kodel priimtina ir sveikintina dalintis nelaimemis, bet gink Dieve nepasidziaugti sekmemis? Kodel tas dziaugsmas taip daznai suprantamas kaip kito zmogaus menkinimas? O gal atvirksciai, gal pasnekovas nesugeba nuosirdziai del kito pasidziagti? Kas del to kaltas? kad klausanciajam sukyla ne geri jausmai del kito zmogaus, o frustracijos del asmeniniu nesekmiu?Net ir ta, kuri norejo gimdyti nusiskausminus su epiduru, o jis eme ir nesuveike gali tureti frustracijas ir kaltinti, akd va buvo 'zadeta' kad gimdys su sypsena o gavosi.. Ka mes cia kartojame n kartu- reikia buti pasiruosus ivairiems scenarijams, pirmiausia, pasirinkti ne del mados ar kazko kito, o del savo asmeniniu porekiiu ir taip pat aiskiai suvokti, kad gali buti ir kitaip. Zodziu, ruostis gimdymui samoningai.
O kad reikia kovoti jog ligoninese situaciaj pageretu- taip, sutinku. Nors tarkim kita parikadu puse praeitoje temoje itikinejo, akd viskas su ligoninem yra gerai ir kad nejuodintume LT gimdyklu
kad ne kariauti reikia o paparasyti, ir gausi ko tik nori. Ir vandeny gimdysi, ir tupedama, ir nesiulys tau nieko bei nedarys.Bet kokiu atvejum, tai yra namu gimdymo tema, todel daugiausiai demesio skiriama butent tam.
