Gimdymas namuose

berods, pati kelei vienoj pirmuju temu statistika priezasciu. O va dabar kas liko?..

na,o aš manau, kad didžioji dauguma protaujančių moterų sau už tai neatleistų pasirinkusios gimdyti :tarp savų sienų", o ne ten kur vaikui yra ateiti žymiai saugiau..

Kiek galima kartoti - į ligoninę ir nevažiuojama gydytis. Važiuojama gimdyti kiek įmanoma labiau apsidraudžiant.
Savo kūnu ir žiniomis galima pasitikėti iki pamėlynavimo, tačiau būna situacijų, kai pagalba yra gyvybiškai būtina.

Aš galėčiau sakyti, kad tris savo vaikus iš keturių pagimdžiau su minimaliu medikų įsikišimu arba iš vis be jo. Bet todėl, kad to prašiau, reikalavau. Ir akušerės kai kuriais atvejais ryžosi nusižengti "reglamentui", kuris ir jų įsitikinimu kai kada per daug griežtas. Pirmojo gimdymo metu medikų intervencijų buvo gerokai daugiau. Pirmiausia dėl to, kad gimdymas iš anksto buvo prognozuojamas kaip komplikuotas (dėl didelio naujagimio), antra - aš pati labiau buvau linkusi pasitikėti medikais, nei savimi (ta natūrali pirmo karto, nežinomybės baimė). Visgi savo pačios nuostabai, aš kuo puikiausiai nuspėjau ir gimdos atsidarymo momentą, ir stangų pradžią, medikai pradžioje netikėjo, bet po apžiūros patvirtindavo, kad aš teisi. Jau ruošdamasi antrajam gimdymui ir ieškodama informacijos, kaip išvengti pirmo gimdymo metu buvusių komplikacijų, įsitikinau, kad ir intuityvus noras stovėti ar bent klupėti tuo metu, kai kūdikis bandė rasti kelią tarp mano dubens kaulų buvo visiškai logiškas, nors to man daryti ir neleido, nes būtina buvo sekti vaikučio tonus. Jaunesnieji broliukai gimė ne ką smulkesni, mažasis netgi gerokai stambesnis kūno apimtimis už brolį, bet būtent pirmagimis gimė su daugybe kraujosrūvų, "gandro žnybėmis" visose įmanomose vietose. Kažkuri čia rašė apie dilemas, "kas būtų, jeigu būtų...". Stengiuosi tokių pasvarstymų vengti dėl jų beprasmiškumo, tačiau po sėkmingų vėlesnių gimdymų man jie gana dažnai nejučiomis iškildavo - ir pirmagimio atveju galbūt galima buvo tų, kad ir nedidelių traumų, išvengti, jei būčiau labiau užsispyrus, elgusis taip, kaip sufleravo mano organizmas.
Žiūrint, kokie tie centrai būtų. Vieną LT jau turime - alternatyva gimdymui namie jo tikrai nepavadinčiau. Vien gydytojo pakeitimas į akušerę tikrai nesumažina gimdymo medikalizavimo.
LT patirtis, 2001-2009 metai. Kateteris BŪTINAS (net ir Mažos rizikos gimdymo skyriuje, kur jokie vaistai negalimi - ten tikrai nesuprantu kam). Vaikščioti galima, bet iš gimdyklos išeiti negalima. Valgyti gimdykloje negalima net ir po gimdymo. (Nesvarbu, kad dėl medikų apsidraudimo aš nevalgius jau para, o gimdymas praėjo kuo normaliausiai. Iš bado, aišku, nenumiriau, bet nepykit - man šis apribojimas dabar atrodo absurdiškas, o tuo metu jaučiausi tiesiog kankinama, tuo labiau, kad gimdykloje pralaikė dar apie 4 valandas po gimdymo, nes pogimdyvinis skyrius nebuvo pasiruošęs priimti.)
Bet mes visos skirtingos. Man atvirkščiai - po pirmagimio gimimo pati dar įsiprašiau, kad bent pusę paros papildomai palaikytų ligoninėje: atrodė baugu grįžti į namus ir vienai tvarkytis su mažyliu, atrodė, nieko nemokėsiu, neišeis taip, kaip sesutėms. O su kiekvienu vėlesniu mažyliu veržte veržiausi grįžti į namus kuo greičiau. Nors pačiai pogimdyvinei priežiūrai GN tikrai neturiu nė mažiausio priekaištėlio. Tiesiog man namų, šeimos reikėjo kur kas labiau, nei tos priežiūros. Kokia ramybė, koks džiaugsmas begulint GN palatoje, kai pusė minčių apie tai, kaip ten namie likusieji...

1 nes jie nenores, bijos, nemokes

2 nes ju niekas nelauks, nekvies, neprasys

3 mokytis pakanka ta pati, ko mokosi visos akuseres, bet reikia pasaukimo ir noro vykti i namus. Ir yra tokiu, turinciu ir pasaukima ir nora. ir dar bus.

Taip ir nebuvo atsakyta tiesiai šviesiai į klausimą, kodėl nusprendžiama gimdyti namie.

akivaizdu, kad beviltiska    kad ir kiek pasisakoma namuose gimdziusiu siose sm temose- jau penktoje, berods- vis tiek pas oponentes vienas ir tas pats vaizdinys ir tie patys klausimai/argumentai. 

taip. truksta butent jurgos ir bugnu. ir smilkalu. visoms viso pasaulio gimdyvems, gimdancioms namuose.

Reziume: gimdyti namie norim, nes ligoninėje taikomos nereikalingos intervencijos, apribota laisvė judėti, negalima pasirinkti pozos ir t.t.
Faktas tas, kad galima ir be viso šito gimdyti ligoninėje, todėl argumentų "svarumas" išgaruoja ir prasideda tada jau tos priežastys, kurių mes jums nesakysime....

aš manyčiau, kad tai atsitiko dėl tobulesnės, tobulėjančios sistemos, nes dabar visai kitaip ligoninėse gimdoma nei prieš 10 metų 

Tikrai, jūs teisi. Neabejotinai yra moterų, kurios pasakytų: "bus tų vaikų, ne karo metas  "

Man toks įspūdis susidarė, kad čia Jūsų komentarų nevertina, nes Jūs esat Lietuvos medikė  Jei mokslus būtumėt baigusi UK ir ten dirbtumėt, kitaip reaguotų.  Čia bent jau man toks įspūdis susidarė.

  Tai kad NERA vieno konkretaus atsakymo. Kiekvienos gimdyves priezastys skirtingos - vienoms gal ligonines baime, kitoms mazesne intervenciju ir infekciju rizika, dar kitoms - laisve nuo visu ligonines taisykliu ir reglamentavimu, kitoms dar gal dvasiniai dalykai, kitoms gal svarbu gimdyti vandenyje, o ligonineje ne visada tam yra salygos. Man asmeniskai kokios priezastys svarbiausios?

*Didesne galimybe naturaliam ir be intervenciju gimdymui.

*Galimybe atsipalaiduoti ir susikaupti gimdymui be jokiu "Ar jau vaziuot i ligonine, ar dar ne, ar jau vaziuot ar dar ne" (Anglijoj siuncia namo jei atsidarymas iki 4cm). Nervinimasis - ar viska pasiemiau, ar duris uzrakinau, dar kai gimdziau ta diena is musu turejo paimti svarbu siuntini pervezimu kompanija, tai gavom ta siuntini palikt prie duru, o lietus pliaupia, tai mes i ligonine vaziuojam, o as tarp saremiu dar su tuo vairuotoju turiu "bendraut" kad jam paaiskint kas ir kaip su tuo siuntiniu.

*Galimybe gimdyti vandenyje. Man tai svarbu, as tai matau kaip svelnesni vaikelio atejimo i pasauli buda, noretusi isbandyti ar tikrai vanduo padeda nuo skausmo ir tikiuosi kad tyrimai teisus jog mazesne plysimu tikimybe. Ligoninej baseinelis buvo uzimtas, deja.

*Isvengciau "triage" - tai yra priimamasis skyrius ligonineje, kur atliekami tyrimai pries priimant i gimdymo palata - tonusu ir saremiu tikrinimas 20min, kaklelio atsidarymas, temp, spaudimas, vandenu tyrimas, bakteriologinis tepinelis, gal ir dar ka pamisau. Menkas malonumas, kai atvaziuoji pries pat stangas, kai saremiai vos ne vienas ant kito.

*Poilsis po gimdymo ir seimos buvimas kartu. Mes po gimdymo laukem 7 valandas kad israsytu namo, visa nakti nemiegoje, o seseles vis ateina, tai to patikrint tai ano, uzmigt pamiegot be sansu. Jei mazoji butu gimus vakare ar nakti, tai tetis butu issiustas namo, nes tokiu atveju laiko gimdyve iki ryto, nakti neisrasineja namo.

Jei ir dabar sakysit, kad nu taip niekas ir neatsake i klausima kodel moterys gimdo namuose, tai sita diskusija isvis beprasmiska tada.

Ir dar PASIGLOSTINĖJIMŲ,kurie mūsuose traktuojami kaip seksualinis priekabiavimas,kai tuo tarpu daug kur Europoj palaikanti moteris gimdymą vadinama doula

O jei į ligoninę nebespėjama atvykti laiku? Ir gimsta vaikas, kuris bus neįgalus, nes jo smegenims pritrūko deguonies. Verta?

Su pavydu klausau apie amerikiečių ir UK doulas - galbūt jos galėtų būti tos tarpininkės tarp gimdančios moters ir medikų derinant visus gimdymo niuansus?