Garsiai buvo rekomenduota psichoterapija
įdomiausia, kad panevėžyje vaikų psichoteraputo nėra, reiktų vežioti į Šiaulius 1 !!! kartą per mėnesį - dažniau nepriimtų...
o kortelėje radau įrašyta, kad vaikas sąmoningas ir reaguojantis į aplinką, o mano nusiskundimai nepagrįsti..... lyg būčiau skundusis, kad vaikas ištisai be sąmonės
Lankė tris mėnesius psichologę PPT, bet po to - reiktų naujos rekomendacijos iš tos pačios psichiatrės
Turim daug koreguotinų dalykų, bet laukiu metai po metų, kol kas iš privačių paaugliškų terapeutų imsis
Na psichoterapija, taip. Bet šiaip mes esame gavę labai konkrečių patarimų kaip mums, tėvams, elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje. Apie tai klausiau.
Mūsų nuo pat pradžių buvo kitas kraštutinumas ir dar vis yra pasekmių (ankstyvoje vaikystėje maniškė ne tik kad draugiškai nelindo prie svetimų, bet apskritai paniškai bijojo juos prileisti prie tėvų, o ypač mane gindavo nuo svetimų vaikų). Dėmesio gal ir daugiau norėjo, nei kiti - bet itin perdėto dėmesio poreikio problemos niekada neturėjome. Todėl mūsų patirtis netinkama tai mergaitei apie kurią rašau.
Iš psichiatrės patarimų negavom, siūlė nebent atsisakyti vaiko, jei problemas kelia Iš psichologės buvo patarimas, kad tą 'artumo' poreikį reikia patenkinti, tada, daugmaž, pasisotins ir nusiramins. Gavau pastabą, kad duodu per daug pastabų, mol, normalu, kad 8metis vaikas, atėjęs į svetimą kabinetą, naršo popierius ant stalo (man - ne).
idiotiškas cinizmas supermamytiškai
QUOTE
neužjaučiau nei tos bobos, nei vaikų [nužudytų]. Nes tie vaikai užaugs tokie pat.
Na psichoterapija, taip. Bet šiaip mes esame gavę labai konkrečių patarimų kaip mums, tėvams, elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje. Apie tai klausiau.
Mūsų nuo pat pradžių buvo kitas kraštutinumas ir dar vis yra pasekmių (ankstyvoje vaikystėje maniškė ne tik kad draugiškai nelindo prie svetimų, bet apskritai paniškai bijojo juos prileisti prie tėvų, o ypač mane gindavo nuo svetimų vaikų). Dėmesio gal ir daugiau norėjo, nei kiti - bet itin perdėto dėmesio poreikio problemos niekada neturėjome. Todėl mūsų patirtis netinkama tai mergaitei apie kurią rašau.
Ute, čia emocijų sutrikimas. Ne prieraišumo. Įkyrumą galima gydyti ignoravimu pvz. Kitų būdų nėr. Galima mokyti vaiką pabūti vieną. Pakabinti laikrodį ir nurodyti, kad va po 10 minučių tu vėl galėsi ateiti pas mus. Dabar pabūk viena. Bet jei ji tokia įkyri tai ją labai nerimas ėda- tėvai turėtų suprasti jog 10 minučių jai bus ištisa amžinybė, ir ji ateis greičiau. Pasikabinti paskatinimų lapą- rašyti pliusiukus. Surinkus tam tikrą skaičių- apdovanoti. Maždaug taip.
Sveikos. Skaitau postus ir mane siaubas ima...ne nuo vaikų elgesio, emocijų ar jų sutrikimų, kaip čia rašote...veikiau nuo to, kad tuos jūsų minimus sutrikimu reikia spręsti tarsi vadovaujantis kažkokiomis metodikomis, instrukcijomis...Tai be abejo čia neįvardijama kaip instrukcija, bet, man, žmogui nesusidūrusiam su tokiom situacijom, neturėjusiam tiesioginio bendravimo su įvaikintu vaiku, tik svarstančiam apie įsivaikinimą, visa, kas šitam forume aprašoma kelia siaubą...ne pasimetimą, ne išgąstį, bet siaubą, kad tokie "metodai", žiaurumai, pridengti metodų ir kitais pavadinimais, gali apskritai egzistuoti 21 amžiuje...mano galva, čia tiesiog suaugusių žmonių polinkio į sadizmą priedanga, kai polinkį, ligą netgi sakyčiau, galima teisėtai patenkinti kankinant įsivaikintą ar globojamą vaiką, prisidengiant kažkokia metodika...ta kraupu...o tai kokie tie vaikučiai auga, kokia jų samprata apie pasaulį, kuriame jie auga, savo vertę ir kito šalia emociją, nekalbant jau apie čia aprašytą prieraišumą ar jo nebuvimą...Ir štai aš atsiminiau senokai matytą per LT kažkurį kanalą laidą,kurioje buvo minimas optimalus įvaikinimui amžius - iki 2 metukų. O pagrindimas toks, - vaikutis iki 2 metukų dar gali prisirišti prie globėjų/įtėvių šeimos, vėlesniame amžiuje jau kyla didesnių sunkumų, nes vaikas iš ankstesnių bendravimo patirčių, ankstesnės (biologinės šeimos, kūdikių namų) atsineša visą bagažą iškreiptų suvokimų apie žmones, emocijas ir bendravimą. Man natūraliai kyla klausimas- kokio amžiaus vaikučius jūs įsivaikinote?
kas gali buti per siaubas.mamytes dalynasi savo patirtimi auklejant vaikus.apraso visus galimus sunkumus ,ivaikinant ar globojant vaikus.nes tai tikrai nera lengva ir paprasta.ir galbut kartais ir tenka vadovautis visokiais metodais kad tik uzaugtu sveiki normalus vaikai ir jiems butu lengva ateity.ir jauciu pagarba visiems tevams kurios augina jau savo vaikucius
bet, man, žmogui nesusidūrusiam su tokiom situacijom, neturėjusiam tiesioginio bendravimo su įvaikintu vaiku, tik svarstančiam apie įsivaikinimą, visa, kas šitam forume aprašoma kelia siaubą...ne pasimetimą, ne išgąstį, bet siaubą, kad tokie "metodai", žiaurumai, pridengti metodų ir kitais pavadinimais, gali apskritai egzistuoti 21 amžiuje...mano galva, čia tiesiog suaugusių žmonių polinkio į sadizmą priedanga, kai polinkį, ligą netgi sakyčiau, galima teisėtai patenkinti kankinant įsivaikintą ar globojamą vaiką, prisidengiant kažkokia metodika..
O pagrindimas toks, - vaikutis iki 2 metukų dar gali prisirišti prie globėjų/įtėvių šeimos, vėlesniame amžiuje jau kyla didesnių sunkumų, nes vaikas iš ankstesnių bendravimo patirčių, ankstesnės (biologinės šeimos, kūdikių namų) atsineša visą bagažą iškreiptų suvokimų apie žmones, emocijas ir bendravimą.
Man natūraliai kyla klausimas- kokio amžiaus vaikučius jūs įsivaikinote?
Kieikvieną kartą nusišypsau tokiems pasisakymams- nieko nežinau, nieko nepatyriau, nieko dar nedariau, jūsų net nepažįstu- bet nuomonę pasakysiu, nes ją manau jog turiu. Iš oro nuomonę.
deola o Jūs ganėtinai piktai rašote...aš juk neminėjau nepagarbos šiame forume dalyvaujantiems ir besidalinantiems savo patirtimi, aš atsakiau į tuos užsienyje aprašytus ir liūdnai pagarsėjusius metodus. o gal Jūs viena iš jiems prijaučiančių, kad taip piktai reaguojate...?
cia susirenka mamytes pasidalinti savo patirtimi auginant vaikucius is vaiku namu o ne uzsiimti intrigomis ir provokuoti konfliktus.manau jus ne ten papuolet.o jeigu norite padiskutuoti apie vaikus tai prasome
