Mano istorija ne ypatinga. Netgi neturiu konkrečių klausimų. Tik noriu išsilieti tai, apie ką niekam nedrįstu papasakoti, atrasti naudingą patarimą ar netgi veiksmingą pabarimą
(Iš anksto atsiprašau, kad ilgas pasisakymas)
Prieš pusantrų metų ištekėjau. Iki vestuvių drauge buvome 4 metus. Visas laikas drauge pavydėtinai harmoningi vienas kitą puikiai jaučiame, smagiai leidžiame laiką, gerbiame vienas kitą, buityje tolygiai skirtomės darbus, drauge gaminame, niekada nekeliame vienas kitam pavydo scenų ar neištikimybės klausimų (nors mūsų abejų darbai lemia tai, jog nemažai laiko reikia praleisti ne kartu ir toli gražu ne kasnakt grįžtame į tą pačią lovą), per tiek metų nesame apsvarstę skyrybų galimybės. Tai nereiškia, jog niekada nesusipykstam ar slepiam savo nuomonę. Tiesiog kažkaip viskas organiškai, be ypatingų pastangų: aš esu impulsyvesnė, emocionali, ne tokia praktiška, jis nuosaikesnis, racionalus, pedantiškas. Na, esame iš tų porų-draugų, kurie šeštadienio vakarą drauge vonioje geria vyną ir valgo traškučius, o visą rytą voliojasi lovoje ir iki ašarų juokiasi iš kokio nors youtube vaizdelio.
Jau nuo pažinties pradžios visu savo protu jaučiau, jog tai yra vyras santuokai. Žavėjo jo ypatingas šeimyniškumas, pagarba, atsakomybės jausmas, protas, gebėjimas tikslingai siekti savo tikslų. Neįsivaizdavau ir iki šiolei neįsivaizduoju geresnės partijos santuokai. Tą patį patvirtina ir mano artimieji, kurie yra tiesiog įsimylėję mano vyrą ir dažnai apie mūsų santykius kalba kaip apie pavyzdinę sąjungą.
Tačiau yra kita problema. Ir ji kol kas sunkiai pavaldi bet kokiai mano logikai.
Dirbu meno srityje su skirtingais meno projektais. Prieš gerus metus turėjau projektą su vienu kūrėjumi. Jau pirmą sekundę, kai vienas kitą pamatėme, akimirksniu prabėgo mintis, kad jei nebūčiau ištekėjusi, galvočiau, jog tai mano gyvenimo vyras. Na, tas žvilgsnis ir savumo pojūtis. Nemoku apsakyti, bet to nesu pajutusi niekada anksčiau. Paprastai aš labai lengvai ir paprastai bendrauju su priešinga lytimi, prisipažinsiu, dažnai nejučia lengvai flirtuoju su vyrais per paprastus juokelius, šypseną ir pan., tačiau visada laikau atstumą ir nebijau pabrėžti savo santuokos, kai yra galimybė, atsivesti į renginius ir savo vyrą... Bet kai esu su JUO (savo simpatija), tvyro tokia įtampa, kuri aiškiai juntama mums abiems. Tarsi nėra kur dėtis, tarsi norėtume šį tą daugiau vienas kitam pasakyti... tad kartais galim paprasčiausiai pratylėti. Jis labai uždaras, prisidengęs ciniškumo kauke, aš tuo tarpu su juo bendrauju per pabrėžtiną atstumą: ignoruoju jo bandymus pakreipti kalbą asmeniškesniems pokalbiams, kaip užsukta kalbu apie savo vyrą (penktadienį su vyru buvom geram koncerte, mano vyras alergiškas riešutams, vyras irgi serga gripu ir t.t.), iš paskutiniųjų kuriu beprotiškai laimingos, įsimylėjusios žmogos įspūdį. O viduje... viskas verda!
Ką Jis man jaučia? Žinoma, niekada nesam apie tai kalbėję, bet nujaučiu, jog šia prasme mūsų mintys veikiausiai panašios. Kažkada paliktas šokoladas ant stalo, keletas vakarinių skambučių nereikšmingais darbiniais klausimais, kurie jo konkretumui nebūdingai svarstomi ištįsą pusvalandį ar net valandą, dažni klausimai, kodėl tą ar aną vakarą nėjau drauge su visais išgerti alaus. Arba juokai, jog jam ir taip aišku, jog mano santuoka niekur neveda, klausimai, ar kada esu pamąsčiusi apie kitą vyrą, ką iš tiesų jaučiu savo vyrui ir t.t. Visuomet apsimetu naivia šlanga ir kuo gražiausiai su pasimėgavimu pasakoju apie mūsų su vyru tarpusavio supratimą, požiūrį į santuoką ir pan. O pastarąjį kartą, ne taip ir seniai, Jis man nematant net sugebėjo paskambinti mano vyrui. Tiesa, mano vyras tuo metu nekėlė (ačiū Dievui!), vėliau tik vyras man perskambino su klausimu, kodėl jam skambinau ir stebėdamasis, kaip aš to nepamenu. O juk aš nežinojau! Tik patikrinusi išeinančio skambučio laiką, supratau, kad tai buvo tuo metu, kai buvau palikusi prie Jo telefoną. Nežinau, koks buvo viso to tikslas, nes tiesą sakant bijojau klaust (o jeigu išgirsčiau, kad aš jam labai patinku, ar sugebėčiau atsilaikyti?). Bet kartais susidaro įspūdis, jog Jis jaučiasi dvipramsiškai. Na, tarsi norėtų žengti žingsnį link manęs, bet jį stabdo tas suvokimas, jog jokių šansų nėra.
Ką aš jaučiu? Dar niekada niekas manęs taip netraukė. Visą šį laiką Jį matau nepastoviai (kai turime bendrų projektų, tuomet beveik kasdien, tačiau būna, kad kokius du-tris mėnesius nesusitinkame). Tačiau jis man niekaip neiškrena iš galvos. O kiek aš stengiuosi, vis save įtikinėju, jog čia nesąmonė, esu sėkmingai ištekėjusi, šeima yra didžioji mano vertybė, tai tik aistra, nesąmoningas susižavėjimas
Visą savyje sukauptą geismą nukreipiu į santykius su vyru aistringas sekas, vakarai žvakių šviesoje ir pan. Bet netgi karčiausios nakties metu svarstau, kaip gera ir malonu būtų, jog tai būtų Jo prisilietimai, na, nors vieną kartą! Kai ilgiau Jo nematau, kiek aprimstu, tačiau užtenka trumpo susitikimo, na, apsilenkimo koridoriuje ir štai vėl kankinčios mintys sugrįžta.
Tiesa, prieš kokius tris mėnesius Jis susirado draugę, jau kartu gyvena. Netgi apsidžiaugiau. Galvojau, tegul gyvena, tuokiasi, gimdo vaikus, stato namus, būna laimingi, beprotiškai įsimylėję. Taip dar geriau, tada žinosiu, jog tai tik vienpusis reikalas, tai jaudina tik mane ir jam aš tikrai nerūpiu. Tačiau tą vakarą, kai susipažinau su Jo drauge, buvau nustebinta jie tarsi iš skirtingų pasaulių. Jis tarsi pamiršta, jog ji yra greta, neturi, ką vienas kitam pasakyti, kaip svetimi (kiti kolegos taip pat stebėjosi jų santykiais), didžiąją dalį vakaro mes dviese prakalbėjome
Žinoma, gal aš klystu. Galbūt viskas tikra tarp jų. Tačiau tuomet nesuprantu visų tų užuominų, bandymų paskambinti mano vyrui, kritikuoti mano santuoką, nors tam nesuteikiu jokios dingsties
Man kartais pasidaro baisu, jog galbūt Jis yra TAS vyras (gal dėl to nuo pat mūsų pažinties jau beveik metus nuolatos apie jį galvoju ir ta lengva simpatija ilgainiui virsta nebevaldomu jausmu). Anksčiau galvojau, jog TIKRAI negalėčiau būti neištikima savo vyrui, tai visiškai prieš mano įsitikinimus, savivertę... Dabar, nors ir toliau laikausi ankstesnių nuostatų, gerbiu savo vyrą, jo atsidavimą man, bet, atrodo, jog jei tik galėčiau atsukti laiką atgal, neabejodama pasinerčiau į santykiu su Juo, nes niekuomet, tikrai niekuomet manęs taip netraukė joks vyras.
Iš viso baisiausia tai, jog esu ištekėjusi dar tik antrus metus, o aš jau dvejonėse... Apie vaikus su vyru net bijau pagavoti laukiu, kol širdis nurims. Bet jei nenurims?..
Taigi aš nežinau, mielos Supermamos, ar man galima patarti. Ir nežinau, ką pačiai galvoti. Juk turiu NUOSTABŲ vyrą, kurį visu savo protu vertinu (deja, širdžiai kitaip atrodo)... Bet kokiu atveju, esu nusiteikusi toliau kariauti su savimi (net užsirašiau į meditacijos kursus). Tik prašau pasidalinti savo patirtimis. Gal taip pat kažkada buvote stipriai susižavėjusios kuo nors? Kuo tai baigėsi? Kaip kovojote su savimi? Ar iš viso tikite, jog įmanoma ramiai, su meile nugyveti visą laiką su vyru, nenukreipiant akių į šoną?
QUOTE(m.s. @ 2013 01 29, 21:47)
Taigi aš nežinau, mielos Supermamos, ar man galima patarti. Ir nežinau, ką pačiai galvoti. Juk turiu NUOSTABŲ vyrą, kurį visu savo protu vertinu (deja, širdžiai kitaip atrodo)... Bet kokiu atveju, esu nusiteikusi toliau kariauti su savimi (net užsirašiau į meditacijos kursus). Tik prašau pasidalinti savo patirtimis. Gal taip pat kažkada buvote stipriai susižavėjusios kuo nors? Kuo tai baigėsi? Kaip kovojote su savimi? Ar iš viso tikite, jog įmanoma ramiai, su meile nugyveti visą laiką su vyru, nenukreipiant akių į šoną?
m.s., sita tavo storija tiktu temai "kai atsispirti pagundai darbe". Jei ten pasiskaitytum, rastum panasiu patirciu. Kaip suprantu, tavo santykiai su darbiniu simpatija toli nenueje, viskas daugiau fantaziju lygmeny "kas butu, jeigu butu". Jei pradetum su tuo zmogum bendraut artimiau, tikriausiai pasirodytu, kad jis visai ne toks, kaip kad prisisvajojai. Sakai, kad turi nuostabu vyra ir tu ji pazisti visose situacijoje, kai tuo tarpu su simpatija, net atvirai nebendraujat. Beje, man gerokai uzkliuvo, kad tas simpatija bande paskambint tavo vyrui. Cia kokiu tikslu? Man bent jau toks dalykas labai nepatiktu.
Na, o atsakant i tavo klausima, tai simpatiju gyvenime buvo ir bus. Santuoka nuo isimylejimo neapsaugo. Taciau toli grazu ne kiekvienas susizavejimas issivysto i kazka rimto ir nera reikalo tai ir vystyt, ypac jei santykiai seimoje geri. Taigi, tiesiog stenkis kuo maziau bendraut su tuo savo kolega, o jei tenka bendraut, apsiribok darbiniais klausimais. Tavo asmeninis gyvenimas ne jo reikalas ir net nepradek jo su simpatija aptarinet, nes tik giliau iklimpsi. Vienintelis budas nuo visko atsiribot - nubrezt grieztas emocines ribas.
Sunku iki galo suprasti, kiek artumo buvo tuose bendravimuose, bet toks gal klaidingas įspūdis, kad tai kažkokia susikurta iliuzija, menamas paveikslėlis, kuris neturi nieko bendro su realybe. Ar tu jį taip gerai visapusiškai pažįsti, žinai jo privalumus ir trūkumus, kad galėtum pasakyti TAS? Aistra, paslaptis, slaptas ryšys, net tai laikina. Ir kas atsitiko su vyru, kuris lyg ir nusileido kartele žemyn, nebepateisina svajonių vyro titulo 
Kokia įkvepianti istorija 
ech, kad man taip.
Tada būčiau laiminga ir pati tapčiau kūrėja, nes iš tokio susižavėjimo tikrai galima sukurti ką nors gražaus ir vertingo: jei ne eilėraščių ar knygą storą/scenarijų kino filmui, tai papuošalų kolekciją ar šalikų tuziną tikrai. O gal net "karštų" receptų rinkinį...niam niam
Pamenu, kad seniai seniai buvau įsimylėjusi vaikiną iki pamišimo. Meilė buvo abipusė, bet gal buvome per jauni, o gal pernelyg išpuikę, o gal atsargūs... kas ten žino. Žinau, tik kad ir jis man buvo neabejingas.
Esmė tokia, kad rašydavau jam laiškus, elektroninius, tiesa, bet per tai taip atradau ir pamilau žodį, kad net pasirinkau žurnalistės specialybę ir mėgaujuosi savo darbu.
MORALAS:
Mieloji, m.s., tiesiog mėgaukis ir semk jausmą pilna sauja, išgyvenk pilna krūtine - taip jis natūraliai ir palengva nuguls dienoraščio/forumo puslapiuose, o tu pati tik praturtėsi, subręsi ir atrasi savyje naujų talentų. Ir vyrą savo nuostabųjį ir toliau džiuginsi savitarpio supratimu, dvasinei bendryste beigi harmoninga santuoka.
ech, kad man taip.
Tada būčiau laiminga ir pati tapčiau kūrėja, nes iš tokio susižavėjimo tikrai galima sukurti ką nors gražaus ir vertingo: jei ne eilėraščių ar knygą storą/scenarijų kino filmui, tai papuošalų kolekciją ar šalikų tuziną tikrai. O gal net "karštų" receptų rinkinį...niam niam
Pamenu, kad seniai seniai buvau įsimylėjusi vaikiną iki pamišimo. Meilė buvo abipusė, bet gal buvome per jauni, o gal pernelyg išpuikę, o gal atsargūs... kas ten žino. Žinau, tik kad ir jis man buvo neabejingas.
Esmė tokia, kad rašydavau jam laiškus, elektroninius, tiesa, bet per tai taip atradau ir pamilau žodį, kad net pasirinkau žurnalistės specialybę ir mėgaujuosi savo darbu.
MORALAS:
Mieloji, m.s., tiesiog mėgaukis ir semk jausmą pilna sauja, išgyvenk pilna krūtine - taip jis natūraliai ir palengva nuguls dienoraščio/forumo puslapiuose, o tu pati tik praturtėsi, subręsi ir atrasi savyje naujų talentų. Ir vyrą savo nuostabųjį ir toliau džiuginsi savitarpio supratimu, dvasinei bendryste beigi harmoninga santuoka.
Labai labai patiko pitos atsakymas 
is tiesu, kiekvienas superinis vyras ilgainiui tampa normaliu zemisku vyru
autore, gi pati praejote panasiai: jusu vyrui jautete aistra(na gal ir ne tokia , kokia rasote), po to viskas stabilizavosi, bet ir tai galite ivardyti santykius kaipo puikius.
kas mane nervina, is patirties sakau , tai tas virsmas is begalinio geismo kitam i begalini "akiu atverima"-as manau, tokiu atveju, kadangi aistra huvo juo aukstesne, kaip tik juo nemaloniau po to pasimato negatyvus dalykai. ar klystu? bent jau tokia mano patirtis, tokios skirtingos zirkles.
kita vertus, yra visokiu istoriju. tas jausmas kad zmogus TAS - nors jo nepazisti - egzistuoja, ir negali niekuo racionaliai paaiskinti. indai tai vadins karma meile, kiti - dar kitaip. na, mes, europieciai, megstantyts sauguma, labai siekiami savo jausmus logiskai paaiskinti, racionaliai. kitiems zmonems - to nereikia. jie jaucia vidumi, pasitiki savo nuojauta, supranta, kad tai TAS - meta ilgalaikes santuokas, ir....tampa laimingi su kitu. taigi, daug ivairiu istoriju, variantu.
cia tau spresti. ar nebijai prarast vyro, jei esi isvis nepriklausoma nuo vyru, gali daugkuo rizikuoti. neturit dar vaiku, jei neturit paskolu, jei vyras tavo saltakraujis, jei manai, kad pakels tavo netekti, - gali vystyti santykius su kitu.
bet tikrai pritariu vienam: savo seimos dalyku neviesink jam. tai tiesiog sventvagyste.
kaip tik sakyk jam: kiekvienas vyras tau brangus savaip. idomu, koks isvis jo poziuris bus i tave.
is tiesu, kiekvienas superinis vyras ilgainiui tampa normaliu zemisku vyru
autore, gi pati praejote panasiai: jusu vyrui jautete aistra(na gal ir ne tokia , kokia rasote), po to viskas stabilizavosi, bet ir tai galite ivardyti santykius kaipo puikius.kas mane nervina, is patirties sakau , tai tas virsmas is begalinio geismo kitam i begalini "akiu atverima"-as manau, tokiu atveju, kadangi aistra huvo juo aukstesne, kaip tik juo nemaloniau po to pasimato negatyvus dalykai. ar klystu? bent jau tokia mano patirtis, tokios skirtingos zirkles.
kita vertus, yra visokiu istoriju. tas jausmas kad zmogus TAS - nors jo nepazisti - egzistuoja, ir negali niekuo racionaliai paaiskinti. indai tai vadins karma meile, kiti - dar kitaip. na, mes, europieciai, megstantyts sauguma, labai siekiami savo jausmus logiskai paaiskinti, racionaliai. kitiems zmonems - to nereikia. jie jaucia vidumi, pasitiki savo nuojauta, supranta, kad tai TAS - meta ilgalaikes santuokas, ir....tampa laimingi su kitu. taigi, daug ivairiu istoriju, variantu.
cia tau spresti. ar nebijai prarast vyro, jei esi isvis nepriklausoma nuo vyru, gali daugkuo rizikuoti. neturit dar vaiku, jei neturit paskolu, jei vyras tavo saltakraujis, jei manai, kad pakels tavo netekti, - gali vystyti santykius su kitu.
bet tikrai pritariu vienam: savo seimos dalyku neviesink jam. tai tiesiog sventvagyste.
kaip tik sakyk jam: kiekvienas vyras tau brangus savaip. idomu, koks isvis jo poziuris bus i tave.
Moterys, ačiū už pamąstymus. 
Labai gerai, kai visa tai išgirsti iš kitų žmonių. Nes apie savo vidinius pakirbėjimus negaliu niekam pasisakyti, o taip prarandu galimybę objektyvesnei nuomonei nei saviškė.
Ar gerai pažįstų tą savo iliuzijų objektą? Na, jo blogybių galiu padoriai privardinti (ir tai kol kas nepadeda): bohemiškas, stabiliam gyvenimui pernelyg atviras įvairioms gyvenimo patirtims, sąlygiškai žiūrintis į visuomenės normas, labai užsispyręs, užsicinkinantis ant vienos idėjos, kiek suprantu iš kūrybos temų ir trumpų užuominų, patyręs problemų savo tėvų šeimoje... Žodžiu, prasta žaliava šeimyniniam gyvenimui. Netgi mąstau, gal kur pas save sudaryti sąrašiuką jo neigiamybių, kad kiekvieną kartą, kai pradės atrodyti, kad čia mano gyvenimo šauksmas, perskaityčiau ir grįžčiau į protą 
Taigi jis labai skiriasi nuo mano vyro, kuris yra labai racionalus, viską apskaičiuojantis, su juo galiu jaustis saugiai tiek finansiškai, tiek emociškai nelinkęs į visokias abejotinas machinacijas ar rizikingus žingsnius, toliaregiškai žvelgia į savo karjerą, ypatingai mane palaiko mano karjeros klausimais, neturi to daugeliui vyrų būdingo savininkiškumo. Jeigu mano darbas taip lemtų, kad dėl gerų perspektyvų reiktų belstis į pasaulio kraštą, palaimintų ir iš paskos atbildėtų, suderinęs ir savo gerovės klausimus (jau ne kartą panašius klausimus esame be problemų sprendę). Ir atrodytų, ko čia man dar reikia! Bet vieno dalyko maniškis neturi, ką turi simpatija. Jis neturi nė krislelio jausmingumo, filosofiško požiūrio į gyvenimą. Mano vyrui pasaulis labai aiškus ir apčiuopiamas, be jokių ten išvedžiojimų ir gilesnių prasmių (pas mus poroje aš užimu jausmingosios, karštakošės vietą). Tuo tarpu su ta savo simpatija galiu apie literatūrą, filosofiją iš tiesų giliai kalbėtis, netgi kartais nustembu, kai paaiškėja, jog knyga, kurią prieš miegą skaitau, pasirodo, yra ir pas jį rankose, o autoriai, kuriuos gerbiu nuo paauglystės, yra jo didžiausia inspiracija. Ir tikrai žinau, jog nuo to dvasinio peno nepavalgysi, ir kad tokie bohemiški, dėl pasaulio blogybių susikrimtę vyrai laimės moterims neneša, bet vat traukia...
O platesniai pažinčiai specialiai užkertu bet kokį kelią, tokia dalykiška, nors jei tik panorėčiau, matau, kad norėtų leistis į didesnes kalbas. Bet kokiu atveju, prieš jo akis - aš ištikima žmona, palaikanti labai šiltus santykius su vyru. Tad net nesileidžiu į jokias diskusijas apie savo santuoką, neleidžiu jam ja suabejoti.
Bandau atkapstyti prisiminimuose, kaip jaučiausi iš pradžių su savo vyru. Ir vieną žinau mane žavėjo saugumas ir jo protas, negalėjau patikėti, kad tokių vyrų kaip iš knygutės būna. Tačiau viduje visada, dar net nesutikus šitos simpatijos, mums trūkos aistros, trūko gylio, to stebuklo išgyvenimo. Mūsų meilė labai žemiška ir racionali. O, matyt, mano jausmingai prigimties pusei visgi reikia pojūčio, kad išgyveni kažką labai nepaprasto. Ir niekada nebuvau savo vyro labai beprotiškai įsimylėjus. Būdavo pamąstau, ar galėčiau be jo gyventi, ir visada atrodė, kad galėčiau, tik nenoriu. Ir taip nuo santykių pradžios. Ir dabar yra tas suvokimas, jog mano vyras yra graži gyvenimo dovana, tik nežinau, ar aš jos verta.
O prisimenant susižadėjimo momentą.... Kai vyras pasipišo, užplūdo tokie dviprasmiški jausmai, kokias 10 min per praktiškai isterišką verksmą negalėjau ištarti nė žodžio. Viduje tokia sumaištis - ar čia jau tikrai... Sutikau, nes atrodė tiek apie tai kalbėta, tiek link to eita (mūsų abejų iniciatyva). Ir visus tuos mėnesius prieš santuoką labai pykomės, taip nesusikalbėjome, atrodydavo, jog iš viso nebenoriu nieko. Bet čia gal normalu juk toks didelis gyvenimo žingsnis.
Bet kokiu atveju, logiškai mąstant geriau mažiau meilės ir aistros, bet stabiliau. Ir gal problema visai ne simpatija kitam, o tas susidūrimas su faktu, jog mano santuokos idilė gali būti tik iliuzija. Tai kaip tada tą gyvenimo pilnatvę pajusti? Kas tada yra santuoka - tik gražus spektaklis prieš kitus ir save? Visada sakiau, kad santykiai yra kasdienis darbas, bet dabar susimąsčiau, vardan ko? Gal tikrai draugės teisios, kurios stebėjosi, ko mes taip savo karjerose paskendę, visai apie vaikus ir buitį negalvojam, gyvenam tik sau. Gal tvirčiau būtų, jei būčiau savo vyro vaikų mama, tada dėl vaikų privalėčiau mylėti ir pagaliau mylėčiau, nes nemylėti nėra priežasčių.
O šiaip šis forumas man psichologo kabineto atmaina, toks išsisakymas. Nes jau graužia mane visos mintys.
Labai gerai, kai visa tai išgirsti iš kitų žmonių. Nes apie savo vidinius pakirbėjimus negaliu niekam pasisakyti, o taip prarandu galimybę objektyvesnei nuomonei nei saviškė. Ar gerai pažįstų tą savo iliuzijų objektą?
Na, jo blogybių galiu padoriai privardinti (ir tai kol kas nepadeda): bohemiškas, stabiliam gyvenimui pernelyg atviras įvairioms gyvenimo patirtims, sąlygiškai žiūrintis į visuomenės normas, labai užsispyręs, užsicinkinantis ant vienos idėjos, kiek suprantu iš kūrybos temų ir trumpų užuominų, patyręs problemų savo tėvų šeimoje... Žodžiu, prasta žaliava šeimyniniam gyvenimui. Netgi mąstau, gal kur pas save sudaryti sąrašiuką jo neigiamybių, kad kiekvieną kartą, kai pradės atrodyti, kad čia mano gyvenimo šauksmas, perskaityčiau ir grįžčiau į protą Taigi jis labai skiriasi nuo mano vyro, kuris yra labai racionalus, viską apskaičiuojantis, su juo galiu jaustis saugiai tiek finansiškai, tiek emociškai nelinkęs į visokias abejotinas machinacijas ar rizikingus žingsnius, toliaregiškai žvelgia į savo karjerą, ypatingai mane palaiko mano karjeros klausimais, neturi to daugeliui vyrų būdingo savininkiškumo. Jeigu mano darbas taip lemtų, kad dėl gerų perspektyvų reiktų belstis į pasaulio kraštą, palaimintų ir iš paskos atbildėtų, suderinęs ir savo gerovės klausimus (jau ne kartą panašius klausimus esame be problemų sprendę). Ir atrodytų, ko čia man dar reikia! Bet vieno dalyko maniškis neturi, ką turi simpatija. Jis neturi nė krislelio jausmingumo, filosofiško požiūrio į gyvenimą. Mano vyrui pasaulis labai aiškus ir apčiuopiamas, be jokių ten išvedžiojimų ir gilesnių prasmių (pas mus poroje aš užimu jausmingosios, karštakošės vietą). Tuo tarpu su ta savo simpatija galiu apie literatūrą, filosofiją iš tiesų giliai kalbėtis, netgi kartais nustembu, kai paaiškėja, jog knyga, kurią prieš miegą skaitau, pasirodo, yra ir pas jį rankose, o autoriai, kuriuos gerbiu nuo paauglystės, yra jo didžiausia inspiracija. Ir tikrai žinau, jog nuo to dvasinio peno nepavalgysi, ir kad tokie bohemiški, dėl pasaulio blogybių susikrimtę vyrai laimės moterims neneša, bet vat traukia...
O platesniai pažinčiai specialiai užkertu bet kokį kelią, tokia dalykiška, nors jei tik panorėčiau, matau, kad norėtų leistis į didesnes kalbas. Bet kokiu atveju, prieš jo akis - aš ištikima žmona, palaikanti labai šiltus santykius su vyru. Tad net nesileidžiu į jokias diskusijas apie savo santuoką, neleidžiu jam ja suabejoti.
Bandau atkapstyti prisiminimuose, kaip jaučiausi iš pradžių su savo vyru. Ir vieną žinau mane žavėjo saugumas ir jo protas, negalėjau patikėti, kad tokių vyrų kaip iš knygutės būna. Tačiau viduje visada, dar net nesutikus šitos simpatijos, mums trūkos aistros, trūko gylio, to stebuklo išgyvenimo. Mūsų meilė labai žemiška ir racionali. O, matyt, mano jausmingai prigimties pusei visgi reikia pojūčio, kad išgyveni kažką labai nepaprasto. Ir niekada nebuvau savo vyro labai beprotiškai įsimylėjus. Būdavo pamąstau, ar galėčiau be jo gyventi, ir visada atrodė, kad galėčiau, tik nenoriu. Ir taip nuo santykių pradžios. Ir dabar yra tas suvokimas, jog mano vyras yra graži gyvenimo dovana, tik nežinau, ar aš jos verta.
O prisimenant susižadėjimo momentą.... Kai vyras pasipišo, užplūdo tokie dviprasmiški jausmai, kokias 10 min per praktiškai isterišką verksmą negalėjau ištarti nė žodžio. Viduje tokia sumaištis - ar čia jau tikrai... Sutikau, nes atrodė tiek apie tai kalbėta, tiek link to eita (mūsų abejų iniciatyva). Ir visus tuos mėnesius prieš santuoką labai pykomės, taip nesusikalbėjome, atrodydavo, jog iš viso nebenoriu nieko. Bet čia gal normalu juk toks didelis gyvenimo žingsnis.
Bet kokiu atveju, logiškai mąstant geriau mažiau meilės ir aistros, bet stabiliau. Ir gal problema visai ne simpatija kitam, o tas susidūrimas su faktu, jog mano santuokos idilė gali būti tik iliuzija. Tai kaip tada tą gyvenimo pilnatvę pajusti? Kas tada yra santuoka - tik gražus spektaklis prieš kitus ir save? Visada sakiau, kad santykiai yra kasdienis darbas, bet dabar susimąsčiau, vardan ko? Gal tikrai draugės teisios, kurios stebėjosi, ko mes taip savo karjerose paskendę, visai apie vaikus ir buitį negalvojam, gyvenam tik sau. Gal tvirčiau būtų, jei būčiau savo vyro vaikų mama, tada dėl vaikų privalėčiau mylėti ir pagaliau mylėčiau, nes nemylėti nėra priežasčių.
O šiaip šis forumas man psichologo kabineto atmaina, toks išsisakymas. Nes jau graužia mane visos mintys.
m.s., labai lengva ir malonu skaityti tavo zinutes. Gal, tikrai, kaip cia kuri minejo pabandyti rasyti romanus? Taip graziai destai mintis.
Kazkada skaiciau, kodel vyrai iesko meiluziu. Ir suranda, bet priesingybe savo zmonai. Po, kiek laiko juos vel traukia, tokio tipo moterys, kokia buvo zmona. Gal, ir moterims taip pat? Rasai, kad tavo vyras ir bendradarbis labai skirtingi zmones. Pagyvenai su racionaliu, rimtai i gyvenima ziurinciu vyru, o traukia, na kaip cia geriau issireiskus vejavaikiskas?
Jei, klaustum mano patarimo, patarciau pralaukti ta laika. Ta, uzsidegus aistra kitokio tipo vyrui, praeis. Sita, kuri turi dabar gali prarasti negriztamai. Aisku gali prarasti ir sita vyra. Jei, tavo vyras pats pasirinks kita gyvenimo moteri. Bet, tai tik jei, o sugriauti gali dabar. Pati.
Kazkada skaiciau, kodel vyrai iesko meiluziu. Ir suranda, bet priesingybe savo zmonai. Po, kiek laiko juos vel traukia, tokio tipo moterys, kokia buvo zmona. Gal, ir moterims taip pat? Rasai, kad tavo vyras ir bendradarbis labai skirtingi zmones. Pagyvenai su racionaliu, rimtai i gyvenima ziurinciu vyru, o traukia, na kaip cia geriau issireiskus vejavaikiskas?
Jei, klaustum mano patarimo, patarciau pralaukti ta laika. Ta, uzsidegus aistra kitokio tipo vyrui, praeis. Sita, kuri turi dabar gali prarasti negriztamai. Aisku gali prarasti ir sita vyra. Jei, tavo vyras pats pasirinks kita gyvenimo moteri. Bet, tai tik jei, o sugriauti gali dabar. Pati.
QUOTE(m.s. @ 2013 01 29, 22:47)
<...>
Būkit, autore, atsargi. Ar tik nebus tas Jūsų simpatija azartiškas sportininkas? Gal pats sau užsibrėžė tikslą Jus suvilioti be tolimesnių planų. Man šita situacija kažkuo negeru kvepia. Jaučiu jog pačią jaudina adrenalinas, pats faktas, kad tas vyras kitoks nei Jūsų vyras, dar neišbandytas (aš beje labai dažnai su šiuo jausmu pakovoju), bet nuoširdžiai abejočiau, kad būtumėt su šiuo nauju laimikiu laiminga..
Labai gerai pamenu ką išgyvenau su pirmuoju. Jis buvo tas vyras "su polėkiu", bet ne pakankamai racionalus. Tai vat, norėjau racionalaus, patikimo tokio vyro mūro ąžuolo. Susiradau tokį, ir vos nemiriau iš nuobodulio, jaučiausi lyg dusinama. Ko pasimokiau iš viso to? Kad tokiom kaip aš ilgainiui norisi kažko naujo ir tiek, svarbu ne taip kaip buvo. Ir tikrai galiu Jums pasakyti, gerų santykių dėl tokių momentinių užplaukimų aukoti ne verta
QUOTE(Sahrazad @ 2013 01 30, 18:58)
Būkit, autore, atsargi. Ar tik nebus tas Jūsų simpatija azartiškas sportininkas? Gal pats sau užsibrėžė tikslą Jus suvilioti be tolimesnių planų. Man šita situacija kažkuo negeru kvepia. Jaučiu jog pačią jaudina adrenalinas, pats faktas, kad tas vyras kitoks nei Jūsų vyras, dar neišbandytas (aš beje labai dažnai su šiuo jausmu pakovoju), bet nuoširdžiai abejočiau, kad būtumėt su šiuo nauju laimikiu laiminga..
Ak, kaip aš nujaučiu, kad čia gali būti tiesa... Šiandien nutiko įdomus dalykas. Įeina jis į mano kabinetą, pasako "labas" ir kokią 20 s spokso į mano akis nieko nesakydamas, nusišypso ir išeina. Tikrai pasiutau baisiai, kažkokia režisūra dvelktelėjo. Ir baisiausia, kad taip žvigsnį sukaustė, jog tikrai negalėjau pajudėti. Žodžiu, viskas aptirpo, šiaip ne taip susidėsčiau savo darbelius ir sprukau iš darbo, nes žinojau, jog jis laiką leidžia mano bendradarbio kabinete (jie geri draugai). Tas bendradarbis dar bandė pakviesti visiem drauge kur nueiti, atsiet po darbo pavakaroti, tai tik greit atrėžiau, jog užimta.
Visą vakarą dabar sau prisiekinėju, kad VISKAS. Tik reik rast vidinės stiprybės, nes JIS tikrai turi trauką. Dar taip nebuvo, kad negalėčiau vyrui atsispirti. Visada buvau iš tų "nepasiekiamųjų" jau nuo mokyklos laikų. O čia dabar - kojos linksta! O jau maniau, kad visi šitie reikaliukai ir žaidimėliai liko kaip gražus paauglystės prisiminimas. Brrr...
