Darbe jis net nepasisveikino. Praėjo pro šalį ir nuėjo prie savo darbų. Tikrai suspaudė širdį. Labai nusiminiau. Bet...nutariau dar pabandyti. Ne dėl to, kad jį susigrąžinti, bet kad nesibaigtų viskas taip kvailai.
Prieš išeidama užėjau pas jį. Mano molologas (kalbėjau tikrai mandagiai, prislopintu balsu ir švelniai):
Ar jau ir nebesisveikinam? Pasikalbėkim. Jeigu tau manęs nereikia, taip ir pasakyk. Nesikalbėjai su manim visą savaitgalį. Jei aš tau skambinu, tai gal noriu pasikalbėti. Jis atsakė, kad supykęs ant manęs, nes aš tada ryte telefonu pasakiau, kad dėl manęs nesijaudintų (žadėjo pasiimt į kelionę su draugais, bet buvo problema dėl vietos), kad jo draugai yra jo draugai, prie ko čia aš. Atseit, jeigu aš negaliu priimt jo draugų, tai jis įsižeidęs. Atsakiau, kad jis gali būti su manim, jei nori: jei nori būti su Lina( draugo pana, kurią vežė į oro uostą kaip kompanjonas),būna su ja. Taip, sakau, aš netaktiškai pasakiau, nes jaučiausi įskaudinta ir pažeminta, kai teko valyti kur tu prišlapinai virtuvėje. Bet jei neišmeti iš namų nei šuns, nei katino, jei taip pridaro, tai kaip išmesi žmogų. Yra problema ir ją reikia spręsti. Turėjau laiko pagalvoti (juk negalėjau pasakyti, kiek galvų dar be manęs galvojo), kad gal pasidėsim arčiau kibirą, kad taip daugiau nenutiktų, gal prieš miegą to alaus nebegerk. Jis dėl to atsiprašė. Pasakiau, kad draugai taip nedaro, nebėga nuo problemos, o kalbasi. Jei iškilus vienokiai ar kitokiai bėdai nutrauksi santykius, tai greitai kaime mergų nebeliks, su kuriom dar nebandei. Pasiūliau po darbo važiuoti su manim darbo reikalais į gretimą miestą, jis atsisakė, esą turįs daug reikalų. Dar kažkuriuo momentu susiprastinau iki minimumo ir pasakiau, kad žinau, jog visais atžvilgiais esu jam per prasta( žinau, pasipiktinsit), vos nepradėjau ašaroti. Ramino, kad nepradėčiau verkti (nei šis nei tas nuo kolegų). Dar sakė, kad nemėgsta kalbėtis tokiom temom, ir iš viso nemėgsta aiškintis santykių. Aš papriekaištavau, kad jis mane tupdo ant tos pačios lentynos, kaip visus kitus, kurie bara, priekaištauja, kurių reikia bijoti. Aš linkusi spęsti problemas, ir žinau, kad visiems visko nutinka. Pasakiau, kad ir aš turiu jausmus, turiu širdį, esu gyvas žmogus, man irgi būna liūdna. Tiesa, pokalbio pradžioj gavau mažą bučinuką, kuris buvo kaip ir pasisveikinimo skola, nes kasdien pasiveikina bučinuku. Jis dar ir reiškė: pakalbėsim vėliau, t.y. nemalonaus pokalbio atidėjimą neribotam laikui, norą išsisukti nuo jo. Kai jau nelabai ką bebuvo galima pasakyti, išeidama paprašiau vakare parašyti žinutę, ką benuspręstų.
Papildyta:
QUOTE(xxkamane @ 2013 03 12, 15:44)
autore- stiprybes jums
a sita klausimas toks, nebijote, kad galite tapti antra syki nasle? tulika su virtuve supainioti tai niekis, o jei balkona su isejimu supainios?

o kur dar kepenys negelezines....
a sita o kuo dirba jusu isrinktasis?
Našle gali tapti bet kas bet kokioj situacijoj, nuo to niekas nėra apdraustas.
Balkone jis tik rūko, o ateina ir išeina pro duris.
Priminsiu, kad mano palaidotas vyras nerūkė ir buvo abstinentas.
Šaunuolis visu dešimtmečiu jaunesnis už mane, tai esu pajuokavusi: kai liksi jaunas našlys...