Gimdymas ir gimimas namuose

Ir panašu, kad visos tos jūsų pažįstamos gimdžiusios moterys susirinkusios į būrelį rado išganymą - ir išganytoją ir vietą-laiką-bendraminčius padergti medikus ir gimdymo namus.


Bet reikalaujama tų pačių gydytojų pagalbos priimant kūdikį namie.

Dar kartą pakartosiu, kad aš asmeniškai ant gydytojų nevarau, gerbiu šią profesiją ir manau, kad ji yra labai reikalinga. Man iš esmės nepatinka sistema, kuriai tie gydytojai turi paklusti, nes kartais neturi pasirinkimo arba suvokimo, kad gali ir net turi būti kitaip.

Beje, gimdyti važiavau nusiteikus labai geranoriškai, todėl, net kai mačiau, kad gydytojų veiksmai yra nepalankūs gimdymui, nepluoliau draskyti akių, nes tiesiog nenorėjau tokios atmosferos savo gimdymo metu. Kur mačiau, kad gražiuoju susitarsiu, ten tariausiu, o kur būtų reikėję kovos - nutylėjau. Nors va kai kurios oponentės teigia, kad pačios kaltos moterys, kad nekovoja. Tai šitoj vietoj man reiktų pabambėti, kad oponentėm reiktų susiderinti nuomonę, kad vieninga būtų

O kuriam galui nuomonė turi būti vieninga?
Esminis oponenčių skirtumas nuo gimdymo namie šalininkių, kad jos (oponentės) nepriklauso jokiam būreliui ir nesiekia apginti savo dvasinio vadovo. Todėl ir nuomonių derinti nereikia. Ir net ginčo eigoj galima keisti savo nuomonę, jeigu tik kyla toks noras.

Jūsų didžiam nusivylimui, turiu pranešti, kad būreliui nepriklausau, o jūsų minimo "vadovo" nesu akyse mačiusi.

Kalbu čia, nes esu už pasirinkimo laisvę.

[COLOR=red]



Papildyta:
KĄ KALSIME PRIE GĖDOS STULPO?

Aleksandras Žarskus

Jeigu medicininės laisvės mes neįrašysime į Konstituciją, tai ateis laikas, kai medicina taps pagrindiniu diktatoriumi. Mūsų Respublikos Konstitucijoje turi būti specialiai pažymėta medicininė laisvė, kaip ir religinė laisvė. Taip sakė Bendžiaminas Rašas (B. Rush), vienas iš 56-ių delegatų, pasirašiusių JAV nepriklausomybės deklaraciją.
Atrodo, kad medicinos diktato laikai jau atėjo. Ar suspėsime įrašyti į Konstituciją teisę į laisvę nuo medicinos monopolio, teisę pasirinkti kitokias galimybes? Jei demokratija iš tiesų yra demokratija, tai šalia teisės kažkuo naudotis ar pasirinkti, turi būti ir teisė nesinaudoti. Priešingu atveju teisė tampa prievarta.
Šiuolaikinė medicina tapo religija, kuria tiki ir pasitiki dauguma žmonių. Medicinos religija yra grynas materializmas, tačiau ja tiki net dvasiškiai. Fizika jau vaduojasi iš materializmo gniaužtų, bet medicinoje žmogus suvokiamas ir gydomas vien tik kaip fizinis kūnas. Būtent tokioje pasaulėžiūroje gali sėkmingiausiai klestėti medicininis verslas, nes jei žmogus vien tik kūnas, tada visos su sveikata susijusios paslaugos yra parduodamos ir perkamos.
Ar mes pirktume medicinos paslaugas, jei ja netikėtume? Jei prarastume šį tikėjimą ir pasirinktume kitokias pažiūras, taptume eretikais, – kaip ir moterys, gimdžiusios namuose ar pasirinkusieji kitokį gydymosi kelią.
Kaip ir kiekviena religija, taip ir šiuolaikinė medicina, kovai su kitatikiais, naudoja tas pačias priemones – bauginimus, prievartą ir susidorojimus. Kaip kitaip vertinti visus tuos tardymus, bauginimus bei kratas, kurios vykdomos prieš kitaip mąstančius ir kitokį gimdymo būdą pasirinkusias moteris bei jų šeimas? Ar tardytojai tikėjosi, pavyzdžiui, režisierės Inesos Kurklietytės bute atrasti kažką netikėto? Bet svarbu įvaizdis, – jei jau daroma krata, tai jau kvepia nusikaltimu, – šitaip bandoma kaip nors sukurti nusikaltėlio įvaizdį.
Tačiau, jei jau kalbama apie nusikaltimą, tai ne ten jo ieškoma.
Kas tiki, kad gimdyti namuose draudžiama, norint apsaugoti motinos ir kūdikio sveikatą? Manau, kad tokių yra dauguma, – taip giliai žmonių sąmonėse yra nusėdęs tikėjimas šiuolaikine medicina. Kitas klausimas: ar ryžtųsi moterys gimdyti namuose, jei viskas ligoninėse būtų gerai, o namuose būtų taip pavojinga, kaip norima įteigti? Natūrali logika sako, kad ne. Gilesnei šio klausimo analizei reikia žinoti, koks yra prievartinis ir koks yra natūralus gimdymas, kokios sąlygos yra ligoninėse ir kokias galima pasirinkti namuose.
Medicinos monopolininkai teisinasi, kad prižiūrėti gimdymą namuose yra per brangu. Vėlgi, tai – ieškojimas kliūčių ten, kur jų nėra. Iki šiolei moterys gimdydavo namuose pačios, be ligoninių pagalbos, tai kodėl jos negali ir toliau būti laisvos ir savarankiškos. Juk tai tikrai nieko nekainuoja. Ar tokia jau baisi konkurencija? Na, tada ir medikams reikėtų pasitempti. Ir visiems tai būtų naudinga.
Pasidomėkite statistika. Ką atnešė nėštumo ir gimdymo pavertimas liga? Sveikų gimusių kūdikių procentas mažėja. Kuo daugiau medicinos ir vaistų, tuo daugiau ligų ir ligonių, – tai neišvengiamas dėsningumas. Gimdant ligoninėje, daugiau ar mažiau pažeidžiami vaiko ir motinos ryšiai, – tiek daug gimdyme reiškia aplinka ir gimdyvės santykiai su jai padedančiais. Kas dabar supranta, ką reiškia vaiko ir motinos ryšiai? Medicina tokių sąvokų nenaudoja. Jei anksčiau apie gimdymą budavo sakoma „džiaugsmo liga sirgti“, tai gimdant ligoninėse atsirado pogimdyminė depresija, kurios švelnesnė forma pavadinta „motinystės liūdesiu“, kurį patiria 50–70% gimdyvių.
Bet blogiausia yra tai, kad šiuolaikinė medicina vis labiau tampa monopoline ir stengiasi užgniaužti bet kokį kitokį gimdymo, gydymo ir apskritai sveikatos suvokimą. Medicina, kaip ir bet kuri kita monopolija, visomis priemonėmis kovoja už savo monopolines teises teikti sveikatos paslaugas. Kai konkurentai pašalinami, įsigali diktatas ir prievarta. Monopolijos sąlygomis yra visos prielaidos paslaugoms brangti, bet ne paslaugoms vystytis ir gerėti. Tada galima diktuoti savo sąlygas ir viską pateisinti: visas nesėkmes ir visas mirtis.
Tai, kas dabar daroma moterų, pasirinkusių kitokias paslaugas, atžvilgiu, yra konkurentų naikinimas pasitelkus prievartos struktūras. Bet iš esmės Sveikatos apsaugos ministerija pažeidžia laisvos konkurencijos įstatymą ir ją reikėtų už tai bausti. Tačiau daugumai tokia mintis net į galvą neateina, nes esame medicininės religijos išpažinėjai. Gaila, tiesiog gėda, bet prievartos struktūros yra naudojamos monopolijoms palaikyti, bet ne demokratijai, ne konkurencingumui palaikyti.
Įžymus JAV pediatras Robertas S. Mendelsonas (R. S. Mendelsohn), kuris aštuntajame XX a. dešimtmetyje buvo JAV Nacionalinės sveikatos federacijos prezidentu ir buvo apdovanotas Reičeno Karsono premija už nuopelnus saugant amerikiečių sveikatą, 1980 išleido knygą „Medicinos eretiko išpažintys“ (Confessions of a Medical Heretic). Knygos įžangoje jis rašo: Aš netikiu į šiuolaikinę mediciną. Aš medicinos eretikas. Mano knygos tikslas – padaryti jus eretikais. Kažkada ir aš tikėjau į šiuolaikinę mediciną. (...) Jei šiuolaikinė medicina objektyviai vertintų savo veiklą, mano knygos nereikėtų. Štai kodėl aš jums noriu parodyti, kad šiuolaikinė medicina tai ne ta religija, kuria verta pasitikėti.
Mendelsonas aprašo daugybę priežasčių, kodėl tapo „eretiku“ ir sako: Dabar aš netikiu, šiuolaikine medicina. Užtat tikiu, kad nepaisant visų naujausių technologijų, nepaisant to, kad pacientą aprūpina tarsi į mėnulį siunčiamą astronautą, – pačią didžiausią grėsmę kelyje į sveikatą kelia šiuolaikinės medicinos daktaras. (...) Aš tikiu, kad jei 90% gydytojų, ligoninių ir medicininių prietaisų išnyktų nuo žemės paviršiaus, tai labai teigimai paveiktų žmonių sveikatą. (...) Jei jūs esate nėščia ir einate pas gydytoją, tai jis elgsis su jumis kaip su ligone. Nėštumas – tai, pasirodo, liga, kurią reikia gydyti devynis mėnesius: ir jums bus parduodama lašelinės, prietaisai vaisiui tyrinėti, kalnai tablečių, absoliučiai nereikalinga epiziotomija, o pardavimo hitas – cezario pjūvis. (...) Jei jums „pasisekė“ paskutines gyvenimo dienas praleisti ligoninėje, būkite užtikrintas: gydytojai padarys viską, kas įmanoma, kad prie jūsų mirties patalo, už kurį per dieną reikia mokėti 500 dolerių, stovėtų naujausia elektroninė aparatūra ir visa svita svetimų žmonių, pasiruošusių išklausyti jūsų paskutinius žodžius. Tačiau jūs neturėsite ką pasakyti, nes tie žmonės yra pasamdyti tam, kad neleistų jums matytis su šeima. Jūsų paskutinis garsas bus elektrografo pyptelėjimas. Taip, jūsų artimieji vis tik dalyvaus jūsų mirtyje – jie apmokės sąskaitą.
R. Mendelsono nuomonę apie mirtį pacitavau tam, kad prabustume ir pamatytume, jog grėsmingai artėja ta diena, kai prarasime teisę nemokamai ir tarp savųjų mirti namuose natūralia mirtimi. Eutanazijos įstatymo priėmimas, – tai tik laiko klausimas. Ir vien tik dėl to, kad per daug medicinos. Jei būtų leidžiama natūraliai numirti, neatsirastų eutanazijos būtinybė.
Panaši prievarta yra ne tik gimstant ar mirštant. Jei, susirgus vėžiu ar užsikimšus širdies kraujagyslėms, žmogus atsisakys priimto arba „pašventinto“ gydymo metodo – operacijos, švitinimo, chemijos, – tai jis negaus net nedarbingumo pažymėjimo, nors ir yra mokesčių mokėtojas. Buvau labai nustebęs, kai tai sužinojau. Betgi sėkmingai gydytis galima keičiant gyvenimo įpročius, žolelėmis ar kitokiais „šarlataniškais“ būdais. Operacijos kainuoja brangiai. O ką gali paimti iš žmogaus, kuris pasveiko, pakeitęs gyvenimo įpročius? Be to, operacijas, jei nekeiti gyvenimo įpročių, reikia kartoti. Eina gandas, kad ir žoleles pardavinėti vaistinėse uždraus, nes jos, atseit, ne sertifikuoti vaistai. Kokių dar draudimų sugalvos monopolininkai?
Iš moterų prievarta buvo atimta prigimtinė teisė gimdyti, ir dabar ją brangiai parduoda medicininė monopolija. Natūralus žmogaus gyvenimo įvykis iš namų aplinkos persikėlė į ligonines, kuriose viską tvarko specialistai. Atrodo, kad tai šaunus pasiekimas – išnyko tamsios ir prietaringos pribuvėjos (bobutės), o įsigalėjo specialistai, profesionalai. Tačiau: kodėl vis sunkiau moterims sekasi gimdyti? Kodėl tiek daug prievartos gimdyme? Kodėl vis dažnesnės gimdymo traumos? Kodėl cezario pjūviai tapo net pageidaujami? Ir kodėl moterys renkasi gimdymą namuose?
Natūralus gimimas yra maždaug toks, apie kokį akušerijos profesorius olandas Klostermanas sako: Gimdymas – natūralus procesas. Daugeliu atvejų jis nereikalauja jokio įsikišimo, tiktai stebėjimo, moralinės paramos ir apsaugos nuo žmogaus įsikišimo.
Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) regioninis centras, esantis Kopenhagoje, 1985 m. išleido specialų leidinį „Vaiko gimimas Europoje“. Šis leidinys yra ataskaita apie motinystės ir vaikystės apsaugą Europoje. Tyrimus atliko geriausi specialistai. Įvadinė šios ataskaitos dalis skelbia:
- daugelio fundamentalių nėštumo ir gimdymo biologinių procesų mokslinis supratimas yra nepakankamas;
- bandymai prognozuoti nėščiųjų komplikacijas dažniausiai būna nesėkmingi;
- gimdymas tapo medikalizuotas, o naudojama technologija pati sukelia papildomus sunkumus;
- iki šiol nežinoma, kas yra natūralus gimdymas;
- labai mažai žinoma apie tai, kas iš tiesų veikia arba neveikia nėštumo eigą;
- moterys dažniausiai negali pasirinkti aptarnavimo rūšies.
Viešas šių sunkumų supratimas vis didėja, – toliau rašoma PSO ataskaitos įžangoje, – ir yra kai kuriose šalyse vykstančių akcijų priežastis. Pavyzdžiui, vienoje šalyje keletas tūkstančių moterų susirinko protestuodamos prieš esamus motinystės priežiūros įstatymus, nes kitoje šalyje, nepaisant to, kad joje yra žemiausias perinatalinio mirtingumo rodiklis pasaulyje, buvo suformuota speciali valstybinė komisija, kuri turėtų keisti aptarnavimą motinystės srityje – tai, kad vaikas gyvas, dar nėra pakankama. Dažnai pamirštama, kad didžiosios daugumos Europos nėščiųjų nėštumas ir gimdymas galėjo būti visai nekomplikuotas ir jos galėjo turėti sveiką naujagimį be jokio medicininio įsikišimo.
Atkaklus žemesnio vaikų mirtingumo rodiklio siekimas industrinėje Europoje reiškia, kad apytikriai 990 moterų ir kūdikių iš 1000 yra priversti ištverti plačiai taikomas ir brangiai kainuojančias klinikines procedūras, mėginant išsaugoti tuos dešimt vaikų, kurie miršta. Ir nors jos yra neabejotinai naudingos kai kurioms iš tų 990 moterų, bet tai menkas įrodymas, kad šitos klinikinės procedūros padės tai dešimčiai, kurie miršta, arba didžiajai daugumai iš 990-ies.
Beveik tuo pačiu metu Lietuvoje vyko ne tik politinis, bet ir Sąjūdis „Už gyvybę“. Šis sąjūdis, panašiai kaip ir politinis, nebuvo nukreiptas prieš atskirus gydytojus, bet prieš žmogų pavergiančią medicinos sistemą. Turime būti dėkingi toms moterims, kurios išdrįso gimdyti namuose arba reikalavo tinkamesnių sąlygų ligoninėje. Tuo metu, dėka drąsių moterų buvo išmontuotos didelės gimdyklos, kur vienu metu gimdė iki dešimties moterų. Įvyko kiti dideli pasikeitimai gimdymo priežiūroje ir atsirado pirmosios „Naujagimiams palankios ligoninės“. Už esamus pasikeitimus moterų konsultacijose ir gimdymo namuose turime būti dėkingi Sąjūdžio „Už gyvybę“ pradininkėms. Jos atstovavo dvasingesniam požiūriui į gimstančią gyvybę, jas vedė jų įsitikinimai ir noras paimti likimo vadžias į savo rankas. Jos nenorėjo būti tik sraigteliais medicininiame konvejeryje.
Tuo metu, kai pūtė gaivus laisvės vėjas, medikai, nors ir labai pyko, dar nebendradarbiavo su represinėmis struktūromis. Deja, laisvės vėjas nusilpo, o represinės struktūros vis labiau įsijaučia į savo vaidmenį tarnauti galingiesiems ir monopolijoms.
Vėl pasiremsime R. Mendelsonu: Šiuolaikinė medicina tiek paskendo savo ydose, kad nebegali suteikti žmonėms geresnio gyvenimo. Todėl šiuolaikinė medicina visiškai perėjo į gynybą. Esamos padėties palaikymui, o tuo labiau – stiprinimui, jai tenka naudoti jėgą. Kadangi susilpnėjo jos autoritetas, šiuolaikinė medicina tapo labiau despotiška ir prievartinė. Tai, ką anksčiau laisvi žmonės galėjo pasirinkti arba atmesti, dabar tapo prievartine būtinybe.
Medicina tapo tarsi inkvizicija. Dauguma žmonių žino enciklopedinį inkvizicijos apibrėžimą: tai organizacija, kurios tikslas surasti ir nubausti eretikus. Viduramžių inkvizicija niekam nepateikdavo savo veiksmų ataskaitos. Ir šiuolaikinė medicina taipogi niekam neatsiskaito.
Jei gydantis gydytojas, nugydys jus iš aplaidumo ar nežinojimo, tai jūsų šeimai reikės samdyti geriausią advokatą, kad gautų nors galimybę teisingumui atstatyti. O jei gydytojas nuvarys jus į kapus, naudodamas medicinoje pripažintą gydymo metodą, nors jis iš tikrųjų yra niekinis, tai ir geriausias pasaulio advokatas nieko nepadės.
Mendelsonas rašė, kad ateityje medicinos studentai pirmiausiai turėtų studijuoti etiką, didžiąsias religijas ir natūralų sveiką gyvenimo būdą, kad naujoji medicina turėtų būti pašvęsta gyvybei. Kadangi gimimas yra svarbiausias gyvenimo įvykis, o namai – tai naujosios medicinos šventovė, tai kūdikis turėtų gimti namuose, toli nuo visų ligoninės pavojų, su meile ir palaikomas savo artimųjų. Pasak jo, žmonės pasidalins į dvi dalis. Didžioji dauguma rinksis medikamentinę mediciną, vis tobulesnes techninės medicinos technologijas, naujus vaistus ir neišvengiamai susidurs su vis naujomis ligomis. Mažesnioji dalis rinksis natūralų gimdymą, kūdikio žindymą krūtimi, sveiką gyvenimo būdą ir kuo toliau nuo daktarų bei jų brangiai kainuojančių paslaugų.
Kol kas ne tik nesimato ženklų, kad Mendelsono svajonės pildosi, bet ir ta mažesnioji žmonių dalis prievarta verčiama jungtis prie daugumos.

oponentems tikriausiai niekaip negali buti suprantama, kad ne tik sektantai gali pasisakyti uz zmogaus teise gimdyti namuose, o visi gimdziusieji butinai tai dare su Jurga ar bent jau ja asmeniskai pazista tai kas cia kuria mitus?

Taigi čia Mititėjos strategija ir logika tokia"geležinė"-yra taip ir ne kitaip.Ir reik įrodyt visiems kad tokia tiesa,Ir taškas

Tai gal cia raso apibendrintai - kad va specialistai (kai kurie) pasaulyje taip pataria. Lietuvai tas netaikytina, mes jau zinom, kad Lietuva taigi visai kitam lygmenyje kas liecia gimdymus. Ir naminiai gimdymai pas mus laikomi ugnikalnio issiverzimais, ir patogesnes pozos - gimdyves uzgaidomis. Gal geriau isvis grizti prie sovietmecio tvarkos - o tada visos zinojo savo vieta ir visiems viskas buvo aisku

*sarkazmas*

nėra kol kas precedento, kad kas nors Vilniuje būtų pagimdęs kaip nors kitaip, kaip tik ant gimdymo stalo gulomis ar pusiau gulomis.

Aš asmeniškai esu iš tų "laimingųjų", kuri sugebėjo stūmimo metu AK būti ant šono
ar jūs tikrai tokia naivi ir manote, kad kas nors čia keltų diskusijas, jei būtų pasirinkimas. Juk nešauksi ir nesikoliosi gimdymo namuose. Atmosfera nėra palanki gimdyvei. Juk apie tai čia ir kalbam.

Įdomu būtų sužinoti, gal galėtumėt pamokinti, koks yra tas būdas pasakyti ko nori, bet taip, kad išgirstų ne tik KKGN, bet ir, tarkime, VGNe ar AK. Pamokinkit nemokančias!!! Igai geruoju minėsim

Apima jausmas skaitant kai kurių mintis, kad žmonės nė nesigilina, kas ir apie ką kalbama - šliopt savo nuomonę niekuo neargmentuotą kaip kukulį ant stalo drebia - imkit jums tiesą... Gal vertėtų pasiskaitinėti temą pirmai pradžiai, daug kartų jau kalbėta apie tai ir padūsauta..

jei Jūs norit gimdyti, taip kaip Jūs norit, šiais laikais yra visos sąlygos ne tik rinktis ligoninę, kur gimdysit, važiuoja va vilnietės, klaipėdietės į Kauną ir atvirkščiai ir tai plius nemokama, Jūsų teisė rinktis, o turint gražius devynis mėnesius ir galimybė surinkti info, pervažiuoti, pasižiūrėti, susitikti ir pakalbėti su ten dirbančiu personalu. Jūs galite rinktis gydytoją ir akušerę, o jei dar užtai sumokėsit į ligoninės kasą, o ne į kišenę, taip va parodysit savo sąmoningumą. Na pvz. gimdot namie ir atsiranda komplikacijų, o jau tada tikrai rinktis nebus iš ko, tik kas arčiau.

Ir šiaip, mano asmeniniu pastebėjimu, na nėra šiuo metu sudarytos sąlygos gimdyt namie saugiai, tai pvz. man neateitų išganinga mintis tai ir daryti, kai bus įteisinta profesionali pagalba tam - prašom, į sveikatą, kodėl taip norinčios to nedarė anksčiau, tos pačios keturios dabar jau įtariamosios, kodėl vykdė nelegalią veiklą, o ne stengėsi ją įteisinti. Nereikia kalbėt, kad tai neįmanoma, įmanoma, ypač pakilimo laikotarpiu, būtų ir finansų atsiradę, ir nereikia sakyt, kad neišmanau ką sakau, ilgą laiką priklausiau pacientų draugijai ir eidavo kovodavo, ir išsikovodavo žmonės, ir visa tai darydavo legaliai.

Deganti, dabar vėlu klausimą kelti, kodėl nekovota anksčiau. Man atrodo, nekovota anksčiau dėl to, kad dar nebuvo tiek emigrančių, patyrusių gimdymą svetur. Juk pirmoji emigrantų banga grįžinėjo gimdyti į Lietuvą, tik palyginti neseniai įsidrąsinta gimdyti svetur, o ir tą patirtį sugromuluoti, palyginti - reikėjo laiko. Ir štai, atėjo toks metas, kai pamatyta, kad tai ne tik įmanoma, bet ir būtinai taikytina Lietuvoje.

Dėl klinikų pasirinkimo... Na, tai tiesa - galime rinktis klinikas, bet ar ne liūdna, kad šalyje, kur yra gausybė gimdymo namų, gimdyvei tenka trenktis į kitą Lietuvos galą, jei ji nori pagimdyti taip, kaip nori... Na, iš Vilniaus į Kauną ar Trakus - gal ir ne problema, bet iš Klaipėdos į Kauną - ruožas nemenkas, rizikuojama nespėti, o važiuoti iš anksto - irgi keblu, nes reikia apsistoti kažkur... Na, ir galiausiai, tokia tolima kelionė paskutinėje nėštumo fazėje nėra naudinga gimdyvei ir kūdikiui.

Tad pasirinkimą mes kaip ir turime, bet neturime. Kas gyvena arčiau Kauno - lyg ir gali pretenduoti į pasirinkimo laisvę, patogesnę gimdymo padėtį, kas toliau - jau nebe. Ar tai sąžininga?

aha, aš ir esu ta vilnietė, kuri važiavo i KKGN trečiąkart, bet vat antrąkart nespėjau - vos iki Antakalnio nuvežė ir esu ta, kuri Antakalny atsigulė ant šono ir pasakė, kad bus taip, o ne kitaip...
Jūs teisi, reikia žinoti, ko nori, reikia žinoti, ko reikalauti, bet sutikite - iki geranoriško dialogo tiek pat arti, kaip iki Pekino, o jei dar pėsčiom einam... Vistiek ant menčių rezultate paguldo, o mokytis kitaip gimdymą priimti nenori - tam reikia gero noro, pastangų, laiko, mokytojų, žodžiu, visos numanom, ko reikia..
Irgi sutinku, kad galima buvo tai pakilimo laiku padaryti, būtų tikrai užtekę pinigų, bet vėl gi - nepadarėm, situacija tenkino visus, Prokuratūrą taip pat. O dabar, krizės metu, Prokuratūros tai netenkina. A kodėl? Oi, daug čia klausimų, daug galimų atsakymo variantų, bet tik ausys užkimštos tų, nuo kurių geranoriški sprendimai priklauso.