Knygų skaitytojų klubas, 85 laida

Miela jus matyti

Šmaikštu

ŽEME, žeme,
aš ragavau, kaip vyno,
tavo skonio –
aš priėmiau
kiekvieną tavo prilietimą
tartum duoną –

ir akmenį,
ir vandenį, ir mylimą –
vienoda lūpų šiluma.

Dabar aš nežinau,
kas tu buvai:
malda, ar vynas,
ar kvepalai.

O gal buvo viskas
tiktai skausmo kekės –
ir sunertos rankos,
ir lūpos, ir akys?

Ar nebuvo viskas
vien susirišimai,
vien susirišimai
ir atsiskyrimai? –

dabar aš nežinau,
kas tu buvai:
malda, ar vynas,
ar ašara tiktai:

žemės kvepalai,
kaip rūkas,
kilo ir skleidės,

ir muzika
išbudusių daiktų
lašėjo
per būties veidus
kristaliniu skambėjimu,
ir buvo gera gerti
tavo prilietėjimus.

O raiščiai, kurie rišė
rankas ir lūpas –
buvo kaip gėlės.

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

Kartais galima ir neismintingas knygas paskaityti Neradau jos internete, tai ir uzmirsau. Nebent kada atsitiktinai papuls.
Baigiau J. Harris "Persikai.." (toliau nezinau kaip isverst). Paskutine (tikiuosi) dalis apie Viana Roshe. Patiko, smagiai, perskaiciau. Bet, kaip ir minejo Jurzole, pasirode pavojingas tas beatodairiskas kisimasis i svetima kultura. Pasnekes, pajuokaus,pagamins sokolado ir issispres amzinos kulturu problemos... Labai jau nerealu. Daugiau kol kas neturiu kuo pasigirti. menuo visai nederlingas, uztat labai angliskas
Prieplauka, aciu uz eiles ir nuoroda i A.Tapino tinklarasti. Norejau gauti jo "Vilko valanda" dovanu (pas mane savaitgali atkeliauja sveciu is Lietuvos), bet Siauliai dar ja neprekaiuja, tai teks palaukti kitos progos
Bruksniuka i prezidentus!!!

Henrik Pontoppidan "Peras, laimės kūdikis"
Knyga apie savo vietos ieškojimą gyvenime, egoizmą, žydus Danijoje ir perdėtą religingumą. Tie laisvės ir savo vietos ieškotojai jau taip pabodę man - vistiek nieko neranda... Nors iš knygos su tokiu pavadinimu nieko gero nesitikėjau, bet buvau maloniai nustebinta.

William Styron "Ir padegė šiuos namus"
beveik visą knygą praklausiau kaip prastai parašytą detektyvą, tik vietomis susimastydavau, kai klausiausi apie Kesą Kinsolvingą ir Italiją. Pati knygos idėja įdomi, tik įgyvendinimas nepatiko.


Dabar bandau įveikti Fuko švytuoklę be enciklopedijos

Patiko veido išraiška

O aš pabaigiau E. Ajar'o "Gyvenimas dar prieš akis" Jau kaip patiko Esu skaičiusi R. Gary'io knygas "Aušros pažadas" (ši pradžioj labai patiko, bet jau į pabaigą pasidarė tookia nuobodi, kad vos perskaičiau. Nors sutinku, kad knyga gera.) ir "Liūdnieji kluonai" (šios išvis nelabai supratau) ir jau buvau padėjusi kryžių ant šio autoriaus, bet kadangi "Gyvenimą" buvau jau senokai pasižymėjusi kaip norimą perskaityti, tai susiradau ją bibliotekoje. Ir susižavėjau Labai patiko stilius, berniuko mintys, jo pasaulio suvokimas, matymas - buvo labai įdomu. Net nulėkiau į knygyną ir nusipirkau, kad turėčiau lentynoj ir dar būtinai perskaityčiau. Bandysiu dar kokią Ajar'o knygą susirasti paskaityt.

taip pat labai patiko. buvo net gaila grazint i bible

Rašausi į sąrašą

Martux, maniskiai irgi ka tik perskaite sia knyga. Didysis - pats, mazajam skaiciau as. Man net keista, bet didziajam labai patiko, perskaite labai greitai, nors siaip skaitymo tempais ir pomegiu tai daryti nepasizymi. Maziukui irgi patiko, gal todel, kad pats nuo gimimo turi toki "migduka", su kuriuo dar i darzeli kasdien vaiksto... Paskui klausinejo, ar visi zaislai skraido, ir kada ta dovana gaus ir pan.... Zodziu,vaikams patiko, man - vidutiniskai, is Cekuolio tikejausi kazko idomiau.

aha


Šaunuolė bet galima skaityti/neskaityti kaip ir Džoisą

Sveikos, pristatysiu ir aš savo mini ataskaitą.

Elena Karnauskaitė „Ievos laiškai iš Galudienių kaimo“ – patiko lengvas ir grakštus, sakyčiau, prancūziškas rašymo būdas. Skaičiau ir kartu su autore ironiškai šypsojausi, kuomet ji kandžiai, tačiau nepiktai pašiepdama aprašinėjo sunkiasvorius lietuvių ir ne tik, menininkų susibūrimus, renginius ir kitas lietuviškas bei užsienines realijas , nebijodama prisipažinti, kad mėgsta lengvumą ir ieško jo knygose, muzikoje, dailėje.

O štai Jaroslavas Melnikas „Paryžiaus dienoraštyje“ bando įminti prancūziško mentaliteto paslaptį ir užduoda klausimą, kodėl gi prancūzai gyvena tarsi smagiau ir linksmiau, nei,mes,lietuviai.? Aš tai pasakyčiau, kad anie neturi tokiooo pilkai cepelinio dangaus, kaip mes. Tačiau J. Melnikas nebūtų intelektualas, jei nesiskverbtų giliau bandydamas nulaužti mįslės kodą. Pasirodo, kol mes arėme ir sodinome bulves bei runkelius, prancūzai ilgus šimtmečius tobulino manieras ir retoriką, kol galiausiai tapo tokie sudėtingi, kad, nori nenori, priversti nerodyti surūgusio veido – juk jie aristokratai.

J. Banville „Jūra“. Pagaliau ir aš pradėjau skaityti seniai sukauptas knygas , t.y. tas, kurios štabeliuojamos į krūvas bent kelis metus iš eilės, vis susižavint naujienomis. Šiai knygai, matyt, atėjo laikas, nes cituojant V. Gasiliūną: „jei rimčiau, manau, ateina laikas, kai žmogus tiesiog kartkartėm privalai prisimint mirsiąs; kava ir darbas – laikini dalykai.“
Bandydamas išgyventi žmonos mirtį, pagyvenęs vyriškis apsistoja pajūrio kaimelio viešbutyje. Šis kaimelis - vaikystės atostogų bei pirmosios meilės patyrimo vieta, todėl negali nesukelti prisiminimų srauto, kuris siūbuoja tarsi bangos, maišydamos bei supindamos praeitį ir dabartį, meilę ir mirtį. Puiki knyga. Rekomenduoju.