Tobula santuoka, bet...

1. Taip, Jūs teisi, joks tikrai padorus vyras to nedarytų. Ir kolegės vyrui neskambintų, ir šiaip prie ištekėjusios moters nelįstų. Ir čia nerandu argumentų. Pati apie tai pamąstydavau ir iki šiol mąstau, kaip vieną svarbiausių faktorių, KODĖL neturėčiau jam pasiduoti. Ir net nėra diskusijų.
Bet ir drauge su visa įmanoma savo savikrita negaliu jo priskirti prie tų pačių tipiškiausių kazanovų (tokius lengvai atrūšiuoju, nors man ir žvaigždes skintų, poemas rašytų, geidulingus žvilgsnius siųstų, irgi bandytų įtikinti mano santuokos beprasmiškumu, - mano aplinkos tarpe tokių irgi ne vienas buvo/yra ir be jokio širdies virptelėjimo gražiai, su šypsena jų vietas parodžiau, nors ir kur kas patrauklesni vyrai būtų). Šitas neturi jokio saldumo, neskaldo bereikšmių komplimentų, nemėgsta daug kalbėti, nenužiūrinėja nei kitų moterų, nei manęs, nedemonstruoja savo seksualumo, nepuoselėja savo išvaizdos, sako, ką galvoja, nepataikauja nei moterims, nei meno vartotojams/kritikams (jau pelnė kritikų tarpe išsišokelio etiketę), atvirai neflirtuoja su moterimis (turiu daug progų dideliam kolektyve tuo įsitikinti, o ir niekas jam kazanovos etiketės nėra uždėję, nes jokio pašnibždom ar tuo labiau garsiai žinomo romano nėra užsukęs su savo aplinkos kolegėm per kokius 6 bendradarbiavimo metus su ta pačia didele chebra)... Žodžiu, kur kas vingresnis tipas, kai atseit "man visiškai tas pats, man nieko nereikia". Taip ir "pasimauni" tada.
Tik kitas dalykas šitam rožiniame pasakojime - jis manęs iš pradžių neviliojo (tas man ir buvo įdomu ir nuo pat pradžių traukė), tik vėliau, kai aš apie jį sau tyliai pradėjau pamąstyti, pradėjau sulaukti siganalų. Matyt, kažkokiu būdu pati to nenorėdama, išsidaviau. O jam pasidarė įdomu...

Bet čia ne gynyba, o sunkinančios aplinkybės. Bet kokiu atveju, pasiryžimą laikytis savo įžadų saugau, ir toliau viena su savo chaotiškom mintim medituoju, bandydama susidėstyti vertybes.


2. Na, dabar kaip tik bijočiau planuoti vaikus - norisi šią savo krizę išgyventi ir ramesne širdimi atžalos laukti, kad paskui nuo tokių pamąstymų netektų pereiti prie kur kas sudėtingesnių (turiu porą pavyzdžių, tai tikrai liūdna, kai, pvz, moteris laukiasi nuo savo vyro, o mylisi su savo ex. Tada ją labai smerkiau ir nurašiau kaip žmogų, dabar jau susilaikau nuo kategoriškų vertinimų).



O šiaip, moterys, protui mano irgi viskas aišku. Tik širdžiai dar daug klausimų. Tad ir bandau harmonizuotis visapusiškai. Ir Jūs man tikrai padedat su savo žvilgniu iš šalies. Kur kas lengviau, kai galiu aptarti!
Papildyta:



Žinai, nors man ir protelis kiek suskystėjęs, bet saviironijos dar nepraradau. Visiškai sutinkų Ir pati iš savęs šiuo aspektu šaipiausi, kad tieiosg per gerai gyvenu. Draugės, gyvenančios su problematiškais vyrais, kažkodėl taip jų įsikibusios laikosi tarsi pasaulyje daugiau tos lyties atstovų nebūtų, o aš... Tikrai esu šikna

Jusu jausmai busena nestebina,nematau nieko smerktino. Jaust simpatija. Didele. Paciai taip buvo,praejo,isdegiau viduj,o poto pasirode,kad nebuvo ko kankintis:) Su pamokymais tai irgi. Vyresnei,nusvilusiai,vienaip atrodo,o kai patirties maziau,kitaip reaguoji. Svarbiausia neskubekit. Man tai irgi nepatiko,kad jis vyrui skambino jums nematant. Koks tikslas? O jei kazkas vyktu is tikruju? raportuotu? O gal jums pasirode? Nes kazkaip logikos truksta. Kazkaip slykstu,jei jis taip leidzia sau elgtis.

esate labai protinga moteris, taciau jausmams tai ne motais...Pasirodo protui jie nepavaldus. Ir principai ir saviverte. As jums linkiu susitarti su savimi, taciau greiciausiai jus net labai protigai besvarstydama, isgyvensite tai,kas jums lemta...jus visai arti ribos, ir jus per ja zengsite. Tiesiog gyvenime taip jau yra, jog niekas nepazadejo lengvu keliu, lengvu sprendimu, paprsatos ir tyros istorijos. Net pasidariusi pacia nuosirdziausia savo sirdies "revizija" jus neatsitokesite, nes tas vyras jau jusu gyvenime yra....

Pasiskaičiau Jūsų rašinėlius. Ką gi, tikrai esate raštinga ir mokate sklandžiai dėlioti savo mintis. Nuoširdžai pavydžiu Jūsų sugebėjimų, nes mano raštai paprastai telpa į kelias eilutes, iš kurių po to tenka padaryti padorius pusantro puslapio...

Turbūt, nesate visiška jauniklė, jei spėjote padraugauti su savo vyru 4 metus ir 1,5 metų išgyventi santuokoje. Bet, atleiskit, Jūsų rašinėliai atrodo kaip XX a. pradžios mergaičių gimnazijos auklėtinės pasvaigimai.

Suma sumarum, iš Jūsų išsamiai papasakotos istorijos atrodo, kad beveik 6 metų Jums egzistavo tik vienas vyras – dabartinis sutuoktinis. Tai – gana ilgas laikotarpis suprasti, kad be Jūsų išrinktojo pasaulyje esama dar ir kitų žavių vyrų. Taigi, sveika atvykusi į suaugusių pasaulį – santuoka nėra kliūtis naujiems susižavėjimams ar įsimylėjimams. Tiesiog Jums tai atsitiko pirmą kartą. Gerai, kad pirmasis Jūsų susižavėjimo po objektas yra Jūsų kolega – seksualinė trauka darbo santykiuose gali tapti geru stimulu siekiant bendro darbo rezultatų.

Tai tikriausiai Jūsų pirmas įsimylėjimas po santuokos? Įvertinkite, kaip elgiatės su savo įsimylėjimo objektu – bendraujate “per atstumą”, pliurpiate apie savo vyrą. Nesuprantu, kodėl reikėtų atsiriboti nuo bendravimo su Jums patinkančiu žmogumi? Kodėl, jei įtariate kad trauka yra abipusė, reikėtų kalbėti apie savo vyrą? Negi neturite įdomesnių temų pokalbiams?

Na, per tiek buvimo drauge laiko buvo visokių lengvų simpatijų - akis juk turiu. Ir gal net ant vienos rankos pirštų netilptų. Bet jų į namus nesinešiojau, apie juos būdama su vyru negalvojau ir šiaip tai manęs visiškai nekankino, jokių dilemų nekėlė, širdies nevirpino. Paprasčiausiai, simpatiški vyrai, su kuriais, jei būčiau laisva, tikrai nueičiau išgerti kavos. Ir čia laikau normaliu reiškiniu, tad nereikėjo net temų forumuose kurti.

Bėda, kai ta simpatija trunka metus ir kol kas tik stiprėja, kai nuo to "jei būčiau laisva, išgerčiau kavos", pereinama mintimis prie to "kaip noriu su juo išgerti kavos... gal visgi išgerti kavos?".


Aš, matyt, ne taip išsireiškiau apie tuos pokalbius apie savo vyrą. Jie yra bendrose temose, o ne specialiai pritempti. Pvz, pasakojamės apie savaitgalį, aptariam kokius juokingus savo įvykius, kalbam apie kelionių įspūdžius ir t.t. Ten juk, natūralu, dalyvauja mano vyras. Tai aš paprasčiausiai nebijau visada pabrėžti žodžio MES, minėti savo vyrą, leisti suprasti, kaip fantastiškai leidžiame laiką ir t.t. O darbe, žinoma, yra n+k kitų temų, vien pats darbas! Tikrai nepasigaunu jo koridoriuje, kad papsakočiau, koks puikus mano vyras yra, ar šiaip iš nieko, vidury darbinio pasitarimo pliurpčiau apie savo santuoką

perskaiciau tema. zinau, ka tai reiskia, kokia tai situacija ir pan. autores mintis irgi labai gerai perprantu.
siaip siulyciau visu pirma paziureti filma "Pavojingi rysiai", tada siulyciau paskaityti knyga "Mazoji angle Paryziuje" (lengvo turinio knygele, biografine, apie tai, kas buna kai pritruksta romantikos ir meiles.. ir kaip buna, kai pagaliau gauni, ko norejai...)
o siaip susidariau vienareiksmiska ispudi - tas kolega jusu tikrai nemyli, tai yra faktas. tokie "ponai darsiai" (gal zinot, apie ka as cia) atvirksciai turetu slepti savo jausmus, jei is tiesu jam patinkate ir kankinasi meiles kanciose. jis tik mato kazkoki jusu silpnuma ir tuo naudojasi.
manau, ir tai noreciau pabrezti, kad jis yra blogas zmogus ir zaidzia kazkoki zaidima. gal, kaip kazkas sake, uzsibreze tiksla - jus, gal nesuvokia savo tikslu, nezinau. bet juk mus taip tie blogieciai traukia, tokia romantika. o is tiesu realybe nera filmai, jis tikrai nera "kenciantis ciniskas meile nusivyles blogietis, kuri 'isgelbes' jusu meile"... greiciausiai viduje kupinas pagiezos ir kompleksuotas zmogus, kuris nekencia moteru ir siekia jas pazeminti. na, cia sutirstinant spalvas.
bet mano isvada yra tokia - jis yra negeras zmogus, ir tai iskalkit i galva ir kuo greiciau pradekit ji niekinti. nesileiskit i kalbas, neziurekit jam i akis, jei jau bendraujat, pasistenkit nutraukti pokalbi idomiausioj vietoj ir nueikit prie kito zmogaus pasikalbet. ir nekalbekit su juo apie savo vyra.

Vakar kalbėjau su savo vyru apie tai, kaip jaučiuosi (žinoma, neminėjau apie simpatiją kitam). Na, kad jaučiu, jog kažkas gesta, nors labai jį vertinu ir man gera būti su juo, pradedu jausti apatiją mūsų santuokai, kad išgyvenu vidinę krizę, kuri, bijau, gali nuvesti į akligatvį. Žodžiu, kad reikia kažko abiems imtis. Jį mano išsisakymas labai nuliūdino, netgi pribloškė. Kaip jis pats sakė, jis mane dabar myli dar labiau nei anksčiau, jam yra labai gera su manimi, niekada nėra sutikęs nuostabesnės moters, jis neįsivaizduoja gyvenimo be manęs, nes aš esu jo varomasis variklis... Jo žodžiai mane labai įkvėpė stengtis dėl mūsų ir drauge sugėdino... Kitam savaitgaliui užsisakėm apartamentus Druskininkuose - atsipalaiduosim, susitelksim tik į mus, iš naujo permąstysim savo santykius.

Tik pamiršau pabrėžti vieną mūsų santykių blogybę - jis gyvena ant lagaminų. Jo darbas neatsiejamas nuo kelionių. Niekada dėl to nedrįsau priešintis, juk tai ne tik jo finansinio stabilumo garantas, tai jo savirealizacija, jo karjeros perpektyvos, savivertė... Jis myli savo darbą, o komandiruočių atsisakymas reikštų profesijos keitimą. Tiesą sakant, nelabai ir sureikšminau jo dažnas keliones (jo išvykos nėra labai ilgos, tik labai dažnos) - visada mokėdavom palaikyti tą ryši per skype, išnaudoti laiką drauge. Tačiau, matyt, tai jau ilgainiui pradėjo daryti poveikį santykiams. Juk aš dažnai viena - į renginius viena, į gimtadienius viena, pas giminaičius viena. Juokaujam, jog mano vyras - tai būtybė, apie kurią visi žino, bet retas kas iš tiesų matė. Visada maniau, jog tai, kad dažnai esu viena jokiu būdu nereiškia, jog esu vieniša, nes jaučiu jo palaikymą, jo atsidavimą, bendrystę. Gal ta simpatija kitam ir parodo, jog visgi jaučiuosiu ir vieniša. Ir čia išeities kol kas nematau. Net jei vyras dėl manęs viską mestų, aš jausčiausi kalta, kad žlugdau jo svajones, o vėliau tai veikiausiai irgi savotiškai griaužtų mūsų santykius.

m.s., tavo gyvenimo aprasymas man primine viena istorija cia SM. Vienos forumietes vyras dirbo uzsieny, ji augindama vaikuti jautesi vienisa. Susidraugavo su vedusiu vyru is bendru draugu. Isejo is vyro, tikejosi, kad ir naujas draugas paliks seima. Bet, tas vyras liko seimoj, temos autores vyras jai atleido, bet tik laikinai. Galiausiai ja vyras paliko. Ir, tik po visko, ji suprato, kaip nori gyventi su vyru. Ta istorija manau istryne is forumo, bet man iki dabar, gaila jos, kad per savo durna galva sugriove savo seima.
Sita, istorija aprasiau, ne pamokymui. Manau, kad ana forumiete buvo tiesiog naivi, kuria realus gyvenimas gerai pakrate. Apie tave esu nuomones, kad esi pakankamai protinga, kad del susizavejimo griautum savo seima. Kiek tada kartu reiktu skirtis, jei aplankytu susizavejimas, nuo kurio nei vienas nesam neapsaugotas? Tikiu, kad supranti ir suprasi.

Tikrai .Tai apie tai ir mastyk,kad viskas yra gerai,tavo gyvenimas grazus,o tu simpatiju bus dar pilna,ar verta ,del kazkokio virpuliuko laikino ,viska pararasti?
Tiesa,pritariu merginoms,kad tau reikia vaikiuko,tada viskas sustotu i savo vietas .

Negi santuoka trukdo su Jums patinkančiu vyru kartu išgerti kavos (o gal ši frazė Jums reiškia kažką daugiau)? Natūralu, kad vedę žmonės turi draugų, kurie nėra antros pusės draugai, ir su jais retkarčiais leidžia savo laisvalaikį. Kodėl gi reikėtų nebendrauti su savo kolega vien tik dėl to, kad jis Jums patinka? Galima dviese papietauti arba po darbo kartu pasėdėti, aišku, įspėjus vyrą, kad grįšite vėliau. Kas čia ypatingo? Tiesiog susikuriate pati sau visokias kliūtis, o paskui svaigstate, kad negalite jų įveikti. Juk sakoma, kad uždraustas vaisius atrodo saldus…

Beje, o kaip dėl to menamo skambučio vyrui? Aš Jūsų vietoje būtinai pabandyčiau išsiaiškinti, ar kolega bandė skambinti jūsų vyrui, nes šiaip neįsivaizduoju, kodėl jam reikėjo tai daryti (nebent manote, kad jis yra slaptas gėjus ir sužavėtas Jūsų pasakojimų, ieško būdų Jūsų vyrą pakabinti ). O jei visgi nepavyktų iki galo išsiaiškinti, pabandykit didesnėje kompanijoje (aišku, kolegai girdint) užsiminti, kad Jums nepatinka, kai svetimi ima Jūsų mobilų telefoną. Nūtinai taip padarykit, nes jei jau lindo prie Jūsų telefono, tai vieną dieną gali įlįsti ir į Jūsų rankinuką ar rašomo stalo stalčių. Beje, ar tai vienintelis atvejis, kai įtarėte jį pasielgus neetiškai?

Kad vedę žmonės turi draugų - nieko blogo, bet eiti kavutės gert su kitu vyriškiu, kai vyras komandiruotėj man neatrodo labai etiška. Žinoma, čia galima išvedžiot apie visiškai nekaltą TIK pasibuvimą kavinėj ir pan, bet vistiek... na nežinau man asmeniškai tokie dalykai tikrai nepriimtini, bet čia kaip kam, matyt Autore, aš susidariau vaizdą, jog jums labiausiai trūksta su vyru to emocinio ryšio, dvasinio artumo. Suprantu jus, kadangi ir man šis dalykas yra BE GALO svarbu. Kaip ir jūs mėgstu pafilosofuoti, pakalbėti apie literatūrą tokie pokalbiai labai smagūs Manau, jog žmonės gilesniu vidumi, meniškos sielo nori kalbėtis ne tik apie komunalinius mokesčius ar maisto kainas, o jūsų vyras, greičiausiai, kiek žemiškesnis ir jam tokios šnekos neįdomios, todėl gal pasistenkit rasti kokią panašią draugę su kuria galėtute atsipalaiduoti, turėdama tokio pobūdžio diskusijas arba rašykit kokį internetinį blogą, kad ir kokiam bendraminčių forume bedraukit. Tas jūsų kolega tikrai kažkoks įtartinas, gali būt, kad jo kėslai nelabai gražūs, todėl stenkitės atsiriboti nuo jo

Negalima eiti kavos gerti su vyru,kuriam jauti aistra,juk tai zaidimas su ugnimi,o ypac negrazu taip elgtis,kai vyras isvykes,cia mano nuomone.Kazin,ar patiktu,jei vyras isvykes i komadiruote,su kokia moterimi ta pati darytu?