QUOTE(poison @ 2013 07 25, 19:12)
Taip ir yra . . . Save vis graužiu, kad esu bloga mama, kad per mažai laiko praleidžiu su jais . . .
O kuria prasme per didelis moteriškumas?
AČIŪ GLUOSNI.
Reiketu paleisti kaltes jausma.
Kai darai is kaltes, nors su geriausiais ketinimais, viskas buna ne laiku ir ne vietoje. Geriausi norai tuomet tik kenkia. Kai darai is meiles, darai tik tai, ka reikia. Matai ko tavo vaikui dabar reikia labiau, neatimi is jo jam reikalingu kliuciu ir isbandymu, nelepini ji, pasitiki savimi, juo ir gyvenimu.
Motinos kaltes jausmas atsiranda, nes mamos nemoka, nezino kaip bendrauti su dar negimusiu vaiku, nepakviecia ji i gyvenima, nemoka ji priimti, nesuteikia atejusiam is karto vietos gyvenime, gimimo metu perduoda jam visas savo baimes ir stresus. Po gimimo pakeisti, istaisyti tas klaidas buna labai sudetinga, tam reikia daug laiko, todel motinas kankina kaltes jausmas, jos jauciasi blogomis motinomis, nors stengiasi ir daro viska kas geriausia.
QUOTE(FenG @ 2013 08 01, 13:45)
Situacija ji nepriimta, bet butent negaliu jos isvengti. Turime vaiku, bendra turta ka tik naujai isigyta. Racionaliai mastant negaliu neaprupinti savo vaiku geresniu bustu, sotesniu kasniu. Bet man kancia gyventi su zmogumi kuris sukelia skausmą, man labai svarbu atsidavimas, grazus santykiai. Idealiausia būtu nutraukti santykius, kito budo nematau-tokia galimybe svarstyta abieju jau 4 metai. Tikiuosi atsakyma rasti tose knygose.
Jei skauda tau, jei blogai tau, problema tavyje.
Kitas turi visas teises klysti ir is savo klaidu mokytis arba ne.
Idealizuoti grazius santykius, atsidavima- klaida. Bet koks bet ko idealizavimas- klaida. Gyvenimas visada tuos idealus griaus, kad zmogus neaukstintu kazka savo gyvenime. Viska reikia myleti ir gerbti gyvenime vienodai, tik pirmenybe suteikti pagal svarbuma. Moters gyvenime pirmas turetu buti vyras.
QUOTE(FenG @ 2013 08 02, 10:17)
Manau tai ir dariau ir laukiau atatinkamos padekos-pagarbos, atsidavimo, meilės. Bet kai eilę metų tas žmogus nesusitvarko su savo flirtais, svetimomis moterimis ir kt. pradedu galvoti ar tai padėka už atsidavimą ir šeimos židinio kurstymą.
Man patinka vedinė išmintis, ten taip pat akcentuojamas moters vaidmuo šeimoje, bet atsaką taip pat noriu gauti-bet jau praradau viltį. Man svarbiausia, kad mane mylėtu ir tikrai tikiu, kad taip turi buti...arba aš per daug noriu
Noreti, kad myletu, laukti kito meiles, tiketis ir svajoti- neteisinga. Meile tai davimas, o ne gavimas. Jus is pradziu norite gauti ir tik po to duoti. Meiles saltinis moters sirdyje ir duoti, myleti visus ir viska, o savo vyra, kaip svarbiausia zmogu, reiketu visada ir be isankstiniu reikalavimu (neeis i kaire, mylesiu, jei ne, nemylesiu, taip pat gers-negers, dirbs -nedibs ir pan.)
Laukti kito meiles ir atsidavimo reiskia atimti is jo laisva pasirinkima, kuris jam duotas Dievo kaip ir kiekvienam. Taip pat tai priestarauja visatos desniams.
Jei kitas abejoja, reikia paleisti visas savo abejones, ir seimos svarstykles igaus pusiausvyros. Jei pradesi abejoti pati, seima gali ir neatlakyti. Jei vyras neistikimas, moteriai reikia neidealizuoti istikimybe, nereikalauti jos, nelaukti, o suprasti, kad vyrai iesko kazko uz seimos ribu tik tada, kai negauna to seimoje. Daznai tai buna ne tik seksas, bet supratimas, isklausimas, pagarba arba meile.
Neziurekit i jo klaidas, ieskokit savo klaidu, bus lengviau gyventi.