Gimdymas namuose

Super pasakyta. Aš irgi esu UŽ tai kad būtų viskas sutvarkyta taip kaip tai padaryta Olandijoje, Belgijoje, Uk ir pan. Bet dabar tai daugiau klausimų negu atsakymų
PS mano abu gimdymai ligoninėje-tiek prieš 15 metų, tiek prieš dvejus (šitas baigėsi CP neplanuotu ir labai netikėtu) - atsiliepimai apie personalo darbą tik patys šilčiausi, Gydytojos ir Akušerės buvo nuostabios, palaikančios, labai gražiai bendraujančios, žodžiu padarė viską kad nusiramintume, nestresuotume, žodžiu jautėmės beveik kaip namie. Gimdant pirmą, man asmeniškai žinojimas kad JEI neduok Dieve kas nors būtų negerai mažiukui (nes apie save nemąsčiau) tai vien mintis kad šalia kvalifikuoti žmonės ir aparatūra kurią bet kada ištrauktų iš subtiliai uždarinėtų spintučių suteikė didelį saugumo jausmą. Gimdymas truko keletą valandų (sąrėmių beveik nejaučiau nors pagal aparatus turėjau kaukt) o pats gimimas gal 15 minučių, jokių plyšimų ir komplikacijų, vaikutis neverkė o atsimerkęs pasimaivė, man atrodė kad patenkintas... šalia buvo vyras mama ir mano TĖTIS (nes daktarytė pamatė kad vargšas diedukas už durų paliktas ) ryšys su vaiku nerealus nors vėliau visko buvo dėl mano jaunystės ir nepatirties ir komplikuotų šiaip santykių su tėvais, bet pats gimdymas man iki šiol kaip labai geras prisiminimas. Tokio linkėčiau kiekvienai mamai o antras-kadangi buvau nusiteikus tobulam lengvam natūraliam ir tt, tai staigus veiklos sustojimas išmušė labai iš vėžių sustresavau verkiau kad esu netikus (natūralistų knygų prisiskaičiau įtikėjau kad CP labai labai labai blogai o be to vaikelis dar gali MIŠINIO-NUODO gauti) tai Dieve Dieve kaip verkiau... gerai kad vyras ir anesteziologė labai nuoširdžiai padėjo, MB tai išvis pasakė palauk, reikia vaikučio žiūrėt, juk CP šiaip nedalinamas, pats labai jaudinosi bet tik ramino kad viskas bus gerai ir dar pasididžiavo - va aš būsiu TĖTIS dar greičiau, pamatysiu mažytę, pirmas paimsiu žodžiu taip gražiai sukalbėjo kad pradėjau ramintis. O anesteziologė, dar gana jauna bet matėsi labai protinga, pasakė-jei Gamta stabdo procesą, vadinasi nori tau kažką pasakyti. Ir taip gražiai viskas vyko po to, turėjau dalinę nejautrą, tai parodė čman mažytę, vis juokavo, kalbino, nors kilo rimtų komplikacijų visi labai atsakingai ir gražiai dirbo kol su mažyle bendravo tėtis po valandos ji jau valgė pienelį reanimacijoj, personalas labai kantriai laukė, prižiūrėjo, sakė gerai kai ne visą narkozę gavau nes į pienuką patenka šiek tiek vaistų. Taip kad mišinio taip ir negavom nes jau kitą dieną buvom kartu, nereikėjo nė tos paros. O po to sužinojau kad mažytė kovojo su rimta infekcija (prieš ją buvau praradusi leliuką) ir gimdymas natūraliais kanalais būtų riziką padidinęs daug kartų, o dabar skatino kuo dažniau MP maitinti ir nereikėjo jokių antibiotikų. O dar - pati nebūčiau pagimdžius nes pasirodo per daug metų kažkas nutiko kakleliui ir jis tapo labai ilgas ir kietas, dėl to nors jau vyko sąrėmiai normalaus stiprumo jis nesugebėjo atsiverti... ir dar visko kas paaiškėjo tik po visko. Žodžiu gimdymas namie būtų pasibaigęs neplanuotu vizitu į ligoninę ir tikrai dar baisesniu stresu kai būtų tekę skaičiuoti vaikučio širdelės dūžius o iš kur galėjau žinoti...
Žodžiu ką noriu pasakyti-aš nesu prieš gimdymą namie, tikrai ne. Bet šiai dienai jis-nelegalus. JEI (o tu negali žinoti nes Gamta nenuspėjama) kažkas nutiktų mažyliui ir jis būtų sužalotas, tėveliai pagal dabartinius įstatymus būtų tąsomi po teismus taip pat ir gydytoja ar akušerė. Tarkim mano pagarba tokioms Gydytojoms kaip B.K. neleistų man rizikuoti jos reputacija. Suprantu kad namie nusprendę gimdyti tėvai suvokia riziką ir prisiima visą įmanomą atsakomybę, ir pasirinkimas yra ir turi būti jų teisė. Bet vis tiek esu įsitikinusi kad pirmiausia mūsų medicinos ir teisinei sistemai reikia dar labai daug išmokti iš pažengusių šalių, kad tai būtų daroma SAUGIAI. Ko mes privalom reikalauti (nes esu mama ir būsima močiutė tikiuosi) tai kiek įmanoma normalesnių ir jaukesnių sąlygų gimdant. o tokios medikės kaip Antakalnyje (čia apie tą žymų laišką ministerijai su krūva kliedesių) tai nu atleiskit tada jau tikrai geriau namie negu pas tokias

Va tai tau.... Mama nusprendžia gimdyti namie, nors žino, kad pagalbos jai medikas negali teigti, ir jei vaikui kas bus blogai - kalta bus ne mama, o visi aplinkiniai....
Taip pat negirdėjau ir to fakto, kad antras gimdymas, ir visi tolesni yra tik lengvesni Pilna pasakojimų, kaip pirmą lengviausiai pagimdė, o gimdant antrą su Dievais kalbėjo....

Laba diena, paskaitykit daugiau info Jie greitesni, nes kaklelis, kartą jau atsidaręs, daugiau nelieka pilnai užsivėręs, ir kitaip atsidarinėja atrą kart, trečią ir t.t. Komplikacijos - kita kalba, bet jei gimdymas nekomplikuotas, išties, sekantys gimdymai būna greitesni, užtrunka trumpiau.

Man labai priimtinas vylabusle požiūris
Aš nemanau, kad gimdymas namie turi kažkokių ypatingų privalumų, kalbant apie žmogiškuosius išteklius:
1. Ligoninėje taip pat galima susitarti su gydytoja, netgi su ta pačia, kuri prižiūri būsimą mamytę nuo pradžių. O gal net yra jos ginekologė nuo pat paauglystės.
2. Į namus, lygiai taip pat pribuvėja gali... neatvykti. O kodėl gi ne? Tik pasekmės būtų liūdnesnės, o ligoninėje ar gimdymo namuose tikrai sulauksite pagalbos, net jei gydytoja atvykti susitarusi negalės.
3. Lygiai taip pat pribuvėja į namus gali nesuspėti atvykti.
4. Turint ypatingų pageidavimų dėl gimdymo plano, visada tą reikia aptarti su gimdymą priimsiančia akušere, pribuvėja ar gydytoja.
Taigi, gal ir nelabai patiks gimdančioms namuose mano nuomonė, bet manau, kad namie gimdo moterys, kurioms svarbiau ne rezultatas, o pats procesas. Mano nuomone, svarbiausia yra sveikas kūdikis ir mamytė. Kartais nutinka taip, kad prireikia ypatingos pagalbos ir kiekviena sekundė būna brangi. Todėl daugiau dėmesio reikėtų skirti būtent medikų ruošimui, nes tikrai dirba žmonės labai jautrioje ir intymioje srityje. Manau, kad reikia kovoti už tai, kad ligoninėje būtų paisoma naujausių rekomendacijų, atsižvelgiama į naujus mokslinius tyrimus, domimasi ne tik fiziologija bet ir psichologija, psichologiniu būsimų mamyčių ir tėčių pasiruošimu, sukuriama jauki aplinka, o reikalui esant... visa moderniausia pagalba būtų čia pat.

Nu žinokit pažystu tokių, kur pirmus pagimdė lengvai ir greitai, o su antrais ir trečiais prisikankino Gimdymai nebuvo komplikuoti, bet sąrėmių skausmai, gimdymo ilgumas Mano teta prieš 26 metus pusseserę (antras vaikas) pusantros paros gimdė Pagimdė, pati

tai yra labai ziaurus pasakymas, sakyciau savotiskas pasmerkimas, kiekvienai motinai spjuvis i veida, duris i sirdi pasakyti, kad jai jos kudikio gyvybe ir sveikata nera svarbiausias dalykas.

1. Sakyčiau tos, kurios suvokia proceso svarbą rezultatui ir ne tik.
2. Jei esate skaičiusi tuos tyrimus, tai tikriausiai žinote, kad ne pirmą vaiką gimdant namuose komplikacijų tikimybė mažesnė.

Gal į pirmą puslapį reiktų įrašyti - dauguma gimdančių namie visų pirma tai daro dėl vaikelio. Nežinau, ar visos, bet tos, kurias aš pažįstu - tikrai taip.

Beje, į dviejų mano pažįstamų gimdymus akušerės, pribuvėjos nespėjo ir jos kuo puikiausiai pagimdė pačios ar su vyro pagalba. Be jokios panikos ir streso. Ir vien todėl, kad gimdymui buvo labai pasiruošusios, viską žinojo apie visus etapus, ko kada tikėtis ir t.t. Kad nebūtų iškreipti mano žodžiai - aš tikrai nenoriu pasakyti, kad tos, kurios gimdo ligoninėj, visai tam nesiruošia. Pati antrą vaikelį gimdžiau ligoninėj labai gerai tam pasiruošus. Tačiau tarp gimdančių ligoninėse tikrai yra tam nepasiruošusių moterų (pati tokia buvau per pirmą gimdymą) ir labai maža tikimybė, kad rastum tokių tarp gimdančių namie. Bent aš tokiu nepažįstu.

Ir aš sutinku su mintim, kad labai reikia ir situaciją ligoninėse keisti, bet nemažiau reiktų keisti ir pačių moterų požiūrį į gimdymą. Nes pasikeitusi situacija ligoninėse greičiausiai jo nepakeis. Yra toks realybės šou/serialas One born every minute, kur rodomi tikri gimdymai vienoje Anglijos ligoninių. Ten yra visos sąlygos gimdyti taip, kaip tu nori, jokios prievartos, jokių nereikalingų intervencijų. Netgi atkalbinėja nuo epidūro kai kuriais atvejais. Ir vis tiek sąmoningai gimdo tik mažuma... Dauguma tradiciškai ropščiasi ant lovos, gulasi ant nugaros ir kenčia baisiausias kančias, nors joms ir siūloma pakeisti poziciją, pavaikščioti, jos, sukaustytos baimės, nesutinka. Vadinasi, kaip giliai jau mūsų pasąmonėj per praeitą amžių įsišaknijo nuostata, kad moteris gimdo gulėdama ant nugaros ir klykdama visa gerkle. Ir tas gimdymas filmuose, spaudoje ir visur piešiamas kaip didžiausias siaubas. Tai nėra ko ir stebėtis, kad visuomenė yra prieš naminius gimdymus, nes tas klaikus vaizdelis, kuris greičiausiai yra labai rizikingas vien dėl savo klaikumo, visai nesiderina su namų aplinka.

Džiugu, kad tokių šaunių gydytojų kaip M. Odenas dėka civilizuotame pasaulyje požiūris į gimdymus ėmė keistis iš esmės, džiugu, kad daugelio ES šalių valdžia tai irgi suprato ir buvo įsteigti mažos rizikos gimdymų centrai ir legalizuoti/reglamentuoti naminiai gimdymai. Bet užtruks, kol tai prasimuš iki žmonių pasąmonės, kol gimdymas vėl bus suvokiamas kaip visiškai natūralus procesas, kuriam nereikia kalno vaistų ir pypsinčios aparatūros, kad jis vyktų sklandžiai. Bet aš nuoširdžiai tikiu, kad kada nors tas lūžis tikrai įvyks.

Nėra blogai, jei nesukelia susiskaldymo ir konfrontacijos visuomenėje ir medikų bendruomenėje. O Lietuvoje šiuo atveju sukelia. Ta kova tokia agresyvi tampa, kad aš tikrai matyčiau daugiau prasmės šį reikalą atidėti ir tiems 2 proc. moterims pasiūlyti prisitaikyti, negu kelti bangas tarp 100 proc. su gimdymu susijusių institucijų.

Make love, not war. kadangi klausimas nėra gyvybiškai svarbus - iečių jam spręsti laužoma per daug.
Papildyta:


Kad gimdymą praleisčiau - tai aš rašiau, o ne Vakare.

O kodėl jus tai glumina? Man mėgavimasis šiuo grynai fiziologiniu ir skausmingu procesu atrodo kažkoks fetišas, ir tiek.

Drastiškas pavyzdys: idealus gimdymas, vaikas gimsta negyvas. Jokiu būdu niekam nelinkiu!!! Bet. Pabandykite įsivaizduoti savo potyrius. Viskas sklandu, puiku, teisingai kvėpuojate, atsipalaiduojate, užkaifuojate nuo gimdymo pagal visas taisykles, o rezultato - vaiko - neturite. Kas tai tuomet yra? Tik drama, tragedija, fiziologinių pojūčių sklandumas iesiog gali ristis velniop su visa tobulo gimdymo teorija po tokios patirties.

Patirtis, kuriai aš ruošiuosi, yra vaiko atėjimas. O ateiti jis gali įvairiai: per gimdymą, operacijos būdu, o gal net iš vaikų namų, jeigu Dievas neleistų mums pasimatyti su dabar augančiu mažyliu. Ir aš labai linkėčiau kiekvienai motinai patirti būtent susitikimo su savo vaikeliu džiaugsmą, pažinti jį kaip Kitą ir kaip savo dalelę (net jei jis ateina fiziologiškai iš kitų tėvų), o ne gromuloti tą gimdymo momentą.

Kiek turiu savo aplinkoj gimdyvių - visos džiaugiasi vaikeliais ir tuo, kad gimdymai/operacijos turėjo pabaigas - laimingas pabaigas. O procesas pasimiršo, ir puiku.

Papildyta:


O taip, aš tai pasisakyčiau už dideles baudas medikams dėl kyšininkavimo - tiek akušeriams, tiek chirurgams, tiek terapeutams. Geras bizniukas: vienas gimdymas - vienas tūkstantis litų. Aš už tokius kyšius tikrai traukčiau atsakomybėn. Tik licenzijų, aišku, atiminėti, būtų nelogiška, pernelyg drastiškai sumažėtų personalo.
Papildyta:


Visiškai pritariu Galiu nieko neberašyti, viskas pasakyta!

Justesea, vertingas pastebėjimas - moterų galvose irgi turi pamažu tas perversmas vykti, bet, manyčiau, tai vėlgi ginekologių darbas - moteris šviesti, ruošti, pasiūlyti brošiūrėlių, knygelių, pakonsultuoti... Bet, žinoma, per vieną dieną tai nepasikeis. bet tikėkimės geresnio rytojaus

vylabusle, o jeigu iš tiesų neskauda arba tas skausmas yra lengvai pakeliamas ir tu visų sąrėmių metu žinai, kad tavo vaikelis pas tave eina, jauti tai visu savo kūnu ir tau iš tiesų dėl to gera? Nėra jokių kančių, jokių klyksmų, tik pats normaliausias natūralus procesas, kuris iš esmės nėra ir neturi būti kančia. Argi tokiu atveju moteris, kuri tuo metu jaučiasi tikrai labai laiminga, yra fetišistė?

Manau, yra puiku, kai moteris šitaip jaučiasi per gimdymą. Bet kai moteris, ruošdamasi gimdymui tą momentą labai sureikšmina, būtent šito ir laukia, kai tai tampa reikšmingiau nei pats vaikelio atėjimo faktas, o ir pagimdžiusi kalba vis apie gimdymą, iškeldama jį prieš kitus motinystės potyrius - tai man atrodo nesuprantama. Juo labiau, tai fiziologiniai, intymūs dalykai...

Vaiko atėjimas yra bet kada stebuklas - ar per kančią, ar be kančių, ar iš viso po narkoze - moteris vienaip ar kitaip apmąsto ir pajaučia naujos gyvybės atėjimo žavesį. Tad neišskirčiau kažkurio vieno gimdymo būdo kaip pranašesnio.

Aha man ir tas klausimėlis-mano skausmo slenkstis labai aukštas, man gimdymas visai nebuvo kančia ar kaip, na skaudena maudena bet žinau kas vyksta ir kaip ir kodėl... ir tikrai dėl to labai labai džiaugiausi, nes susikaupiau ne į tai kad ***** oi skauda o į tai kad jau greit susitiksiu su tuo kurį nešiojau ir kuris man stukseno ten tiek ilgai nepaisant gero nusiteikimo antras gimdymas gavosi koks gavosi. Ir dabar jau labai atsargiai žiūriu į visokias madingas teorijas, ypač natūralistų. Bėda kad teorijos yra siektinas idealas, o nebūtinai tikrovė. Ir dažnai pasirodo kad vis tik jos parašytos remiantis tik įsitikinimais o ne faktais. Labai įdomu buvo pasinagrinėti Olandų patirtį, statistiką šiek tiek, tiesa jau seniau gal prieš dvejus metus, tai patys jie pripažįsta kad atsiradus galimybei gimdyti namuose vėl padažnėjo nelaimingų atsitikimų. Įdomu kiek procesas patobulėjęs
Va ką patys olandai galvoja apie tai Kodėl olandai vertina gimdymą namuose
O čia apie tai kaip užmigo ant laurų
Rizikos