Dvasinės ligų priežastys -13

O as dievu netikiu pragaru tuo labiau..viskas isgalvota..
Papildyta:

Kaip suprast tuo kuo tiki?

Emoli, na kuo tu tiki? Kokia tavo nuomone apie tai is kur atsirado saule, zeme, zmones, augalai?Apie visko pradzia? Kaip manai, kas atsitinka , kai zmogus mirsta? Ar netiki visai niekuo ir tiek? Tiki sia diena, neidomu, kaip kas atsirado ir neidomu, kas bus po metu tarkim, po mirties ir t.t.

Man neidomus tokie klausimai kurie manes neaugina. Pvz is kur atsirado zeme arba kodel sviecia saule
O kai zmogus mirsta jis tik palieka savo fizini kuna. O kas vyksta toliau man irgi neidomu tai nieko nekeicia. Man idomu tik tai kodel as cia ir supratau kad esu tam cia kad kita karta nekartociau tu paciu klaidu. Stengiuosi kuo daugiau pazinti save ir mane supancia aplinka, suvokti įvykius kuriuos pritraukiu.

O tu žinai koks tavo tikslas žemėje? ko čia atėjai? ar kada nors apie tai pagalvojai?

Taip zinau, musu gyvenimai ir siekiai skirtingi, mus netgi domina skirtingi dalykai . As tikiu, kuo as tikiu, tu gyveni savo gyvenima, as savo.

šitoj vietoj 100proc. sutinku ir savo kailiu patyriau jau....dabar gyvenu ramiai

Įdomu, kaip tai sugebėjote padaryti?

nežinau, savaime-išgyvenau daug ką...branda-galų gale

žinokit-nesugebėsiu paaiškint, pasikeičiau kardinaliai per kokius 7 metus, mąstymas pasikeitė....bet daug išgyvenau, daug domėjausi, daug skaičiau, pas psichologą keletą metų lankiausi-reguliariai-kartą į savaitę-čia aišku ne būtina, bet man patiko-nes psich. tuo metu man buvo kaip dvasinis mokytojas, padėjo -kaip draugė sakydavo-"knaisiotis po smegenis"...kol vieną dieną išgirdau-nebeateik daugiau, aš nebeturiu ką su tavim veikti...įsivaizduojat, aš net nepajaučiau-kaip sustiprėjau, užaugau...gera prisiminti, labai geras jausmas pagrindinis skirtumas nuo "ano' gyvenimo- nebeliko didelio liūdesio ir didelio džiaugsmo amplitudžių-kurios labai kenkia žmogui, viską priimu labai natūraliai, nėra baisu gyventi, kaip tik labai paprasta

dar pasakysiu, atėjo naujų žmonių į mano gyvenimą, kurie irgi yra mano dvasiniai mokytojai, tik tos pamokos geros, malonios-nebereikia mokytis per skausmą, aš jiems taip pat-kalbu būtent apie drauges-kurios yra vyresnės už mane-tikrai labai daug man davė, jos taip pat sako-kad iš manęs labai daug išmoko....ir labai pasikeitė pojūčiai, pradėjau jausti kas man tinka, kas ne, su kuo bendrauti-iš kur kuo greičiau pasitraukti, pradėjau jausti, kad neigiamos emocijos mane akimirksniu apnuodija-to stengiuosi nedaleist-tiesiog priimu su tokiom mintim-kad taip turi būti ir aš nieko nepakeisiu, jei man nemalonu būti kažkokioj aplinkoj-ir jei tik įmanoma-aš pasišalinu, nebekritikuoju ir neapkalbu žmonių-jaučiu, kad taip mano energija krenta...man tai yra atradimas, kas kitam normalu nuo gimimo..

pasižiūrėjau kokioje temoje rašau, tad į temą

organizmas jautriai reaguoja į gaunamą iš išorės informaciją,
susinervinimas žmogaus organizmą paveikia taip, kaip jį paveiktų tam tikras gyvsidabrio kiekis..taigi suirzimas yra žmogų apnuodijanti emocija

pykčio poveikis-kaip apsinuodijimas švinu;

liūdesys ir gailestis-kaip aliuminis;

o labiausiai žmogų apnuodija abejonės-panašu į padidėjusią kadmio koncentraciją-gali pažeisti ląstelių skaidymąsi..
ŠALTINIS:
čia pas mane po ranka dabar Vladimiro Kiurino "Iššifruota vandens kristalų magija''

Bet kokios mazo vaiko odos problemos (issutimai, paraudimai, spuogeliai) pasako apie mamos meiles trukuma. Mama gali visam pasauliui irodineti, kad labai myli savo vaika ir pati taip galvoti, bet vaikas jos meiles nejaucia. Vietoj meiles jis jaucia mamos baimes, abejones, pergyvenimus del buities, antros puses ir ekoniminiu problemu. Tai parodo, kad vaikas nebuvo pakviestas, nebuvo laukiamas ir tinkamai priimtas i gyvenima.

O įvaikintas vaikas tokiu atveju jaučia ir perima biologinės ar auginančios mamos baimes ir abejones? Ta prasme, ar auginančiai įvaikintą vaiką mamai dirbti su savimi

O kaip jus pati galvojate?
Vaikui nereikia, kad mama arba imote tuoj pat taptu idealia arba sventa, vaikui reikia normalaus poziurio, kaip i zmogu. Tai reiskia, kad su juo reikia kalbetis, bendrauti ir jam paaiskinti, kodel mama liudna arba bijo.

Mes gimstame didelėmis grupėmis, ir su visais žmonėmis, su kuriais tenka susitikti, esame pažįstami daugybėje gyvenimų. Jei žmogus kenkia, gali būti, kad tu jam kenkei ne viename gyvenime...Niekada niekas nevyksta šiaip sau.
Vienu metu mes gyvename tris keturis gyvenimus (turime skirtingus kūnus, galime gyventi ne toje pačioje, o skirtingose planetose, apie kurias nė nežino mūsų astronomai, nes jų nemato), ir tie žmonės, kurie šiuo metu yra aplink mus, neretai tuo pačiu metu yra ir tuose kituose gyvenimuose, pvz., viena mano draugė šiuo metu netoli manęs yra visuose keturiuose mano gyvenimuose. Būna taip, kad viename gyvenime su tuo žmogumi pradedame konfliktuoti, ir kitame paraleliame gyvenime santykiai su juo pasikeičia, tik mes nežinome kodėl...
Visi žmonės šalia mūsų atsiduria tikslingai- reikia su jais subalansuoti karmą.
Mes visuomet matome žmones, kurie mums kenkia, siūlyčiau pažiūrėti į save iš šono- juk ir mes kam nors kenkiame
Papildyta:


Maginiuose gyvenimuose viskas įmanoma. Neseniai man teko paskubėti ir sunaikinti danties kanale pasidėtą dantį, kurį ne vieną gyvenimą naudojau juodajai magijai, nes man taisė tą dantį- išvalė užplombuotus kanalus. Kol neišsiėmiau svetimkūnio iš kanalo, su tuo dantimi galėjau ir toliau turėti bėdų.
Tai, ką rašau, tikiausiai skamba kaip iš fantastinio romano, bet išties mes visi esame kaip sandėliai, pilni pačių įvairiausių dalykų...
Kiekvienas fizinis organas turi savo dvasinį atitikmenį, pvz, inkstas turi savo dvasinį atitikmenį. Dvasinis inkstas turi funkciją perfiltruoti baimės, nepasitikėjimo energijas. Kai jų prisirenka tiek, kad filtras nebeatlaiko, organas sunegaluoja. Ar tokiu atveju gali padėti medikai? O jei dar tame inkste yra "sandėliukas", prikimštas daiktų?

vaižgante, wow skaičiau akis išplėtusi. Labai įdomu! Tai kaip suprantu toks dalykas kaip atsitiktinumas neegzistuoja? kiekviena pažintis, kiekvienas sutiktas žmogus turi savo "misiją" ir paskirtį, taip?