Leisti į darželį, o gal neleisti?

Ajste, kam tie kraštutinumai? Manyčiau retai tėvai yra "trenkti", kurie savo vaike mato genijus, talentus ar prievarta grūda į būrelius nuo vienerių metų ar kt.. Vis dėlto tikiuosi, kad dauguma yra adekvatūs, blaiviai mąstantys ir blaiviai vertinantys. Bent jau kiek pažįstu ir žinau tėvelių, tarp jų nebuvo daug ypatingų fanatikų. Tik viena šeima, kurią jau čia minėjau, jų vaikai nelanko mokyklos ir matyt nelankė darželio, mokosi namie. Bet tai vieninteliai. Visi kiti mano akimis normalūs ir labai atidžiai reaguojantys į vaikų poreikius bei galimybes. Ir visi vaikai (net ir tie nelankantys mokyklos) užsiima jiems miela, patinkančia veikla. Jei ta veikla pritaikoma pagal vaiko charakteristiką, būdą, judrumą, pomėgius, jei nepatikus ir įvertinus kampus, ji keičiama į kitą, ieškoma kas domintų, motyvuotų.

Dėl to, kad vaikas nelankęs darželio bus kitoks, tai faktas. Žinoma, čia mano sbj nuomonė. Vaikas, nepažinęs kolektyvinio gyvenimo, disciplinos, renginių tėveliams, nemokantis elgtis prieš publiką, neturėjęs savarankiškumo pamokų, kai tikrai nėra kam padėti ir privalo susitvarkyti pats, tiesiog nepatyręs kitokio gyvenimo laikotarpio, be mamytės prie sijono, jis bus kitoks. Tiesiog, stokojantis būtent to patyrimo. O jei dar ir būrelių nelankęs, nesportavęs, nedainavęs ir kt., tai apskritai ribotas. Taip taip, tokie vaikai yra ribotesni. Nes jie jau negavę ir stokojantys įvairiapusiškesnio bagažo mokyklinio gyvenimo startui. Kartais mamos būna per daug. Ar tai gerai? Man atrodo, kad ne.

taip, labai sutinku, bet jei vaikas labai imlus - pirmi antri metai mokykloje - bus sunkesni - bet jis ta patirti greitai igys ir "prisivys" bendraamzius, bei jei letesnis, kuklesnis, nedrasus - ir dar jei mokytoja "nepastebes" ir tinkamai "nepaskatins" - jam isvis gali but sunku...

Bet ar tai gerai - manau yra atveju, kada taip, vaikui reikia daugiau saugumo, ramybes, mamos demesio - tai va tokiam gal ir geriau kuo ilgiau buti namie, prie mamos sijono

Yra pavojus, kad mama viską darydama ir padėdama, taip įsijaus, kad darys darys ir mokyklos periodu. Vaikai ateina į mokyklą ir nemoka tinkamai naudotis WC, neturi elementarių socialinių įgūdžių, nemoka užsirišti batų raištelių, paprasčiausiai nesavarankiški, jie paleisti į kūdrą, bet nemoka plaukti. Nemoka susipažinti, susidraugauti, nemoka pataikyti į kolektyvo ritmą, kai reikia mokėti palaukti, patylėti, nepertraukinėti, išsėdėti galų gale tą laikotarpį ir niekur neiti iš suolo. Klausytis, paklusti visiškai svetimam žmogui - mokytojai, kelioms mokytojoms. Ne mamai.

nu taip... Turiu drauge, jos berniukas labai jautrus, siaip draugiskas mielas vaikas. Ji neleido jo i darzeli - nes jis net pas mociute valandai nepasilikdavo - po palikimo - naktiniai klykavimai, gausybe tiku - nuolatiniai neurologu lankytojai. Nu toks vaikas... 6 metu pradejo darzelio priesmokykline - nu kadnors kiek adaptuotusi, bet ten budavo iki pietu - daugiau nesutikdavo niekaip ir zinodavo, kad mama ateis, kai pavalgys pietus, ir va pavalge, duris pradare, mamos ner - nesvarbu kad anksciau pietus dave 5 min, ar toki maista, kad greiciau pasivalge - bet mamos ner ir viskas... Buvo mielas vaikas, bet labai jautriai reaguodavo i vaiku pasakymus, kurie siaip nieko nereiske - jam pasake kad jo dieduko, kuri klijavo nosis negrazi - nu ir tragedija, ar kazko nepadare - vaikai pavadino durniu - dvi dienas aiskinosi, kodel jam pasake durnius, jei jis tik nezinojo, jei jam tik nepavyko - kai dauguma vaiku net nekreipia demesio i tokius pasakymus Po metu lankymo - pradejo "mustis" - iki to tokiu dalyku nera buve, tiesiog vaikas suprato, kad nesiginsi - taves nieks neapgins, bet tos mustynes - nu toookios 2 metu vaiko lygio - prieit prie skriaudejo - ir smarkiai stumti (jegos jaugi nemazai) - i klausima kodel - atsakymas, o kodel man nedave, juk as tik paziureti norejau, arba kodel man taip sake - viena vaika nuo ciuozyklos nustume, kita nuo karstykliu - luzo ranka... o jei nustums ka nuo mokyklos laiptu (klase treciame aukste) Nemalonumai Dabar jis pirmokas - mokykloje tikrai sunku, neskaitant kad mama turi nuvesti ir parsivesti, nuvesti ten i burelius ar pas specialistus (lanko psichologa ir logopeda), bet ir WC neina, ir mokytojos kazko paklausti bijosi - tad "dirba" kaip supranta pats, kaip jam gaunasi - kolektyve sunkiai isilieja - nu balta varna.... Is vienos puses - nzn ka mamai reikejo daryt, kai vaikas toks jautrus augo, is kitos - problema niekur nedingo - priesingai ju daugeja

Tokius ypatingai jautrius ir švelnius reikia kryptingai "grūdinti", subtiliai, atsargiai. Nes tai kad vaikas "įmetamas" į kitokią terpę, kardinaliai kitokią ir jam neįprastą, jam stresas, trauma. Juk mama žinojo koks jos vaikas, bet nieko nedarė, kad jam palengvintų.

Ne nesuprantu, o turėčiau? Man to nereikia.

O kas yra vidutinybė? Jūs vis vartojate šį žodį, bet taip ir nesuprantu koks tai vaikas?
Jūs įsivaizduojate, kad jūsų vaikai tai genijai, bet jokiu būdu ne vidutinybės.
O kiek jau toj mokykloje reikalauja? Jei nklystu tai dabar mokiniai gali rinktis dalykus kuriuos mokysis sustiprintu lygiu, kurių visai nesimokys. Bet ar tokia sistema pasiteisino? Manau, kad ne. Nes ne visada mokykloje gali žinoti ko gyvenime prireiks ar kur norėsi stoti. Reikia bendram išsilavinimui žinoti ir pasaulio valstybes, ir sostines, kad nenusišnekėtum viešai kalbėdamas.

Gal tiesiog nesuprantate kas yra krizė? Paskaitykit daugiau psichologinių žurnalų. Visa tai ką parašėte ir yra amžiaus krizė, kuomet vaikas tampa savarankiškas ir pradeda reikšti savo nuomonę. Tačiau nuolaidžiauti ir leisti rinktis ar eit miegot, ar ne, ar valytis dantis ar ne, ar valgyt ar ne, negalima, nes taip tik parodot, kad valdžią namie turi vaikas, o ne jūs.

O jūs vedėt vaikus į darželį? Ar tik girdėjau, kad yra taip?
O jūs namie visai nesilaikot jokio režimo? Režimas mažam vaikui labai svarbus, nes dar nesuvokia laiko tėkmės, todėl jam labai svarbu žinoti kas kada bus.
Nieko nemoku. Nes vaikui neužtenka paduoti pieštukus, ar plastilino, reikia su juo sėdėti ir užsiimti, pasiūlyti temą. Viso to aš nemoku, mane jau po 10 min nervuoja nuolatinis klausinėjimas ir to pačio kartojimas. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad yra sugalvoti darželiai, kur visu tuo su vaiku gali užsiimti auklėtoja.


Įkurkit savo privatų darželį, kas trukdo? Galėsit kurti pagal savo supratimą ir suvokimą, kuriame bus lankstus grafikas, įvairesnė veikla, nebus ugdomos vidutinybės. Kas trukdo? Juk per 8 darbo metus (mokytojos?????) susikrovėt kapitalą (taip juk rašėt), tad galit investuoti į savo vaikų ateitį.

Įdomu tik toks dalykas, kaip jūs nusprendėt, kad jūsų vaikam netinka mokymosi mokykloje sistema? Gal jie yra visiškos vidutinybės, o gal netgi visai negabūs mokslams? Ar tik nebandot realizuoti kažkokias neįgyvendintas savo svajones per savo vaikus?

Ji įtikėjusi, kad nelankantis mokyklos bus būtinai toks dailininkas, filosofas ar pan., ar kt., kaip toks amerikonų šeimos atžalos. Ypatingas, ne šiaip sau vidutinybė.

Bet nepagalvoja, kad labai daug genijų realiai yra "pačiuožę", vienišiai, gyvenime ne tokie ir laimingi, atsipalaidavę, visapusiški, ir kad jų realus gyvenimas toli gražu ne visiems yra svajonė bei sektinas.

Nes dauguma genijų yra autistai, kurių gabumai išryškėja tik vienoje srityje, o dažnai gyvenime būna visiški nevykėliai. Bet juk svarbu, kad nevvidutinybė.

Na gal kiek ir sutirstinau spalvas Turiu keleta pazistamu dirbanciu mokyklose ir siaip su vaikais, tai tokiu dalyku papasakoja : Aisku reikia prisiminti, kad visi pasakojimai buna tik apie isskirtinius (geraja ar blogaja prasme) vaikus. Matyt tiek pasakoti, tiek klausyti apie standartinius svetimus vaikus, nera idomu.
O siaip daznai vaiku problemos yra ateje is tevu problemu. Kaip buvo kalba apie tevu nesugebejma auginti vaiku. Nueini i knygyna/biblioteka/google ir ten toooks literaturos pasirinkimas : ir kiekviena is tu knygu, straipsniu kazkas skaito. Kodel? Nes aktualu, nes reikia patarimu, juk dauguma tevu juk nori buti gerais tevais, nori vaikams padet pati geriausia pagrinda gyvenime. O nuo tokiu eksperimentu, paskui vaikai lanko psichologus, sociologus, jau nekalbant apie tuos atvejus kai pakelia ranka pries save ar kitus. Deja, kai zala padaryta, tevai ne visad nori tai pamatyti, o ne visad ir geba ja atitaisyti. Jau rasiau apie moteri, kuri pirma vaika augino pagal viena knyga, kai laukesi antro skaite kitokias knygas ir antras vaikas jau auklejamas kitaip, mato klaidas darytas su pirmu. Siaip gyveni zmogus ir mokaisi, bet eksperimentuoti su savo vaikais!?

Skaitant ADOS21 mintis, yra aišku, kad ji daug prisiskaičiusi apie įvairias teorijas. Jos diskusijoje labai daug kur išryškėja Pozityvios tėvystės metodai. Bet, tuo pačiu susidaro įspūdis, kad ji tarp visų metodų, biški susimaišiusi, kitaip tariant, atrodo iš visų teorijų gavosi totalus balaganas ADA21, nepiktybiškai, bet manau, jums pačiai reikia susidėlioti taškus ant i, ir nebesimėti tarp 101 teorijos

Čia panašus variantas, kaip, tėvai susipažinę su keliais metodais, pvz Super auklės, ar tos pačios pozityvios tėvystės, nusprendžia, kad jie jau žino viską, ir ima auklėti vaikus. Pvz ribos nubrėžimas jiems asocijuojasi su kelių minučių sėdėjimu kažkur, ir tuom žinios pasibaigia Na, ir gaunasi perlenkta lazda. Iš norėjimo, kad geriau, totalus bardakas.

Augindama vaikus neskaičiau nei vienos knygos apie vaikų auklėjimą. Nors šiaip labai daug skaitau. Bet neskaičiau. Nes manau, kad kiek vaikų - tiek individualių atvejų ir priėjimų, problemų sprendimų. Galbūt mano vaikai nėra kažkokie ypatingi ar probleminiai, vaikai kaip vaikai, su savais pasiekimais, lūkesčiais, norais, galbūt vidutinybės , bet nesudievinu jų iki genijų talentų. Auklėju intuityviai, taip kaip jiems tinka. Galbūt kažkur darau klaidas, po kurio laiko pastebiu, analizuoju ką galėjau taip ar ne taip, taisausi, augu kartu su vaikais. Bet nenoriu, kad vaikai būtų riboti socializacijos prasme, noriu, kad jie būtų visapusiški ir augtų normalioje, sveikoje, o ne išskirtinai šiltnamio aplinkoje.

Tai va, kad su vaikais reikia baisiai atsargiai, nes ribos labai plonos. Pvz kaip buvo mineta apie varzybas. Manau vaikai turi varzytis, reikia juos skatinti stengtis laimeti, bet reikia tai daryti atsargiai, kad vaikas jaustu dalyvavimo dziaugsma ir nebutu tragedija kai nelaimi. Stinku kaip Subjektyvi rase, kad su kiekvienu vaiku vis kitaip, kitoks priejimas ir reikia intuityvumo