Savas verslas

visur reikia dirbti, jei nori uzsidirbti, kazka pasiekti. Atsakomybe yra visur, bet cia aisku nuo zmogaus priklauso, kaip jis ja supranta



.
As irgi uzsisedejau mamos imoneje ir viskas, nenori eit dirbt kazkam , tik mintys apie savo versla. Karta paragaves negali sustot .



na bet kam tada save kankinti, parduot versla ir eiti i darba. Jei as nenoriu dirbti kasininke einu, kazka mokytis. Visada buna iseitis.

Gal galite man parasyti step by step UAB ' o steigima, paeiliui visa popierizma...? Buciau labai dekinga

Geri norai
www.tax.lt pasiskaitykite pati

Smagu skaityti pozityvu poziuri i darba man to pozityvumo pritruksta, kai pervargstu bet vistik... nors ir sunkoka, nors ir pasvajoju "kaip buvo gerai, kai uzdarei duris ir galvos nebeskauda del darbo iki kito ryto...", bet atgal nebesinori... savo yra savo, kad ir kokio sh... kita karta prisidarytum ... vistiek, didieji sunkumai pradzioj... o veliau, jei neapsileidi ir netingi dirbti - "vargo" lieka vis maziau... ziniu daugiau, patirties irgi...
Su MB kita karta pakalbam, kad jei dirbtume "valdiskai" nuo 8 iki 5, su visom sventem, iseiginem... tai ir uzdarbio teturetumem tiek, kiek ankstesniuose darbuose...kai dirbom nuo 8 iki 5 Jei nori uzdirbt - tai ir dirbi, jei ne... analogiskai tik cia nuo paties tiesiogiai priklauso kiek to uzdarbio bus ir nereikia pas "pikta virsininka" prasinet "pridet algos"

Būtent, kažkodėl tie sunkumai labai labai nusveria tai, ką gauni. Taigi viską susumuojant cost/benefit ratio aš visada už nuosavą verslą

Ne visuomet savas verslas yra gerai. Nes ne visuomet gali pamatuoti, kiek reikia atiduoti savęs, kiek aukoti - finansų, laisvo laiko sąskaita dirbti, sveikatos, nervų, nemigo naktų. Dažnai nuosavas verslas priveda iki visiško bankroto. Apie tai taip pat nereikia pamiršti. Didžiule atsakomybė, baudos, tikrinimai, šantažas, vagiantys darbuotojai, kadrų kaita.

Tad samdomas darbas po tokio pergyvento košmaro taps fantastiškai nerealiu dalyku. Už nieką neatsakai (iki tam tikro lygio), gauni uždarbį ir nesiparini dėl šefo finansinių dalykų, laiku atostogauji, dirbi tiek valandų kiek priklauso, jokios asmeninės finansinės rizikos. Plius premijos, priedai, telefonas, automobilis ir t.t. Kuo toks variantas blogai?
Papildyta:


Tas ir yra. Gali dirbti, arti, puoselėti savo verslą nuo nulio, su minimaliu pelnu (nes reikia investuoti, puoselėti, dengti nuostolius) penkis, dešimt metų. Vos pasidžiaugsi pirmaisiais rezultatais - kokia nors krizė, įstatymų kaita, kt. nesąmonė. Ir bankrotas.

Neskaitėte, nesidomėjote, kiek yra nenusisekusių verslininkų? Kurie iš nevilties prasigėrė, tapo benamiais, amžinais skolininkais, nusižudė ar kt. Tokių yra daug, bet mes matome tik tuos, kurie žurnaluose ar kurie gyvena išorinį blizgantį gyvenimą. Jų sūrios (galbūt) kasdienybės nepamatysime, nes ji slepiama. Kai blizga išorėje, o gyvena amžinose skolose, spaudžiami kreditorių, darydami nusikalstamas aferas ir t.t.

jei tiket viena moteriske, kuri pasakojo, kad jos vyras prasiskolines virs 5 mln., vazineja su nauja Infiniti, turi sodyba VLN raj., turejo nama, buta, aisku viskas perrasyta ant zmonos ir uosves . Kai kreditoriai lipa ant kulnu, pradeda metyti ****** .

finansų - priklauso nuo to, koks verslas. pasirinkus gerą idėją, tai bus minimali investiciąj, kurią išplėsti galima verslui jau išaugus.
sveikata ir nervai - vėlgi, teisinga rinka, tieisinga idėja, ir sukas viskas ramiai be nervų. manau daug kam trūksta žinių prieš pradedant verslą, tada viskas nuolat griūna.
baudos, šantažas - nėra nieko panašaus. vagiantys darbuotojai - nėra, pasitinkim saviškiais ir galų gale nėra ką jiems vogti (popierių, tušinukus nebent). kadrų kaita - nėra, reik pakankamai mokėti ir kaip į žmones žiūrėti.


nu kur jau samdyti darbuotojai dabar dirba tiek valandų, kiek turi? persidirba daugiausia, arba gauna grašius supuvusius, o ne pinigus. premijos ir priedai - ne visur ir nevisada. Automobilis, telefonas - turiu ir trūkumu nesiskundžiu.


Niekas neverčia įmonės Lietuvoj registruoti, pasirinkit kitą rinką ir ten veikit. ES piliečiams bet kurioj iš ES šalių pradėt verslą nėra sunku, išskėstom rankom investicijas priims. O pelnas jei protingai dirbi gali jau po kelių mėnesių pasirodyt. Nebūtina galvot senoviškai - pastačiau gamyklą, po 10 metų atsipirko. Šiais laikais pilna tokių būdų rizikai sumažinti ir atsiperkamumui padidinti, kad tik apsižvalgyti reikia. Ne vien mašinų, draudimo ir NT industrijos yra


O kiek nusisekusių? Jei matai, kad skolos jau lipa, tai nereik to skolinimosi tęsti. jei problemos užpuola, niekas neverčia pradėti gerti. Užstatinėti savo namų irgi per prievartą niekas neliepia. Jei UAB turi, tai namo niekas neatims (nebent rimtai nusikaltai).

Išvada - 21a. ir civilizuota valstybė. nereik į viską nuolat negatyviai žiūrėti. kaip sako patarlė, kur vienas žmogus mato problemas, tikras verslininaks - galimybes

Dažnai ir valdiškame darbe reikia nervuotis...tik tie nervai nieko gero neduoda...o kai pergyveni dėl savo verslo visai kas kita.
Aš neįsivaizduoju savęs dirbančios kažkam

Kas pakankamai uzdirba "valdiskam" darbe ir yra viskuo patenkintas, o ko ir nedirbt... jei "duotu" man tinkanti atlyginima, man tinkancias darbo salygas... visko gali buti, kad ir sutikciau dirbti kitur.
Taciau, kiek dirbau "valdiskai" nuo 8 iki 17, tai ir gaudavau "valdiskai" o jei norejosi uzdirbt... tai irgi, buvo, kad ir "ariau parom" ir atsakomybes ir nervu kalnai

Prisijungiu ir aš, sveikos. Sutinku, kad medalis turi dvi puses. Tačiau ar dėl savo būdo, ar dėl spaudimo "valdiškame" darbe pergyvenu tiek pat, kiek , manau, pergyvenčiau savo versle. Kyla klausimas - dėl ko? Kokio dydžio atlyginimas gali atpirkti pastovią nervinę įtampą ir visa kita ko net nenoriu vardinti.
Darbe susiduriu su savo verslą turinčiais žmonėmis ir kartais sulaukiu panašių pasisakymų - "kaip jums čia gerai, tik sėdit, atsiliepinėjat telefonu, popierius pakilnojat ir 17.00 ramia galva namo". Bet juk tokių darbų mažuma???
Ar aš klystu?

Sveikute, ar galetum pasidalinti tuo verslo planu ir su maimi? Buciau dekinga