Stebuklingi nėštukių namučiai - Puslapis 30 - Nesulaukiančioms gandro

Sveikos, siunčiu savo gimdymo istoriją. Kažkaip netrumpa gavosi

Vasario 18 d., pirmadienis, su MB važiuojame į VGN konsultacinį centrą. Aš nusiteikusi aiškintis dėl naujo termino (mano ginė buvo nustačiusi vasario 6-9, bet prieš savaitę konsultacinio centro vedėja nurodė, kad terminas vasario 13 d.) ir geriau gultis į ligoninę negu važiuoti namo ir toliau laukti nežinia ko – juk taip sunku pastoviai galvoti, ar tikrai tavo leliukui viskas gerai, ar nemažėja vaisiaus vandenų, ar tikrai viskas gerai. Nuvykus į konsultacinį centrą neranda mano ambulatorinės kortelės. Įdomu. Kažkokiu būdu pasimaišo gydytoja I.K., kuri paklausia, o kokia mūsų atvykimo priežastis ir koks gimdymo terminas. Aš jai trumpai papasakoju, kad nebežinau savo gimdymo termino. Ji paskaičiuoja mintyse (ar kur bebūtų) ir sako: „manau, kad jums ne į konsultacinį centrą, o į patologinį reikia gultis.“ Galvoju: „kaip gerai, nebereikės su vedėja bendrauti ir klausinėti, kokiu būdu ji man tą terminą vasario 13 d. nustatė“. Taigi keliaujam į priėmimą. I.K. mane apžiūri, kaklelio atsidarymas – vienas pirštas, žodžiu apie gimdymą kalbos kol kas nėra. I.K. sako: „jūsų vaisius labai didelis, jeigu norite galiu ir šiandien padaryti CP. Jeigu paguldysiu jus į patologinį, tai ten jau viskas savo eiga ir jeigu CP, tai bus tik po trijų parų. Jūs supraskit, jūsų vaisius labai didelis“ (čia sutrumpintas jos kalbos variantas, nes pati kalba buvo labai sukta ir žiauriai neaiški – su neaiškiom užuominom, kad jai už tai reikia atsilyginti. Ir šiaip gydytoja kalbėjo labai neaiškiai. Tikrai net nesiruošia paaiškinti, ką su manim patologiniam tas tris paras darys. Ir esmė, kad jeigu jau pateksiu į patologinį, tai ji jau negalės CP daryti, nes ten jau jų tvarka). Aš sutrikusi, galvoju, kad nu taip, atvažiavau į ligoninę, kad gal skatins, gal ir pagimdysiu, gal ir reikės CP, bet dabar taip iš karto CP....... Klausiu: „ar galiu pasitarti su vyru?“. I.K. „Ne, jeigu taip, tai guldau aš jus į patogolinį“. Ai, galvoju, ir guldyk. Aš čia ekspromtu sprendimų dėl savo vaiko nepriiminėsiu. Dabar jau vis tiek būsiu ligoninėje, vaisiaus tonus man seks, tai žiūrėsim, kas čia bus. Bet vis tiek esu visa subalamutinta. Gerai aš darau, ar negerai.... Nu oki, perduoda mane seselėms, vyras atneša daiktus ir keliaujam į 4 aukštą į patologinį.
Ateinam į patologinio postą, ten mus pasitinka seselė (pasirodo namo kaimynė ), prieina gydytoja A.K. Kažkaip iš karto patinka gydytojos konkretumas. Ji pasako, tai jeigu jūs sutinkat, rytoj galim pradėti skatinti. Taip, šiandien jau ji baiginėja darbus, bet rytoj iš pat ryto jeigu per naktį niekas nepajudės, Cytotec‘as ir prasidėjus veiklai – į gimdyklą nuleidinėti vandenis. Aišku, pasako, kad nebūtinai gali viskas pavykti ir gali tekti daryti CP, bet mes juk bandysim. Niu liuks, bent jau situacija aiškesnė.
Atkeliauju į palatą, keturvietė, bet tikrai didelė ir mes trise. Viena palatos kaimynė ryt turės CP (šiaip įdomiai susitaikė, kad mes su ja ir prieš savaitę konsultaciniame centre kartu laukėm apžiūros, tai jau buvom spėję susipažinti, o dabar dar ir į tą pačią palatą mus įkėlė), kita dar keliaus namo (kaip paaiškėjo vėliau po poros naktų). Pasirodo, kad pirmą dieną atsigulus į ligoninę, maistas nepriklauso, tai gerai, kad vyras pasiėmė sau į darbą iš namų maisto, tai palieka man – jis ką nors nusipirks, ir išvažiuoja darbuotis. Diena prabėga pakankamai greitai, nes praplepam su kaimyne apie savo situacijas, 3 kartus matuoja tonus, priduodu tyrimus, nueinu echoskopui, kurio metu sužinau, kad vaikas 3900 g svorio, pagalvoju, kad ne toks ir didelis, dar pasako gydytoja, kad nieko ypatingo nemato. Vakare dar atvažiuoja MB, pasakau, kad nakčiai neišjungtų telefono garso, nes visko gali būti.
Naktį iš vasario 18 į 19, apie pirmą valandą nakties pajuntu skausmą lyg ir per mmm. Turbūt sąrėmis, reikia pastebėt, ar reguliarūs. Ne... tarpai 8 min., 12 min., 22 min. Nieko gero, turbūt paruošiamieji, bandau miegot toliau. Bet visų pirma palatoje žiaaauuuriai karšta, visų antra palatos kaimynė (ta, kuri važiuos namo) yra apsirgusi ir laaaabai garsiai kvėpuoja. Aišku, aš nėštumo metu irgi knarkiu – bet aš tai to negirdžiu

. Apie 6 valandą ryto nutariu vėl pasekt sąrėmių dažnumą, hm... kas 8 minutes. , po valandos kas 10 min., tarpai ilgėja. O skausmas visai pakenčiamas, net susikaupt nereikia. Ech...leliuk mano, ateik pas mane greičiau, aš jau labai labai noriu tave pamatyti ir priglausti. Baisu man jau darosi, kad tu vis pilvelyje ir pilvelyje – geriau būtum šalia manęs. Dar susirašau su mama, kad rytoj jau turėčiau sūpuoti savo leliuką.
Vasario 19 d., 8 val. mane apžiūri (patologinio vedėja ir A.K. – kažkaip jaučiu, kad į situaciją žiūrima rimtai, nes net 2 gydytojai dalyvauja), konstatuojama, kad kaklelis šiek tiek patrumpėjęs, bet atsidarymas tebėra per pirštą, manęs paklausia, ar sutinku su skatinimu ir gaunu Cytotec‘o dozę. Pasakoma, kad laukiam veiklos. Jeigu prasideda veikla tuomet keliaujam į gimdyklą, jeigu ne – 14 val. antra dozė, kas valandą matuot tonus ir aišku nieko nevalgyt (tą žinojau jau iš vakaro, nes ir pusryčių valgyt negalėjau). Taip ir bėga diena, lakstau matuot tonų kas valandą, MB sakiau iš ryto nevažiuoti, vis tiek nėra ko. Tonų matavimo metu aparatas fiksuoja ir sąrėmius (aišku aš juos irgi jaučiu, šiek tiek stipriau nei naktį, bet skausmas nėra labai didelis), kartais kas 7 minutes, kartais kas 5, kartais kas 8. Apie 13:30 ateina gydytoja, apžiūri, gaunu antrą dozę, jeigu ką vakare mane apžiūrės vizituojanti gydytoja ir perkels į gimdyklą arba liksiu patologiniame, vėliau sesutės man pasako, kad laaabai retai veikla užsiveda nuo antros dozės, nes kam suveikia, tai suveikia nuo pirmos.
MB neišveria būt darbe ir apie 14 val. atvažiuoja į ligoninę. Aš noriu valgyt. Klausiu ar galima. Leidžia suvalgyti pora džiuvesėlių. OK, bet aš vis tiek noriu valgyti. Nesuprantu, tai dabar visą dieną taip ir būsiu nevalgiusi. O kaip rytoj? Rytoj irgi nebus galima valgyti. Ką??? Tipo gimdysiu parą nevalgiusi, man jau dabar pradeda galva suktis. Po antros dozės sąrėmiai padažnėja vėl kas kokias 5 min., ir toliau kas valandą vis retėja – kas 6, kas 7 ir t.t. ir taip po truputį mažėja. Apie 20 val. budinti gydytoja konstatuoja, kad reikia laukti ryto ir A.K. Apie 22 val. sąrėmiai iš viso dingsta. Nu va ir po skatinimo . Matuojant tonus užsimenu akušerei, kad gal jau geriau nebesikankinti ir daryti CP, nes jeigu jau nuo šito skatinimo niekas nesuveikė, kažin ar apsimoka dar bandyt – nualins mane dar labiau ir galų gale turbūt vis tiek baigsis CP – turbūt tiesiog kažkas su mano organizmu negerai.
Vasario 20 d., 2:20 val. pabundu nuo sąrėmio – žymiai skaudesnis nei vakar. Toliau miegu nuo sąrėmio iki sąrėmio, apie 4 val. pradedu sąrėmius fiksuoti telefone. Tarp sąrėmių sapnuoju blogus sapnus. Sąrėmiai kas 8 minutes, 5:30 val, ryto jau kas 6 minutes. O nuo 6 val. jau kas 8 minutes – nu kas per nesąmonė!!!! Bet jau skauuuuuda. 6:30 nutariu nueiti iki akušerių pranešti, kad sąrėmiauju. Nueinu, o jos man ir sako: „o kaip gerai, kad atėjote, bėkit greitai į dušą. Mes jus dėl viso pikto ruošiame operacijai, tuoj statysim kateterį, lašelinę. Kad gydytoja atėjus galėtų iš karto priimti sprendimą ir būtumėt pasiruošusi operacijai“. Yeah!!! Vadinasi šiandien tai jau tikrai susimatysiu su savo kūdikėliu. Dar paklausiu, ar vyrui atvažiuoti apie 9 val.? Tai man pasako, kad gali ir anksčiau. Oho. Kažkaip net keista, kad čia viskas taip gerai vyksta. Taigi, greitai keliauju į dušą ir vos ne keliaudama skambinu vyrui, žadinu vyrą ir sakau, kad važiuotų. Jis nelabai supranta apie ką aš. Aš tik sakau „kelkis ir važiuok. Jis klausia kaip skubiai, tai sakau, kad anksčiau 8 nėra reikalo, nes tik tuomet gydytoja ateis, bet kažkur ant 8 reiktų taikyti. Jis dar sako, kad kaip tik ant kamščių, bet keliasi. Po dušo keliauju pas akušeres, kurios įstato kateterį (iš pirmo karto nepataiko, bet aš nepykstu už mėlynę, svarbu, kad šiandien pasimatysiu su mažiuku), ir nusiunčia toniukų matuoti. Toniukų matuoti nelabai pavyksta – miega lėliukas, todėl einam lašinti lašelinę, kad gydytojai atėjus jeigu ką būtų viskas paruošta. Sulaša viskas pakankamai greitai, ir einu vėl matuoti toniukų. Neužilgo ateina tėvelis 7:50, viską jam supasakoju ir laukiam gydytojos, akušerės dar prainformuoja, kad kažkodėl šiandien visi gydytojai šiek tiek vėluoja. Ech... nieko, jau tiek išlaukus, tai ir dar palauksiu, tik sąrėmiai ko tais tokie saldūs, jeigu vakar galėjau laisvai gulėti, tai dabar norisi stovėti, sėdėti ir laaaabai susikaupti reikia. Pagaliau ateina gydytoja A.K. ir pašnekam dėl CP. Sutinku, kad kadangi prie skatinimo kaklelis nesidaro, reiktų rinktis CP. Dar gydytoja apžiūri, apžiūros metu sako, kad šiaip situacija šiek tiek pagerėjusi, atsidarymas eiktų rinktis CP. Dar gydytoja apžiūri, apžiūros metu sako, kad šiaip situacija šiek tiek pagerėjusi, atsidarymas 3 cm (cha, po 6 valandų sąrėmių atsidarymas 3 cm), ir kad galima būtų leistis į gimdyklą nuleidinėti vandenis, bet ji labiau siūlytų CP – dėl rizikos, didelio vaisiaus ir mažos tikimybės, kad vėliau nereikės CP. Aš sutinku. Visų pirma dėl to, kad esu žiauriai išsekusi po vakar dienos (kaip aš pagimdysiu nevalgiusi virš paros), o visų antra kažkaip nustojau tikėti, kad ta gimdymo veikla iš viso pas mane užsives. Taip, kad grįžtu į palatą laukti CP.
9:30 val. hm… jau ilgokai laukiu, sąrėmiai kas 4 minutes, ateina gydytoja ir pasako, kad yra keli ekstra CP atvejai, o kadangi pas mus ne ekstra, tai reikės palaukti. Bet ji patikina, kad ji darys CP ir kad tikrai iki pietų. Kadangi gydytoja dirba iki 13 valandos, suprantu, kad tai ilgiausiai, kiek reikės laukti. Mano palatos kaimynę išrašo namo, tai liekam palatoje dviese su vyru. Iš pradžių šnekam, paskui, prailgus laikui išsitraukiam kryžiažodžių knygutę (nusipirkom, kad gimdykloje galėčiau kryžiažodžius spręsti, o pasirodo tenka patologinio palatoje ) ir sprendžiam kryžiažodžius, taip ir laikas greičiau eina ir mintys nuo sąrėmių nukreipiamos. Apie 11 val. ateina skyriaus vedėja, pasako, kad tikrai daug CP, kad teks luktelėti, bet 12 val., nu vėliausiai 12:30 tikrai operuos ir kad ji bus iki operacijos tikrai. Lieku patenkinta tokiu dėmesiu. Net keista, bet kartu ir labai smagu, kad sulaukiu tiek dėmesio.
Apie 12 val. ateina akušerės, MB nuneša tašes iki mašinos ir apie 12:20 keliaujam į antrą aukštą. Antrame aukšte laukia gydytoja A.K. ir skyriaus vedėja (kažkaip nerealus dėmesys). Kyla kažkoks sąmyšis, kad vis dėlto vėl užėmė operacinę, vedėja kažkur išbėga ir neužilgo grįžta su žiniomis, kad suorganizavo kitą operacinę – einam į ginekologijos skyrių. Pakeliui dar sutinku gydytoją R.Ž. (tai jo dėka tapau nėštuke, kaip simboliška, kad vėl pamatau jį prieš pat operaciją). Dar šiek tiek luktelim prie operacinės, kol ją paruoš ir 12:40 mane jau vedasi į operacinę. MB spėja pašnibždėti: Myliu tave (aš susigraudinu – jis toks pas mane, kad ne žodžiais, o darbais rodo, kad mane myli ir šiuos žodelius ištaria ganėtinai retai).
Operacinėje mane perrengia ir keliauju ant stalo. Atsisėdu, anesteziologas nuskausmina, visi labai maloniai bendrauja, paklausia ar tirpsta kojos, pasakau, kad šyla – vadinasi viskas gerai. Paguldo. Paklausia, kad šyla kojos – taip šyla. Kaip jaučiuosi? Oi, darosi silpna, svaigsta galva. Akušerė sako, tuoj luktelk, kažką pasukinėja prie lašelinės ir vėl jaučiuosi puikiai. Prieš nosį (gal labiau virš krūtines) pastato užtvarą, kad nieko nematyčiau, todėl net nesuprantu, kada prasideda operacija. Tik pasakau, kad laukiu susitikimo su savo mergaite, oops jeigu ką berniukas irgi bus labai gerai. Nu kada gi pradės mane operuoti, nieko nesuprantu, kodėl nieko nejaučiu (sesė sakė, kad jautė, kaip jai po vidurius kuičiasi) ir išgirstu „eina užpakaliukas“... ką, jau? „ mergaitė, 12 val. 56 min.“. O wow, ašaros tvenkiasi ir išgirstu vaiko verksmą. Čia verkia mano angeliukas. Iš pradžių vienas mažas beee, o paskui užbliauna normaliai. Oi, oi, oi koks žodžiais neapsakomas dalykas. Taip, tai mano vaikelis virkauja. Taip, jis jau užgimė – kažkokia fantastika, stebuklų stebuklas. Dar išgirstu „trys kilogramai septyni šimtai ....dešimt gramų“ – ne viską girdžiu, nes kūdikis virkauja. Ne tokia ir didelė, normali mergaitė, „mergaitė išnešiota, 10 balų“ – oho kokia šaunuolė mano mergaitė. O kiek ašarų akyse. „Ar norite, kad jums uždėtume kūdikį ant nuogos krūtinės?“ – O taip, aišku. KOKIA ŠVELNI TAVO ODELĖ, tu tikras angeliukas, susirangęs man ant krūtinės. O kokia gražutė mano dukrytė. Pabūnam kelias minutes ir pasidžiaugiame su tavimi tavo gimimo momentu. Tu fantastiškas vaikas – tu mano dukrytė. Taip gerai nesijaučiau niekada gyvenime. Aš mama ir tai yra fantastiškas jausmas. „Atsiprašau, bet paimsiu mergaitę, ji gali sušalti“. O parodysite tėveliui? „Žinoma“. Gerai, tuomet aš rami, kad tėvelis tuoj pamatys mano mažylę.
„O dabar šiek tiek pamiegokite, kol viską sutvarkysime“. Dar norėjau sakyti, kad nemigdykite, aš noriu pasidžiaugti savo jausmais, bet akušerė taip greitai pasukinėja kažką ties lašeline, kad net nepajuntu, kaip užmigau. Po kiek laiko pabundu visiškai žvali. Mane išveža iš operacinės, tėvelis laukia prie durų ir keliaujam į pooperacinę palatą. Nepamenu jau ką mes kalbėjom, man atrodo, kad aš vis kartojau, kokia švelni mergaitės odelė. Atkeliavus į operacinę pirmiausia paklausiau, kada galėsiu vėl pamatyti mergaitę. „Kai galėsite atsigulti ant šono, kad galėtumėte pamaitinti daugmaž po 2-3 valandų“. Tuo tarpu su tėveliu informavome pasaulį apie tai, kad į šį pasaulį atėjo nauja karalaitė. Taip labai labai laukta.
Po daugmaž 3 valandų atneša man mano mažąją, kuri labai greitai pradeda valgyti pienuką – super, mes jau valgom. Kažkas neapsakomo. Kažkas tokio prasmingo. Labai labai noriu, kad pasisektų visoms „nesulaukiančioms gandrų“ ir jos galėtų tapti mamytėmis. Nes nėra geresnio jausmo nei tapti mama ir labai nesąžininga iš kažko šį jausmą atimti.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis