Gimdymas namuose

Įdomu, jei šituos komentarus apie žindymą aš būčiau rašiusiu kaip gimdymo namie priešininkė, jūs reaguotumėt taip pat?

Ar matėt kur mano postuose žodį "kalta"? Nesigirsiu, bet čia sm nemažai mamų esu pagelbėjus žindymo klausimais, todėl esu susidūrus su begale skirtingų istorijų, skirtingų negalėjimo žindyti priežasčių. Ir po tokios patirties aš tikrai nedrįsčiau smerkti mamos, kuri nežindo dėl tokių gilių psichologinių priežasčių. Man tiesiog būna labai gaila, kad situacija šitiaip susiklosto.

o kaip tada labai sunkus gimdymas, ko pasekoje motina nebenori vaiko? Nes tas siaubingas skausmas ją taip paveikė, kad atsisako savo vaiko apimta tos depresijos ir panikos? Nesvarbu ar CP ar sunkus gimdymas. Depresija gali net ir po labai lengvo gimdymo atsirasti, nes tai gyvenimo pasikeitimas, prie kurio ne visos taip greit prisitaiko. Ne visos taip lengvai perneša hormonų kaitą. Nenurašykit visko, kas blogiausia - CP

*Taip, tikrai pikta, kai dėl rožinių svaičiojimų rizikuojama vaikiukų sveikata ir gyvybe.

**Tai tokiu atveju yra blogis ne pats cp, o žindymo praktikos po cp nebuvimas. Tai skirtingi dalykai.

*** Jūsų komentaras buvo vienos spėlionės. Gal būtų buvę... O tolesnė kometaro dalis daugiau bendra, skirta toms, kurios jau taip bijo laisvės suvaržymo ir represijų gimdykloj, kad renkasi gimdyti kur nors pakrūmėj.

**** Aš kažkodėl buvau įsitikinus, kad pieno neturėsiu. Nežinau kodėl. Man tiesiog taip atrodė. Tačiau turėjau. Turėjau tiek, kad be saviškio dar du galėjau išmaitinti. Todėl įsitikinimai įsitikinimais, o fiziologija daro savo.

Nenurašau Ir šiaip tikrai nesu prieš cp, kai jo tikrai reikia, nes jis skirtas mamos ir vaiko gyvybėms gelbėti. Man tik liūdna, kai iki jo priveda nereikalingos intervencijos...



Taip skirtingi, apie skirtingus ir kalbėjau

Tai jums pasisekė, džiugu girdėti, kad fiziologija nugalėjo psichologiją O neretai būna atvirkščiai.

kas konkrečiai jus šokiravo?


taip

o man nuoširdžiai gaila tų, kurios mato tik savo vieną tiesą ir nebando žiūrėti plačiau, o tik visiems bruką tą savo vienintelę teisingą nuomonę o dar labiau gaila tų mamų, kurios susiduria su tokiom teisuolėm ir po to įsivaro nereikalingų kompleksų

ir kaip ten bebūtų, kokiais būdais tas vaikas gimtų, maitintas motinos pienu ar mišinukais, svarbiausia yra jį mylėti, o ne sėdėti ir galvoti, koks jis būtų, jei va būčiau gimdžius namie

M Odenas irgi pasisako, kad geriau CP, nei sunkus ilgas gimdymas su skatinamuju dozemis, pilvu apgulimais, tarpvietes kirpimais, relpemis ir vakumu. O bet taciau, kodel gimdymas vyksta tokiu tragisku scenarijumi? Toli grazu ne visada del to, kad moters tokia fiziologija ir jai tiesiog taip yra lemta.

O jūs bandot?

*Va nuolat skaitau apie tas kažkokias mistines nereikalingas intervencijas sukeliančias būtinybę cp. Ir labai keista, kad nei aš, nei mano draugės su tuo nesam susidūrę. Nė viena. Mes skirtingose planetose gyvenam, ar kaip?
Pažįstu vieną vienintelę moterį, gimdžiusią cp pagalba - po gimdos kaklelio konizacijos likęs randas gimdymą padarė neįmanomu. Pažįstu dar vieną, kuri taip bijojo gimdyti, kad prašė cp pati. Bet buvo atkalbėta ir pagimdė natūraliai. Ligoninėj. Tai kažkaip ir susidariau įspūdį, kad niekas tų nėštukių nepuola mėsinėti šiaip sau. Nors va SM kažkodėl bandoma įrodyti, kad yra atvirkščiai.

** O kodėl jūs tokia tikra, kad pieno neturėjimo atveju psichologija nugali fiziologiją, o ne atvirkščiai?
Papildyta:


O kodėl tai vyksta? Trūksta žvakių, užkalbėjimų ir Jurgos būgno?

bandau nesmerkiu žmonių vien dėl to, kad jiems teko kitokia patirtis nei man
Papildyta:
beje, kuri iš pasakojančių apie baisiąsias ligoninės intervencijas gimdėte per pastaruosius metus ar dvejus? Ar visos čia remiatės savo patirtimi prieš n metų?

Aš norėčiau paklausti, tarkim gyvenate daugiabutyje, penktame aukšte, lifto nėra. Artimiausi GN už minimus 30 min. Ar gimdytumėt namie?

Manau, kad gali būti ir taip ir taip




Aš irgi nesmerkiu ir dar palaikau skirtingų žmonių skirtingus pasirinkimus, nes na... žmonės skirtingi

Mano gimdymo datos matosi prie nuotraukos

Aš galėčiau sakyti, kad tris savo vaikus iš keturių pagimdžiau su minimaliu medikų įsikišimu arba iš vis be jo. Bet todėl, kad to prašiau, reikalavau. Ir akušerės kai kuriais atvejais ryžosi nusižengti "reglamentui", kuris ir jų įsitikinimu kai kada per daug griežtas. Pirmojo gimdymo metu medikų intervencijų buvo gerokai daugiau. Pirmiausia dėl to, kad gimdymas iš anksto buvo prognozuojamas kaip komplikuotas (dėl didelio naujagimio), antra - aš pati labiau buvau linkusi pasitikėti medikais, nei savimi (ta natūrali pirmo karto, nežinomybės baimė). Visgi savo pačios nuostabai, aš kuo puikiausiai nuspėjau ir gimdos atsidarymo momentą, ir stangų pradžią, medikai pradžioje netikėjo, bet po apžiūros patvirtindavo, kad aš teisi. Jau ruošdamasi antrajam gimdymui ir ieškodama informacijos, kaip išvengti pirmo gimdymo metu buvusių komplikacijų, įsitikinau, kad ir intuityvus noras stovėti ar bent klupėti tuo metu, kai kūdikis bandė rasti kelią tarp mano dubens kaulų buvo visiškai logiškas, nors to man daryti ir neleido, nes būtina buvo sekti vaikučio tonus. Jaunesnieji broliukai gimė ne ką smulkesni, mažasis netgi gerokai stambesnis kūno apimtimis už brolį, bet būtent pirmagimis gimė su daugybe kraujosrūvų, "gandro žnybėmis" visose įmanomose vietose. Kažkuri čia rašė apie dilemas, "kas būtų, jeigu būtų...". Stengiuosi tokių pasvarstymų vengti dėl jų beprasmiškumo, tačiau po sėkmingų vėlesnių gimdymų man jie gana dažnai nejučiomis iškildavo - ir pirmagimio atveju galbūt galima buvo tų, kad ir nedidelių traumų, išvengti, jei būčiau labiau užsispyrus, elgusis taip, kaip sufleravo mano organizmas.


Žiūrint, kokie tie centrai būtų. Vieną LT jau turime - alternatyva gimdymui namie jo tikrai nepavadinčiau. Vien gydytojo pakeitimas į akušerę tikrai nesumažina gimdymo medikalizavimo.


LT patirtis, 2001-2009 metai. Kateteris BŪTINAS (net ir Mažos rizikos gimdymo skyriuje, kur jokie vaistai negalimi - ten tikrai nesuprantu kam). Vaikščioti galima, bet iš gimdyklos išeiti negalima. Valgyti gimdykloje negalima net ir po gimdymo. (Nesvarbu, kad dėl medikų apsidraudimo aš nevalgius jau para, o gimdymas praėjo kuo normaliausiai. Iš bado, aišku, nenumiriau, bet nepykit - man šis apribojimas dabar atrodo absurdiškas, o tuo metu jaučiausi tiesiog kankinama, tuo labiau, kad gimdykloje pralaikė dar apie 4 valandas po gimdymo, nes pogimdyvinis skyrius nebuvo pasiruošęs priimti.)


Bet mes visos skirtingos. Man atvirkščiai - po pirmagimio gimimo pati dar įsiprašiau, kad bent pusę paros papildomai palaikytų ligoninėje: atrodė baugu grįžti į namus ir vienai tvarkytis su mažyliu, atrodė, nieko nemokėsiu, neišeis taip, kaip sesutėms. O su kiekvienu vėlesniu mažyliu veržte veržiausi grįžti į namus kuo greičiau. Nors pačiai pogimdyvinei priežiūrai GN tikrai neturiu nė mažiausio priekaištėlio. Tiesiog man namų, šeimos reikėjo kur kas labiau, nei tos priežiūros. Kokia ramybė, koks džiaugsmas begulint GN palatoje, kai pusė minčių apie tai, kaip ten namie likusieji...