QUOTE(Aimeja @ 2013 03 19, 12:19)
Man tai šitoj temoj trūksta, tokio mažyčio dalykėlio-žmoniškumo. Pagalbos vieni kitiems, be pykčių, be pagiežų. Man kaip būsimai anytai nieko nera geriau jei sūnaus bus darni šeima. Taigi nenorėčiau būti ta , kuri savo-,,mano namai, dinkit iš čia, tylėkit '' ir taip toliau griautų jaunos šeimos gyvenimą. Kiek reiks tiek padėsiu. O jei sūnus su šeima n metų gyvena pas mamą ir dar marčią tinginę, netvarkingą, rėksnę, pagal anytos suvokimą , išsirinko, tai matyt nekaip jau ta anyta ir tą sūnų užaugino, jei nesugeba gero žmogaus sau į žmonas susirasti ir dar savo namų susikurti.
Prieš rėkdama ir aiškinda, anyta, kad čia mano tvarka, nes mano namai, tikriausia gerai supranti, kad jei bus bėda ir tektų pas marčią, kad ir ligos prispaustai būti, jos norai bus niekiniai, turėtų tylėti kaip žemė, nes namai bus marčios. Tokia būtų logika.
Prieš rėkdama ir aiškinda, anyta, kad čia mano tvarka, nes mano namai, tikriausia gerai supranti, kad jei bus bėda ir tektų pas marčią, kad ir ligos prispaustai būti, jos norai bus niekiniai, turėtų tylėti kaip žemė, nes namai bus marčios. Tokia būtų logika.
Geriausia pagalba jaunai šeimai - padėti suvokti, jog jie jau yra suaugę ir savarankiški, turi patys gyventi ir leisti tėvams pailsėti.
O gyvenimas su tėvais kaip tik ir griauna jaunų šeimų gyvenimus, ir tarpusavio santykius - jauna šeima turi pati kurtis SAVO namus, savo šeimos modelį, gludintis kampus, ir pasibarti, ir pasimyluoti, ir, kai iki algos dar liko savaitė, o pinigų nebėra - makaronus pakramsnoti... Taip ir išmokstama būti suaugusiais ir atsakingais.
Laikymas po sparneliu - tai ne pagalba, o didžiausias kenkimas.