Apie traumas patyrusius vaikus

nuomonė ne iš oro, kad nedariau-nesakiau, kad nepatyriau apskritai nesakiau-tik paminėjau, kad pati neauginu tokio vaiko. Ir apskritai aš metodikas turėjau omenyje tas, apie kurias pradžioje temos buvo diskusija-JAV naudotas, kur vaikams buvo naudojamas smurtas neva prieraišumo sutrikimui gydyti. Kodėl, kažin Jūs taip reaguojate ganėtinai nedraugiškai?...ar jus tenkina tik kalbos apie metodikas ir jų taikymą? Aš pripažįstu gyvenime tik vieną vienintelę metodiką-visų metodikų Motiną-begalinę meilę vaikui. Jei jos negali pajausti, tos besąlygiškos meilės,tai neverta ir imtis įtėvio vaidmens. Taip manau. O kad nesakytumėt, kad neauginu įvaikinto, tai nežinau apie šneku, atsakau iš karto, aš auginu, ne savo....

niekur nematau ankstesniame tekste, kad tai - apie kažkokius kažkada minėtus metodus...
Papildyta:

o mes - savo. tik itu keliu atėjusius.
beje - auginate traumuotą vaiką? apie ką ši tema...

kartais neuztenka vien meiles ypac vaikams su tam tikromis problemomis

Kokius konfliktus, kokias intrigas? gal nurimkit?....nejau ne apie vaikus kalba? o apie ką aš tada kalbėjau, pamenate? Nurimkite, jūsų niekas nesistengia užgaulioti, ar kitaip užkabinti, būkite rami.
Papildyta:

Sutinku 100%..
Papildyta:

Kad apie ankstesniu metodus, kažkaip tikėjausi, kad savaime matyti o šiaip skaitant naujokui...visi postai ganėtinai sunkūs....ta prasme, kad jaučiasi šaltukas...ne meilės stoka, gal net ne šilumos vaikams....bet toks, tarsi šaltas ėjimas į tikslą-užauginti normalų vaiką....bet ar gali kūdikystėje traumuotas vaikas, galimai dar motinos įsčiose traumuotas jos gyvenimo būdu, vaikas, tapti absoliučiai normaliu, sveiku vaiku? Mano manymu tai neįmanoma...tik gal sumažinti tos traumos pasekmes iki tam tikrų ribų, bet pakeisti to, kas paliko neištrinamus pėdsakus....

nu i ko dabar daryt,m kad nesam utiutytės?
Daugiau smailų padėlioti, kad kažkam labiau patiktų.
Temos kaip temos. Ypač apie probemas.

O galima konkrečiau? Išvardinkite kokias tris žinutes/mintis kurios kelia siaubą.
Koks konkretus mūsų savo vaikams pritaikytas žiaurumas aprašytas šiame forume? Man asmeniškai savaime visiškai nieko nematyti.



Tai pala, ar turėjote mūsų visų postus keliančius siaubą ar tiktai JAV taikytas metodikas? Aš jau nieko nebesuprantu? Ar čia norėjote pasakyti, kad mes taikome tas JAV metodikas?

Užtikrinu, kad Lietuvoje apie jas nei mokoma, nei kalbama, nei jomis gydoma. Forume nemačiau nei vieno posto kur būtų rašyta, kad jas taiko. Jei radote - pasidalinkite... Ir konkrečiai pacituokite nes kažkaip labai jau neįtikinamai skamba jūsų pasisakymai. O jei vis tik neradote forume kad forumietės taiko/siūlo tai, tai jau ir nesupykite, kad jus sutiko nedraugiškai, nes kaltinate nebūtais dalykais.

P.s. Aš pati esu skaičiusi apie smurtą gydant prieraišumą JAV ir apie tas metodikas, tad žinau ką turite omenyje.



Taigi apsispręskite kaip nors. Pirma rašote, kad pripažįstate vienintelę metodiką, o paskui jau 100% sutinkate, kad jos gali neužtekti, jei vaikas turi problemų?
Tai ką tada siūlote, jei metodikos iš principo jums netinka, o meilės kaip ir pati sutikote kartais ir neužtenka?

Nenoriu provokuoti konflikto, jei paminėsite kitas forumietes, tad parašykite ką va aš konkretaus ir žiauraus taikiau savo vaikams arba siūlau taikyti kitiems, kas jums kelia siaubą. Juolab, kad ir šią temą - apie traumas patyrusius vaikus - sukūriau aš.

Parašiau forume apie 700 žinučių, tad bus ką pasirinkti.

Aš negalėčiau ne savo augint
100%
Tai ir nereikia mūsų skaityt šiaip.Čia ne kokia beletristika,o realūs išgyvenimai.Dažnai sušvelninti praėjus krizei.
Labai myliu savo vaikus.Labai daug iš jų reikalauju.Ir jaučiuosi labai atsakinga už tai,kaip susiklostys jų ateitis.kurios pradžia kol kas mano rankose.
Kyla sunkumų.Bet jie dažniausiai įveikiami.Vaiką auginant kiekvienam gyvenimo tarpsny būva sunkumų.
Maniškiai visi labai prieraišūs,glaudukai.Gal kad mano glėbys visada atviras?Vyšnia vyriausia buvo,kai pas mane parėjo- 7,3m Žirniui po mėnesio suėjo 6.Kiti mažiukai,3-4metukų.
Senesnės forumietės žino mano istoriją su Žuvyte.Net tas traumuotas,išlepinta,ribų nepaisantis vaikelis rodė didelį prieraišumą,nors gyveno p[as mus tik kelis mėnesius,kurie mums prailgo kaip metai

kodėl gi nedraugiškai? Labai draugiškai reaguojam. Pati pirmam poste konstatavot - sadisčių sambūris. Tai ko kito tikitės?

Na, taip....čia aš neparašiau, ką konkrečiai turiu omenyje, kaip ir keliuose vėlesniuose postuose ir jūs pasičiupote juos ir tampote dabar kaip skudurus į visas puses, manydamos, kad buvote apkaltintos kažkuo, ko nedarėte ir apskritai ko ji įlindo (čia aš apie save). Perskaičiau visą forumą prieš parašydama savo pirmą postą ir jis buvo daugiau iš emocijos, nei tikslo. Iš emocijos, kurią sukėlė pamatyti video šitam forume įkelti, apie žiaurių elgesį su vaikais,dangstantis kažkokia ale metodika. Su jumis nei viena neturi tai kažko bendro, aš nesutapatinau nei vienos jūsų su tais vaizdais, gal tik kiek mano tekstas nuo emocijų tapo išplaukęs, tačiau jums reikėjo jį panarstyti, kad prie kiekvieno žodžio padėti klaustuką-ką ji tuo nori pasakyti (čia aš vėl gi apie save).
Nesijaučiu labai nusikaltusi, nes blogų, įžeidžių ketinimų neturėjau, vis gi turėčiau matyt atsiprašyti už sukeltą šurmulį
Toliau norėčiau atsakyti į klausimą apie nesavo vaikų auginimą. Jūs atveju, suprantama, jei ir ne jūs biologinė mama, tačiau realiai esate vaikui mama, tai ir vaikas yra jūsų. Tačiau ar tik taip būna gyvenime? Juk likimas krečia pokštus ar ne, ir močiutės užaugina vaikelius, kai mamos kažkur dirba, ir vaikas gal augti su tėvais, tačiau jį dar kažkas augina buvimu šalia, ta pati mokytoja "augina" savo mokinius ir vadina savais vaikučiais, tačiau jie gi ne jos na, tiesiog išsireiškiau be išsamaus paaiškinimo, kažkam pasirodė ne itin logiškas, bet ir įtikinėti juk nei viena neprivalom kas per vaikas ir su kuo jis gyvena. Ne mano, nebus mano motiniška prasme, tai tiek.
Dėl pastabos, kad vienur pasakiau, kad meilės užtenka, o kitur parašiau, kad sutinku, kad jos vienos kartais nepakanka. Kaip čia išsireiškus, kad niekas nepasišiauštų...Kaip jau minėjau, tikiu į vienintelę visų metodikų motiną-Meilę. Savo žodžių tikrai neišsiginu. Toliau, kad vien meilės nepakanka-aš sutinku su tuo, kad prie meilės reikia pridėti ir pastangų. Ir čia neturiu omenyje kažko metodiško ar matuojamo-pastangas, einančias iš begalinės, besąlygiškos meilės, kuriai egzistuojant veiksmai problemoms spręsti savaime negali būti potencialiai žalojantys (ir vėl gi, neturiu aš nieko bloga omenyje nei apie vieną iš jūsų).
Nežinau ar pakankamai paaiškinau pati save...Nežinau ar mano motyvacija kalbėti šia tema apskritai jums būtina, kiekvienas galime pamatuoti tik savąją. Taip, aš neįsivaikinau, dar kol kas. Jei būčiau galėjusi tai padaryti...Aš jums visoms "baltai" pavydžiu, o dėl savęs galiu tik pasvajoti į ateitį

Pelėdžiuk, Jūs aiškiai nesusidūrėte nei su vienu vaiku, apie kokius čia kalbama. Aš irgi asmeniškai nesusidūriau. Pradėjusi skaityti temą kažkiek pašiurpau, bet tada pasižiūrėjau porą dokumentrinių filmų youtūbėje, kad bent suprast apie kokius vaikus čia kalbama ir tada pirminės nuostatos pasikeitė. Pažiūrėkit pavyzdžiui kad ir "Child of rage the documentary" ir suprasite, kad vien tik su akla meile ir daugiau niekuo tokioje situacijoje taptumėte visiškai bejėgė.
Kad užaugintum tokį vaiką ir bent kiek jį apgydytum turi būti kietas ir neapsiseilėjęs, manau.

Gal Jūs ir teisi. Filmus tikrai pasižiūrėsiu, aš nemanau, kad akla meilė vien tiktai reikalinga, tik, kad ji yra visa, ko siekiama gero, pagrindas. Sudominot su tais filmais, būtinai pasižiūrėsiu.