Sveikos
Ar priimsit naują merginą į savo būrį?
Esu knygų fanė (na, kaip ir Jūs visos) ir sakau reikia jungtis į kokią tai intelektualią draugiją, kur bus galima ir mintims, ir naujai atrastom knygom, ir recenzijom pasidalinti

Mano 2013 metų atradimas
Goce Smilevski romanas
Zigmundo Froido sesuo. Daug ką suprasti, perprasti ir pajausti buvo sunku, tačiau tai yra viena iš tų knygų, kurias būtinai skaitysiu po kokių 5 ar daugiau metų. Kartais pasirašinėju pati sau recenzijas, tai pacituosiu kelias ištraukas apie šį romaną.
Visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga nelaiminga savaip kartą pasakė Levas Tolstojus, o
Goce Smilevski savo romane
Zigmundo Froido sesuo šią mintį perfrazavo: Visi normalūs žmonės panašūs vieni į kitus, kiekvienas pamišęs žmogus yra pamišęs savaip.
Zigmundo Froido sesuo - tai autobiografinis psichoanalizės genijaus romanas, kuris pasakojamas jo sesers lūpomis. Adolfina Froid - pagrindinė šio romano veikėja. Įskaudinta gyvenimo ir nuo pat vaikystės nešusis su savimi skausmo kryžių, kurį užkrovė motina kasdien kaip dogmą mergaitei kartodama: geriau jau būčiau tavęs negimdžiusi. Būtent motinos/motinų vaidmuo romane tampa labai svarbus, esminis savojo
Aš suvokimas. Motinos ir vaiko ryšys nulemia pastarojo likimą: O štai aš esu girdėjusi, kad dauguma kanopinių patelių, neaplaižiusios vos gimusio jauniklio, nepažymėjusios jo savo seilėmis, kas reiškia Tai - mano, tai esu aš, atstumia naujagimį. Jauniklis seks paskui, prašysis žindomas, bet motina šiurkščiai jį atstums. Pasmerks jį bado mirčiai. Galbūt čia slypi motinos ryšio su vaiku paslaptis - ji suvokia vaiką kaip savo esybės dalį. O jei jo nelaiko savo esybės dalimi, palieka mirti. Motinos meilė vaikui yra meilė sau. Tam tikra savęs įsimylėjimo forma. Daugumos romano veikėjų, deja, motinos nepaženklina savo kvapu, todėl kūdikiai paliekami kęsti sielos alkį, susidurti su amžinu kaltės, gėdos, nevilties ir tuštumos jausmu.
Tai romanas apie esminį žmogaus egzistencijos ciklą - gyvenimą ir mirtį. Šalia Adolfinos Froid gyvenimo visada sekė ir mirtis: Rainerio, negimusio vaiko, motinos, brolio, seserų ir jos pačios. Tai romanas apie gimstanti XX amžiaus žmogaus seksualumą, apie religijos ir laikmečio sukurtas normas, apie holokaustą, apie savojo Aš ieškojimą, gyvenimo prasmę ir beprasmybę.
Z. Froido mintis, idėjas puikiai atskleidžia veikėjai: jų charakteriai, likimai, jausenos. Vaizduodamas XX amžiaus aktualijas, rašytojas mini ir kitas garsias to meto asmenybes: G. Klimptą, F. Nyčę, V. Van Gogą, A. Mickevičių.
Visas kūrinys alsuoja filosofinėmis ir psichologinėmis idėjomis. Nuo pat pirmo puslapio užsimezga dialogas, o tada sutinki, nesutinki, pyksti, liūdi, bet nesidžiaugi, nes tai knyga ne apie gėrį. Romanas gana depresiškas, bet būtinai skaitysiu jį dar kartą. Tikiu, kad po kelerių metų jis man atsivers naujomis spalvomis. Nepabijosiu sakydama, kad tai viena geriausių mano skaitytų knygų.