QUOTE(Mort @ 2013 01 12, 01:13)
O del sito punkto... Kazkada buvau paskaitoje apie paauglius ir kaip tik buvo daug kalbama, kad paauglyste su visais savo 'pagerinimais' butinai turi buti. Kitaip vaikai neatranda saves, kopijuoja kazka ir paskui ta pacia siaubinga paauglyste isgyvena vidurio amziaus krizes pavidalu. Zodziu tas etapas vis tiek buna gyvenime anksciai ar veliau
Viena vertus - taip. Jei vaikai (tiek mažiukai, tiek paaugliai), anot tėvų ir aplinkinių yra idealūs, nekeliantys rūpesčių - reiktų susimąstyti, kodėl taip yra, nes tai nėra labai gerai. Jei paauglystės krizė neišgyvenama savo laiku, įvyksta fiksacija (toks psichologinis terminas) - tarsi užstringama kažkurioje raidos stadijoje, o jei žmogus joje užstringa - negali žengt į kitas stadijas, eit į priekį.
Jei krizė nebūna išgyventa savo laiku - tai tas būtinai įvyksta vėliau. Savo aplinkoje turiu pavyzdžių, kai žmonės, vaikystėje, paauglystėje buvę labai geri vaikai, paklusnūs, gerai besimokantys, klausantys tėvų, vėliau, jau brandžiame amžiuje, pradeda maištauti: ima staiga ir viską meta (nors atrodė, kad nuo pat mažumės kryptingai siekė tikslo, turėjo idealų gyvenimą - gerą darbą, pripažinimą ir kt.), pradeda elgtis asocialiai - pvz, vartoti alkoholį, kai iki tol buvo blaivininkai arba gerdavo tik retkarčiais ir labai su saiku, suserga kokia nors sunkia liga arba juos ištinka psichozė.
Tačiau kita vertus, vaikai, kaip ir suaugę yra skirtingi - vieni ūmesni, impulsyvesni, o kiti - iš prigimties ramesni. Tai jiems gal ir tos paauglystės krizės ne taip aštriai reiškiasi. Todėl kur yra norma, o kur kažkas ne taip - turėtų vertinti specialistai.
Papildyta:
QUOTE(linausius @ 2013 01 12, 03:19)
Ka galiu pasakyt del saviskio gyvenimo,tai darbo normalaus ir pastoviu pajamu ner,masinos,teisiu irgi nerasta,vaikis -isdykes velniukstis(aisku,svarbiausia,jog sveikas),bustas irgi ne mano svajoniu,su B santykiai irgi neaiskus kartais buna...Bet galiu garsiai,susukti,jog man patinka gyventi,nes turiu svajoniu,vilties ir tikejimo
Labai puikiai parašei.
Sukėlė šypseną ta sąvoka "normalus darbas".
Susimąsčiau, o kas tai yra? Ir atėjo atsakymas, kad greičiausiai toks, kuris atrodo normalus didžiajai daliai žmonių. O jo pagrindiniai kriterijai tikriausiai būtų aukštos pareigos ir didelis atlyginimas. Nesakau, kad daug uždirbti yra blogai - tai yra labai gerai. Tačiau laimė priklauso toli gražu ne nuo didelio uždarbio, ne nuo gražaus namo ir net ne nuo idealaus žmogaus, esančio šalia mūsų. Galima turėti visus šiuos dalykus ir visvien jaustis nelaimingam, o galima jų neturėti ir spinduliuoti laime.
Aš pagalvojau, kad man laimė yra daryti tai, ką noriu, net jeigu to niekas nesupranta, nes svarbiausias dalykas yra tai, kad pati matau prasmę tame, ką darau.
man, pavyzdziui, labai gera, kai kitiems zmons sekasi, kai jie laimingi ir dziaugiasi. Kuo daugiau graziu pavyzdiu, tuo geriau. Bent jau man tai suteikia optimizmo 
Gi visos cia ir dziaugemes ir guodziames,matyt praziopsai 
nes i mano guza netilps 
ner ka veikt....turim 4 "naujuosius rusus" su bentley automobiliu 
o dieve brangus koks "bazaras" 
