Gimdymas namuose

tikrai ne tapetuose esmė ir nekomforte Iš vis labai juokinga žiūrėt tas reklamines foto apie šiuolaikinius gimdymo namus kur "viskas kaip namie tai ko tos gimdyvės dar nori,juk taip gerai pas mus".Kad viskas būtų taip paprasta-pakeitei patalus iš baltų į spalvotus,ligoninės spinteles į padorią komodą..Deja,ne čia šaknys pakastos

Na, aš tai gimdymo apskritai nereikšminu - kur, kaip... Svarbiusia - kad gimtų vaikelis, na ir būtų gerai, kad ir man viskas būtų gerai Ir neturiu jokių spec. pageidavimų, šskyrus šias dvi sąlygas - mano ir vaiko saugumas bei sveikata. Taigi, ar pjūvis, ar natūralus gimdymas, ar vandeny, ar gulsčiom, ar stačiom - kad tik tos dvi sąlygos išsipildytų, daugiau man nieko nereikia.

Šiaip, Uk teikiama tokia galimybė - ir puiku, pasinaudokite. O aš tos galimybės nei turiu, nei jos ilgiuosi, ir apskritai gimdymą mielai praleisčiau, jei tik būtų įmanoma
Papildyta:


O kame tada šaknys? Svetimos aplinkos fobijoje?

Pati paklausėt pati atsakėt Ne,tikrai nefobijoj

savo seimos asmeniniu motyvu cia tikrai neatskleisiu, bet jie visai nebutinai kyla del negatyvo: baimiu, neigiamu patirciu, girdetu istoriju. neretai motyvai visai net ne su ligonine yra susije.

Na, man atrodo, prioritetas visada yra vakelis, abiejų sveikata: gimdyvės ir kūdikio. Ligoninės ir namų patalpos nekomplikuoto gimdymo atveju yra vienodai palankios sveikatai, jeigu ligoninė yra švari.

taigi, kai atsiranda kažkokie veiksniai, dėl kurių norima gimdyti namuose - tai nebėra tie du gyvybiškai svarbūs dalykai, tai yra jau antrinis, gal psichologinį komfortą, kažkokį simboliškumą ar tvirtesnę jauseną teikiantis elementas. Na, nemanau, kad lėktuve pagimdžiusi motina būtų mažiau laiminga nei gimdžiusi namuose Juk esmė - vaiko gimimas, visa, kas greta - papildomi faktoriai, tad ir reikšmę jiems teikti, manau, reikėtų atitinkamą... Na, nes kartais taaaaip dramatizuojamas tas galimybės gimdyti namuose nesuteikimas - galima pamanyti, jog neįmanoma sėkmingai pagimdyti be to.

ta pati galima pritaikyti ir poreikiui zut but gimdyti ligoninej. jei jau abu vienodai Saugus tiek ligonine, tiek namai, tai akivaizdu, kad sugroja asmeniniai motyvai, argi tai blogai?

ž

Ar jūs gimdėte nors kartą ne savo namuose, o "gimdymo namuose", iš anksto susitarus su gydytoju?

Susitarti su gydytoja, pas kurią gimdysi pageidaujama ne prieš pat gimdymą, o bent pora mėnesių anksčiau. Jeig norima galima ir visą laiką lankytis (gal ne visos žino ar ne visoms pavyksta, nežinau).

Paskutinį vaiką gimdžiau "beveik" namie (gimdymo namuose jau buvo pilnas atsidarymas).

Savo namuose patyriau (nors gimdymą prisimenu kaip man tikrai ypatingą ir šypsausi ): į mane žiūrėjo krūvelė smalsių mažų ir didelių akyčių, kvėpuoti per sąrėmius buvo nejauku. Tos akytės judėjo po visus kambarius.
Neaiški gimdymo pradžia (sąrėmiai po 1-2 savaites), taigi vaikų išvežti jokių galimybių bandėm išvežti, parsivežėm net neprasidėjus gimdymui. Artimieji, ir vyras tame tarpe dirbantys. Juk nepasiims visi atostogų mėnesiui. Po gimdymo seneliai gavo prižiūrėti sergančius vaikus Dėl neaiškios gimdymo pradžios vyras ir taip buvo įspraustas į reikalavimus: neišvykti už miesto per toli. Po gimdymo vyras organizavo visą namų buitį, vaikai susirgo, o apie ramybę namuose nebuvo nei kalbos. Net po trijų dienų grįžusi namo turėjau ir aš, ir vyras veiklos per akis, vien nuolat saugoti naujagimį nuo be galo mylinčio brolio (kuris bandė ir maitinti, ir nešioti ) buvo "smagu" .

Taigi bent jau mano atveju, gimdymas "beveik namuose" nebuvo visomis prasmėmis laisvas. Galbūt kitokia patirtis. Ir atvirkščiai, "gimdymo namuose" buvau daug laisvesnė, gydytoja, su kuria tariausi normaliai žiūrėjo į tai, kad noriu visko natūraliai, nebuvo buities rūpesčių.

Galbūt, kad gimdymas būtų sklandus, tiek namuose, tiek ne namuose, reikia tam iš anksto gerai ruoštis, nežinau ir dar visur gimdant reikia įvertinti, kad gyvenimo visiškai pagal planą iš principo nebūna.

Gimdančios namuose tam tikra prasme privelegijuotos, mat jų yra labai mažai, todėl jos turi diddesnį šansą, kad pribuvėja jas visas atsimins ir pažins geriau; ligoninės gydytoja turi daugybę pacientų, kasdien.





Labai suprantama. Ir sutiku, čia jokio geležinio plano nėra ir negali būti. Vienu atveju geriau vienaip, kitu - kitaip, juk reaguojame į aplinkybes, savijautą ir kt.

Kai gimdžiau antrąją, pirmo vaiko namuose nebuvo. Po gimdymo vyras turėjo mėnesį atostogų pagelbėti visame kame., taip pat padėjo ne tik jis. Taigi, man panašių dilemų nekilo.

Manau, labiau dramatizuojamas galimas tos galimybės suteikimas. Ir apskritai, visas namų gimdymas, tik iš priešingos požiūrio pusės.

Kiek pataisysiu: ne iš akušerės, o iš ambulatorijos bendrosios praktikos slaugytojos Iš tiesų, jei situacija buvo tokia, kaip aprašoma, tai ji neturėjo nieko bendro su planuotu gimdymu namuose.

Gimdžiau Geriau jau būčiau nesitarus Kokios dar kalbos apie gimdymo ligoninėj saugumą ,jei reik ištisai kovot-su gydytoja tartis iš ansto(drebėt kad ji tik galėtų atvažiuot į gimdymą jei ne jos pamaina),gimdymo planą "atstovėt" ,gimdymo pozą išsireikalaut,rūpintis kad nenuneštų ką tik gimusio vaiko kažin kur,būt įtampoj kad neapskiepytų susigalvoję(šito gal jau ir nebėr,tikiuos) -ar tai ramus saugus gimdymas?

Jūsų atveju buvimas per sąrėmius namuos varė stresą tai kodėl taip sunku suvokt kad lygiai taip pat kažkam gali būt nesaugu ligoninėj?

Nežinau, kad jūs vadinate "tartis". Mano atveju buvimas per sąrėmius namuose man "nevarė streso", bet tai nebuvo "visiška laisvė". Aš derinausi,teko derintis ir kitiems.

Su gydytoja aš tariausi, bet ne kovojau. Aš jau žinojau iš kitos gydytojos (kuri atsisakė priimti gimdymą, nes dirba tik dieną), kad būtina paklausti, ar priims gimdymą naktį ir ne savo budėjimo metu. Būtų sakiusi antra gydytoja ne, būčiau ieškojus trečios ir t.t. Dėl viso "gimdymo plano" ne kovojau, o klausiau ir sakiau savo norus. Gydytoja kiek norėjo-galėjo atsižvelgė. Prieš skiepijant manęs paklausė. Buvo kažkas ir ne taip, kaip svajojau, na ir ką dabar daryti?

Aš įsitikinau, kad jautimąsi gimdymo metu lemia, ne namų sienos , ne ligoninės sienos , ne aparatai, ar skatinimas, bet požiūris į šiuos reikalus. O požiūris priklauso tik nuo manęs. (Turėjau labai karčios patirties iš anksčiau, kad "supermamų" gąsdinimus "paėmiau į galvą". Vieno gimdymo metu teko kovoti su savimi dėl kvailos baimės (medikai ir ligoninė buvo ne prie ko) , ir gimdymo veikla stojo pilna ta žodžio prasme tik nuo mano durno įsitikinimo. Kai pavyko atsipalaiduoti, viskas pajudėjo).

Manau, kad jokiais būdais negalima gąsdinti nei vienos gimdyvės nei aparatais, nei namais, nei pozom, nei cp, nei skatinimu, nei tualetais, nei personalu, nei dar viskuom kituom iš eilės.... Nes nuo baimės (kuri yra galvoj), gimdymas stoja ir komplikuojasi visur .
Juk iš principo mūsų sveikata didžiąja dalimi priklauso ne nuo gydytojų, maisto, skiepų ar namų, o nuo to kaip sugebam nestresuoti.