QUOTE(Raudona Saule @ 2013 01 11, 20:06)
prisiminiau vat pvz kaip sitoks dalykas. cia tarybiniai laikai, simtas metu atgal. mano mama buvo ligonis ir jin greit pavargdavo labai, tai kai eidavo iki pardes (tada gi nebuvo maximos kiekvienam kieme) su mumis trim ir pora terbu atgal jau nebevaliodavo pareit, bet sito isoriskai nesimate, grazi moteris ir tiek. ji pasistabdydavo gatvej bele kuria masina ir sakydavo "vairuotojas, bukit toks geras, pavezkite mus kvartala iki namu" ir visada pavezdavo musu visa saika

o cia kas tada?
Mieloji, šiandien tai vadinama "lipimu ant sprando"

Atrodai sveika, nueisi, nenumirsi. Jei nepaeini nėra ko išvis iš namų eiti, nesvarbu, kad kitos išeities gal ir nėra
čia tas pats kai aš dar mokiausi, mašinos nebuvo, tai visus maketus (o jie buvo dideli) ir planšus bogindavausi trūlikais. Naktis nemiegota, laikyti visą tą turtą buvo žiauriai nepatogu. Norisi atsisėsti, bet kur tau. Bobutės su terbelėm greit kelia chajų- tokia jauna gali ir pastovėti. O visi eina, stumdosi, viskas ką per paskutines naktis padarei lamdosi, gadinasi...kaip aš tų pensininkių nekesdavau..iki šiol tos nuoskaudos likusios
"I don't care what you think about me. I don't think about you at all." -Coco Chanel