Netikiu, kad vedantys kursus neturėjo savo aiškios nuomonės. Tiesiog labai tikėtina, kad jie tiesiog nedrįso pasakyti savo nuomonės prieš šiuo metu veikiančią sistemą kurioje patys dirba.
Kitu atveju (net jei jų nuomonė būtų visiškai priešinga jūsiškei) - jie būtų turėję labai konkrečių argumentų kurie būtų bent jau jiems patiems įtikinami. Jei to neišgirdote - jie bijojo pasisakyti.
Beje, kartais imu lyginti situaciją su moderniais vaistais nuo vėžio. Kai vaistų užtenka ne visiems ir vieni gauna ir sveiksta, kitiems, deja...
Socialinis darbas nebus efektyvus, jei trūksta profesionalių darbuotojų (finansavimo) ir visiems kam reikia išdalinama "po gabaliuką". Nuo to "gabaliuko" beveik niekas "nepasveiks". Tuo tarpu efektyviam rezultatui reikia, kad konkretus žmogus/šeima gautų pakankamai daug ir profesionalaus dėmesio.
Ten kur man tenka realiai susidurti su socialiniu darbu, tai resursų pakanka padėti pvz. vienam, bet tie resursai išskaidomi dešimčiai ir rezultate nei vienam iš esmės nepagerėja.
Bet dėl vaistų tenka parašyti, kad X padėjome, o Y ne - nes neužtenka lėšų. O čia socialinio darbo sferoje niekas garsiai nesakys, kad Y padėti trūksta lėšų: sakys, kad socialiniai dirbo, bet va Y ėmė ir nepasitaisė... Niekas nepasakys, kad rezultatas galėjo būti visiškai kitoks, jei būtų daugiau dirbę.
Ir kaltas yra Y, o ne socialinė sistema... Net jei Y tėra tik vaikas/paauglys.
QUOTE(Amade @ 2013 05 02, 07:29)
Pvz man kilo klausimas - kodėl tokiu atveju, kai šeimoj geriama, mušama, neprižiūrima vaikų, laukiama iki paskutinės minutės? Ar soc darbuotojai kažkaip domisi tokių galimai rizikingų šeimų gyvenimais?
...Manęs neįtikino, kodėl neįmanoma greičiau pastebėt problemų, kodėl tempia iki tol, kol vaikai būna per dideli, su sutraumuotais gyvenimais.
Gal aš per jautriai reaguoju?
Bet konkrečiai (ir tai ne pažodžiui...) atsimenu knygelę "Kaip kalbėti su įvaikintu vaiku apie jo įvaikinimą" (ar labai pan.).
