Sveikos, pristatysiu ir aš savo mini ataskaitą.
Elena Karnauskaitė Ievos laiškai iš Galudienių kaimo patiko lengvas ir grakštus, sakyčiau, prancūziškas rašymo būdas. Skaičiau ir kartu su autore ironiškai šypsojausi, kuomet ji kandžiai, tačiau nepiktai pašiepdama aprašinėjo sunkiasvorius lietuvių ir ne tik, menininkų susibūrimus, renginius ir kitas lietuviškas bei užsienines realijas , nebijodama prisipažinti, kad mėgsta lengvumą ir ieško jo knygose, muzikoje, dailėje.
O štai
Jaroslavas Melnikas Paryžiaus dienoraštyje bando įminti prancūziško mentaliteto paslaptį ir užduoda klausimą, kodėl gi prancūzai gyvena tarsi smagiau ir linksmiau, nei,mes,lietuviai.? Aš tai pasakyčiau, kad anie neturi tokiooo pilkai cepelinio dangaus, kaip mes.

Tačiau J. Melnikas nebūtų intelektualas, jei nesiskverbtų giliau bandydamas nulaužti mįslės kodą. Pasirodo, kol mes arėme ir sodinome bulves bei runkelius, prancūzai ilgus šimtmečius tobulino manieras ir retoriką, kol galiausiai tapo tokie sudėtingi, kad, nori nenori, priversti nerodyti surūgusio veido juk jie aristokratai.
J. Banville Jūra. Pagaliau ir aš pradėjau skaityti seniai sukauptas knygas , t.y. tas, kurios štabeliuojamos į krūvas bent kelis metus iš eilės, vis susižavint naujienomis. Šiai knygai, matyt, atėjo laikas, nes cituojant V. Gasiliūną: jei rimčiau, manau, ateina laikas, kai žmogus tiesiog kartkartėm privalai prisimint mirsiąs; kava ir darbas laikini dalykai.
Bandydamas išgyventi žmonos mirtį, pagyvenęs vyriškis apsistoja pajūrio kaimelio viešbutyje. Šis kaimelis - vaikystės atostogų bei pirmosios meilės patyrimo vieta, todėl negali nesukelti prisiminimų srauto, kuris siūbuoja tarsi bangos, maišydamos bei supindamos praeitį ir dabartį, meilę ir mirtį. Puiki knyga. Rekomenduoju.