. Mes apie juos galvojame ne dėl to, kad mes tiesiog kažko trokštame, o dėl to, kad mums tai tiesiog lemta turėti.

Be to man labai patiko vienos narės pasakojimas, kaip bandė sudėt treniruoklį.Ir darbą pavyko užbaigt tik tada, kuomet nusiramino. Ir aš pati susimąsčiau, kad man iš tikrųjų taip ir būna-kuomet nusiramini,apie tai, ko labai norėjai negalvoji, noras ima ir išsipildo pačiu netikėčiausiu momentu. Todėl dabar vietoj to, kad pastoviai zysčiau Dievo, kad noriu vieno man labai svarbaus dalyko, kalbu maldas nusiraminimui ir atsipalaidavimui, tam kad savo norą tiesiog paleisčiau, kad jis išsipildytų.

manau,kad čia ir yra esmė . ta ramybė. kaip sunku būt ramiam,kai tas troškimas lipa ant akių..

Labai sunku Bet man visai neblogai padeda įvairios maldelės...

taip,man irgi jos padeda bet tada kai nesu visai viduje įsisiautėjusi..dabar esu tokioj lyg meditacinėje būsenoje,tokia lyg truputį apdujusi, dėl to rami kad tik ilgiau taip tęstųsi,nes buvau labai išvargusi nuo tokios ilgos įtampos.

as dabar nuo itampos tuoj sprogsiu..buvau lig nurimusi...atsispausdinusi maldeles vakarais skaitau,bet taip negera dusioj...toks akmuo ant sirdies....po savaites skyrybos.......
nezinau ar istversiu

Taip. Bet mes sunkumų nebijome ar ne ?

jalka, viską galima išgyventi. O mintis, kad po to jau bus viskas pasibaigę, gali nuraminti. Pagalvok: po to - nauja pradžia. Dar truputį ir galėsi atsipūsti.

žinau,protu suvokiu,bet širdį labai skauda...pragyvenom 23 metus...kartais atrodo nebemokesiu gyventi be jo...jauciuos kaip naivi šešiolikmetė praradus pirmąją meilę...nors tai ir buvo mano pirmoji ir kol kas vienintelė meilė...esu 40 mete,su dviems suaugusiais vaikais ir 4 mete pagranduke...ir atrodo pasaulis sugriuvo,tai pakylu iš pelenų kaip feniksas,tai vėl teškiuos veidu į žemę...ir vėl siaubingai skauda...
bandau save įtikint-kad viskas tik į gera....bet sunkiai sekasi

aš labai tave suprantu. Niekas ranka nenubraukiama.. tačiau viskas,kas turi pradžią turi ir pabaigą.. Ir viskas YRA išgyvenama, tai tikrai. Tu net nežinai,kokias tau galimybes atveria gyvenimas, atplėšia tave nuo tavo inkarao,bet nuneš ten, kur bus dar geriau...
Tau 2 pavyzdžiai:
1. Kaip tik šiandien buvo užėjusi viena kolegė,pasakojo istoriją iš giminės.
Jos dukterėčią paliko vyras, esą ji buvo nekokia, nesistengė, priaugo svorio, nesirūpino savimi, nieko nesiekė, nenorėjo mokytis ir t.t.t. prasilenkė jų keliai, žodžiu. Dabar ji sveria mažai,išgražėjo, baigė aukštąjį mokslą, na,klesti. Tai jie ir sako, va jai reikėjo gero spyrio, žiauraus spyrio į užpakalį.
2. Iš mano vyro giminės. Jo brolis paliko žmoną,abiems jau buvo po 50m...vaikai suaugę. O jsi susirado kitą,ir su ja dabar turi 2 mažas mergaites. ta jų santuoka visad buvo kažkokia vienašališka, tarsi prievartinė, prasidėjo iš reikalo..ir anksčiau ar vėliau vistiek subiro. jei ne ji, kuri visą gyvenimą tarytum buvo jo šešėly,tai jau seniai būtų pabirę. Jis tarsi jai tokį pasirinkimą davė- arba tu taikykis prie manęs,arba ate. Aš taip negalėčiau, jai tiko. esmė ta,kad kai jis nusprendė galiausiai vistiek skirtis, ji ėjo iš proto beveik tiesiogine prasme. JI BE JO JAUTĖSI NIEKAS....mes stebėjomės, netikėjom,kad po tokių metų dar iš meilės miršta. Iš esmės ji buvo visiškai praradusi savo gyvenimą,ji gyveno jo gyvenimą. neturėjo nei vairavimo teisių,nei dar ko, iškilo aibės probklemų, kad ji nieko be negalės, nemokės ir pan.. Praėjo gal pora metų,jos nebeatpažinsi Žydi, atsiskleidė krūvos jos gabumų, pradėjo išvaizdžiau rengtis, susirado draugą ir ne bele kokį.JI LAIMINGA. mano požiūriu skyrybos turėjo anksčuiau įvykti, nes su juo ji prardao krūvas metų ir save. Savęs matyt ir net nemylėjo..bažnytkaimio požiūris,kad geriau bet koks,nei jokio, ką tu viena darysi?...vienatvė ir pan.. o iš esmės tai ji bijojo tik permainų.

Na, aš tikrai nežinau tavo situacijos, bet tikrai niekas šiaip sau gyvenime nevyksta. Galima tai vadinti pamokomis. Susidėk į galvą tik geras mintis,kad tau viskas bus puiku,kad šios permainos atneš tau tik puikias galimybes, saviraišką, sveikatą, pajamas, meilę. Tu jauna moteris,tau dar daugybė gyvenimo prieš akis.
Todėl aukščiau nosį. VISKAS BUS PUIKU. Ir nebandyk savęs ar jo kaltinti,praeitis mirė. Jos nebėra. Yra tik šiandien ir ateitis
Papildyta:


Sutinku, kad bet kuri pabaiga yra nauja pradžia ir jei mes patys to nenorime,kažkas už mus tai tiesiog padaro.. Dabar susitelk jai, susiimk,nes turi gyvent dėl vaikų, mažosios. jiems labai skaudu matyti tokią mamą. Nes jie padėti kaip ir negali. kaltinti vyro irgi geriau nereikia,ypač vaikams.

va teisingai rasai-be jo ji nemokejo gyventi-nevairavo,nemokejo to ir ano....cia kaip is mano gyvenimo...gyvenu kauno rajone...nevairuoju...bijau,kad nemokesiu,elementariu dalyku bijau be jo gyventi...

Buk stipri, niekas absoliuciai niekas nesitesia amzinai, didziausias skausmas net ir jis praies. Tikrai islauksit , tikrai istversit. Atlegs viena diena akmeniukas. Daznai is musu atimama tai, prie ko esam betarpiskai prisirise, kad atrastume kitas gyvenimo spalvas, kad suvoktume kokie stiprus ir nuostabus esame. Viskas bus gerai. Bus palengvejimu ir pasunkejimu ir taip bangomis, kol jausmu ir skausmo jura visiskai nurims. Nebuna, kad nenurimtu. Dabar labiausiai padetu demesio nukreipimas , isejimas is namu su dukryte kiek imanoma dazniau ar kazkam ja palikus paziureti truputi prasiblaskyt. Ir nors tie prasiblaskymai is pradziu neatrodys linksmi, jie neisvengiamai gydis sirdi.

malram, puikus pavyzdziai: )

aciu merginos uz gerus žodžius ir šiltus palinkėjimus....bandau vis bandau save įtikint-kas viskas tik į gera...

TAIP> TIK Į GERA.
Aš gyvenu vienkiemy,teisėm, aš buvau jau apsirūpinusi Visad viskaM būnu pasiruošusi.
Gyvenu vienkiemy. Viskas man buvo palikta neužbaigta, "Laikina", pečius, vandentiekis, kanalizacijos, dar n dalykų, malkos, mašinų gedimai, trys vaikai, vienas kleckas dar...ir ką,gyvenu nors 3km būna neišvažiuojamų žiemą kelių, mašinos nuolat genda.. patikėk susitvarkysi ir tu na, aš visad buvau savarankiška, atsiranda žmonių, kurie pagelbsti.
Eidama kurt pečių patamsiuose,nes nėra apšvietimo malkinėje nuolat burbu sau, nieko nieko..viskas tik į gera, jau tuoj tuoj bus puikios permainos