"Sudirbau" savo gyvenimą

Sveikos mergaitės, nusprendžiau paprašyti pagalbos čia, nes daugiau neturiu kam išsilieti, o ir likčiau nesuprasta Todėl prašau perskaityt ir nuoširdžiai patarti ką man daryti toliau.

Man 28 metai, turiu puikų vyrą, 3 metukų vaiką. Vyras dirba pagal savo specialybę nuo pat studijų baigimo, išlaiko mane ir vaiką (nors ir labai taupom, bet man kad neprisidedu prie šeimos biudžeto nepriekaištauja). Vaikas lanko darželį. Žodžiu vyras ir vaikas turbūt vienintelis geras dalykas mano gyvenime.

Pirma problema - nesugebu dirbti nei vienam darbe. Surandu darbą, einu su dideliu noru, o po kažkur 2 mėn. kažkas užplaukia - matau tik minusus (maža alga, blogas grafikas, išnaudoja ir pan.), galvoje tik viena mintis - išeiti, dažnai prišneku ko nereikia, nebesistengiu, viskas nervina - galu gale išeinu. Prisiekinėju sau kad viskas bus kitaip, bet vėl gaunasi taip pat. Niekur nesu dirbusi ilgiau kaip 3 mėn. Pagal specialybę jau praradau įgudžius, nežinau ko noriu, darbo rast nesiseka nes niekas nenori su tokia patirtim.

Antra - nebeturiu draugių, nei vienos. Turėjau geriausią draugę - ji išvyko i kitą šalį, su kitom nutolom - toks jausmas kad jos juda pirmyn, o as stoviu vietoje, todėl ir kalbėt nebėra apie ką. Dažniausiai bednraujam su vyro geriausiu draugu ir jo mergina.

Trečia - nepasitikiu savim ir nemyliu savęs, esu silpna, konflikto metu visada pradedu drebėti ir apsiverkiu. Nesu graži - turiu antsvorio, bet neturiu valios. Esu neįdomi - neturiu jokio hobio, pomėgio. Dienas leidžiu prie kompiuteriu ar serialų. Nemoku gražiai ir protingai kalbėti, visada jaučiuosi prastesnė už kitus. Pavydžiu moterims kurioms sekasi, nejaukiai tarp jų jaučiuos.

Net negaliu apibudinti savęs - kas man patinka, kas nepatinka, kokia esu, toks jausmas kad esu tuščia vieta, be jokios nuomonės

Su vyru santykiai nekokie, esu nuolat be nuotaikos, nuolat jaučiuosi nuo visko pavargusi, kartais nėra jėgu niekam...Su vyru net nesimylim (na gal kartą per 3 mėnesius), nes niekada neturiu noro. Bijau kad jis mane paliks jei taip bus toliau...

Labai norėčiau turėti mėgstamą darbą, pomėgį, draugę, pasitikėti savimi ir gyventi, o ne egzistuoti, bet nežinau nuo ko pradėti, toks jausmas kad man šiame gyvenime neliko vietos ar nespėjau kažkur

reikia rimtos ir kritiskos savianalizes. arba eikit pas psichologa ir normaliai issaiskinkit viso sito priezastis, arba bandykit pati tai padaryt. paklauskit savo draugu, buvusiu kolegu, seimos nariu - kur, ju nuomone, yra jusu problema. be abejo, nuosirdus atsakymai nepradziugins, bet pasiryzkit priimti atsakyma ne toki, koki norit girdeti, bet toki, koks jis yra istiesu. pvz., labai gali buti, kad jusu "valios neturejimas" yra paprasciausia tinginyste (neisizeiskit, as pati su tuo kovoju kaip ir su daugeliu jusu isvardytu problemu)
o siaip manau, kad sirdziai miela karjera padidintu saviverte. pabandykit save paanalizuot, gal dar ne velu pakeist krypti gyvenime (naujomis studijomis ir pan.) bet jei nezinote, ko tiksliai norite, kokios jusu stipriosios puses, nekeiskite vien del pasikeitimo. bet gal yra kazkas, ko gyvenime nepadaret, nors norejot?
sekmes.

Niekas nepaskys, ka daryti su savo gyvenimu.Jai neturi galimybes eiti pas specelista,tada skaityk knygas apie saviverte,bendravima,kitu ir saves mylejima.Nueik i kirpykla,gal sukuosena nauja pradziugins tave,vyrui pasakyk ,kad ji myli,pabuciuok pamyluok...prisileisk vonia pasilepink,padaryk seimai skanius pietus.
Niekas taves nepakeis,tik tu pati.Puiku ,kad suvoki kalte savyje,o nekaltini kitus. negali dirbti kolektyve,ieskok darbo kur butum daugiau viena.
As manau iki ''sudirbto'' gyvenimo dar toli,bet gali viska pagerinti.

Sveika Colex. Visas Jūsų laiškas persmelktas negatyvizmo: nesugebu dirbti, nežinau ko noriu, nepasitikiu, nemyliu, neįdomi, nemoku, prastesnė, be nuomonės, tuščia vieta. Nenuostabu, kad būnant tokiuose išgyvenimuose nebesinori mylėtis, apima nerimas, kad būsit palikta. Manau bėda tame, kad nuvertinate save, nuvetinate savo gabumus, nuvertinate tai, ką turite. Nuostabus vyras ir vaikas - vieninteliai geri dalykai. Klabate taip, tarsi tai būtų labai mažai. Atrodo, kad atradote save kaip mamą, kaip žmoną, namų šeimininkę, bet netaradote kaip asmens, kaip individualybės, kuri nori turėti mėgstamą jai darbą, pomėgį, draugę, pasitikėti savimi. Šiuo atevju jums tikrai gali padėti specialistas, kuris su jumis kartu ieškos iš kur kyla jūsų menkavertiškumo jausmas, kas įskiepijo jum požiūrį, kad nieko nesugebate, nemokate, esate neįdomi. Dažniausiai tokį menkavertiškumo jausmą atsinešame iš šeimos, tad svarbu panagrinėti jūsų ir jūsų tėvų santykius, ar nesijautėt nuvertinama šeimoje, ar jautėtės besąlygiškai mylima? Ar jūsų tevų santykiai buvo darnūs?
Šiame gyvenime vieta yra kiekvienam, tik reikia jos ieškoti, ir neskubėti, vieni ją atranda greičiau, kiti - vėliau. Jūs radote vietą kaip šeimos žmogus - sveikinu, tai nuostabu, tos moterys, kurioms jūs pavydit sėkmės, galbūt, jums pavydi šeimos židinio.

Colex, nenuleiskit rankų, ir žingsnis po žingsnio ieškokit savęs. Kas ieško - suranda

Sveika Colex

Pradek nuo trecio punkto.

Pasimankstink, pagulek karstoje vonioje, kauke uzsidek , pasidazyk ir eik su vaiku pasivaikscioti, o gal ir su visa seima.

Neturejau normalios seimos galima sakyt, tetis zuvo kai buvau maza, gyvenau su mama ir mociute. Mama daug dirbo, ir visa laika man kartodavo kad turiu stoti mokytis ir po to dirbti gera darba kad netruktu pinigu. Bet taip neisejo.
Dar dabar is mamos girdziu kad tureciau dirbti kaip visi normalus zmones, stengtis daryti karjera, kad kiti mano metu yra pasieke daug daugiau, stengiasi, dirba, o as net nezinau ko noriu. Bet juk tai tiesa. Zinau kad reikia sutvarkyt savo gyvenima, bet neisivaizduoju kaip

Paklausysiu patarimu ir bandysiu pamilti save, susitvarkyti isvaizda.

Labai dažnai, kai yra daromas spaudimas iš šalies, mes nesąmoningai imam elgtis priešingai. Puikus pavyzdys yra pasakymo: negalvokit apie rūžavą sparnuotą drambliuką. Kas nutiko? Ką tik pagalvojot apie rūžavą, sparnuotą drambliuką. Manau Jūsų mama jus spaudžia iš geriausių paskatų, tačiau Jūs dėl kažkokių priežasčių tam priešinatės susikurdama aibę barjerų: nemoku, nenoriu, nežinau. Taip sau kartodama sukuriate pateisinamą priežastį, kodėl neturite normalaus darbo ir dar nepadarėt karjeros. Svarbiausia atskirti ko jūs norit iš savęs, būtent jūs, ne jūsų mama, ne jūsų teta, ne jūsų vyras, o jūs? Ir nebijoti pasipriešinti mamai, pasakant, kad tuo atveju, jei jūs nenorit karjeros, mama aš nenoriu karjeros. Nežinoti ko norit yra normalu, kai tiek laiko jums buvo primetama ko jūs turite norėti. Kad ir ko jūs norite, nebijokite sau to pripažinti, nes tai kas jūsų mamai yra sutavrkytas gyvenimas, dar nereiškia, kad ir jums tas pats tinka Užjaučiu dėl ankstyvos tėčio netekties Sėkmės savęs atradime!

Kokios priežastys trukdo lankyti sporto klubą?

speju, kad finansines
bet sportuoti namie, prisiziureti mityba - netrukdo niekas

Geras žingsnis jau tai, kad supranti problemą, ir žinai dėl ko blogai jautiesi. Pirmiausia gali tiesiog kuo nors pasidomėti, susidomėti, pažiūrėti, paskaityti knygą, nueiti, kelti klausimus. T.y. po truputį atrasti ir išsiaiškinti pati sau, ko tu nori ir kas tau bent kiek įdomu. Būk smalsi ir atvira aplinkai. Gali būt kad pradžioje reikės prisiversti, nes nihilizmas stiprus dalykas, visada saugiausia viską nuneigti. Su laiku gali atsirast užsidegimas, ar pomėgiai, žmonės su kuriais atsiras apie ką bendraut, darbas, ar noras pasirūpinti išvaizda, nors ji čia mažiausiai reikšmės turi.

Reikia tik pajudinti uzpakali ir viskas pasikeis. Arba maziau verkslenk ir susiimk,arba sedek ir uzkandziauk ant sofkutes

Hmmm. Manau, kad visas šitas negatyvas "išplaukia" iš to, kad Jūs ne gyvenate, o egzistuojate.
Visų pirma Jums reiktų sudaryti sąrašą dalykų, ką norite pakeisti: nepatinka figūra - sportuokite. Pilnas youtube naudingų patarimų ir pratimų. Viską darykite po truputį ir pajusite kaip Jums tai pradės patikti ir kils Jūsų savivertė. Sofa, serialai neatneša nieko gera. Jūs, mano nuomone, tiesiog pamiršote gyventi. Atraskite save iš naujo.
Pagalvokite apie tai, kas ankščiau Jums teikė malonuma: kokia veikla Jums patiko ir pirmyn! Mažais žingsbeliais ir tik i priekį.
Jei trūksta ryžto ar "vidinis aš" Jums neleidžia "stotis ant kojų" yra būdu save paskatinti. Gal ir juokingai nuskambės, bet pamėginkite ryte atsikelusi nueiti prie veidrodžio ir balsu pasakyti sau ko Jūs norite, ką norite pakeisti. Saviitaiga labai svarbu. Kažkada man tai labai padėjo. Aš kalbėjau su savimi griežtai, kaip su mažu vaiku. Kuo griežčiau save nuteikinėjau, tuo didesnis ryžtas atsirasdavo.
Patikėkite, gal pirmieji žingsniai ir nebus malonūs, bet su kiekviena diena Jūs iš naujo pamilsite save ir gyvenimą. Atsiminkite: Jūs neesate prastesnė už kitas, tiesiog pamiršote mylėti save ir gyvenimą.
Nebestovėkite vietoj!!! Žingsnelis po žingsnelio ir tik į priekį...!