Ateinu ir aš su savo apžvalga. Vakar išvilkau į biblioteką nuo Kalėdų prisikaupusią knygų krūvą. Bent keli pažįstami pamatę tą krūvą klausė, čia tu ką, tiek perskaitei...? Tokia truputėlį nenormali pasijutau... Nelabai rimta ta mano literatūra, bet ką skaičiau, tą skaičiau... Prisipažinsiu kaip per išpažintį.
T. Renberg ,,Šarlotė Izabele Hansen" - norvegų autoriaus knyga, norvegams pas mane žalia šviesa. Jauno autoriaus apie jauną vaikiną, netikėtai sužinojusį dukros egzistavimo faktą, pasakojimas. Nieko ypatingo, bet skaitėsi lengvai, didelių dramų ar filosofavimų, ačiū dievui, nebuvo. Matyt, jaunystėje tokios problemos trumpam sukelia susierzinimą, o vėliau kažkaip savaime išsisprendžia.
D. Koomson ,,Moteris, kurią jis mylėjo" labai smagiai suskaičiau, pamaniau, kad tai visai išmintingas Picoult ir (gal) Brown derinys, bet visiškai nieko neprisimenu... Jei atsiversčiau, tikriausiai prisiminčiau, bet dabar.... juoda skylė...
V. Hisiop ,,Sala" vėlgi patiko, ypač apie raupsus. Šeimos istorijos visada turi daugiausia šansų būti perskaitytos, juolab, kad ši knyga turi to įtraukiančio pozityvumo.
J. Fitch ,,Dažyk juodai" nepatiko, kelis kartus buvau numetusi, bet smalsumas, ar visa knyga ir bus tokia juoda depresūcha, nugalėjo. Su pagrindinės veikėjos kniaukimu per laiką susitaikiau, nurašiusi tai jos jaunam amžiui. Bet kalba, stilius... Kiek galima širdį veržti spygliuota viela... Paslyginimai tokie rafinuoti, lyg ir negirdėti, bet jų tiek daug ir jie tokie įkyrūs... Skaitant ,,Baltąjį oleandrą" nekrito tai taip į akis. Gal siužetas buvo įdomesnis?
D. Ignatius ,,Melo pinklės" - politinis trileris, turintis visus tokiam žanrui būtinus reikalavimus: visiškai neįdomią ir neaiškią pradžią, kietą agentą, neįtikėtinas situacijas. Gal nebūčiau ir skaičiusi, jei ne šiuo metu mano žiūrimas ir garbinamas serialas ,,Tėvynė", o juos jungia terorizmo tema. Manau, kad serialas parodė, jog politinio trilerio žanras nėra išsemtas. Ir ypač kalbant apie knygas. Labai norėčiau perskaityti, ką nors tokio lygio kaip ,,Tėvynė".
O dabar atėjo laikas
D. Lodge ,,Mintijimai". Pirmiausia, ką padariau pasiėmusi skaityti, tai nulenkiau viršelį ir išmečiau į šiukšlių dėžę. Kas gali pirkti tokiu viršeliu knygą??? Dar neįsivažiavau, bet tai vienas iš nedaugelio autorių, kurių sąmonės srautą galiu skaityti. Pažiūrėsim, kaip seksis.
Viskas
)
Na tikrai savotiskas sprendimas 
niekada nepaimciau i rankas tokio Doriano Grejaus ar tokios issiziojusios Anos Kareninos
