Globėjai ir įtėviai kalba apie viską

Įsivaizduoju kaip jaučiatės ... Kol kas lieka tik laukti. Kita vertus jeigu jie konsultuosis su psichologe, gal būt galite pasikonsultuoti tuo pat metu su kita ir žinoti specialisto nuomonę, t.y. jei dar bus problemų, būti šiek tiek pasiruošus.

kad tuo klausimu man nereikia su jokia psichologe konsultuotis Na, mūsų situacija: kalbėjom apie netektis. Mūsų esminės netektys - 4 nesėkmingi nėštumai (buvau įdėjus čia nuoroda su išsamia istorija). Kalbėjom apie juos ir klausimas - Kaip kalbėjotės po kiekvienos nesėkmės tarpusavy? Na, tarpusavy tokių kaip pokalbių nebuvo. Reakcija - kaip taip nebuvo? Na, nebuvo taip, kad susėdam ir kalbamės, net nežinotume ir dabar - ką turėjom kalbėtis Ir taip aišku, kad skaudu, taip, ir dabar pagalvojam, prisimenam. Bet kalbėtis ir tada, ir dabar nejaučiam poreikio. Abu žinojom, kad kauda, kad baisu ir t.t. Su kitais žmonėm irgi tiesiogiai apie jausmus nekalbėjom ir nekalbėčiau dabar. Nu ne mano būdui. Tada sekantis klausimas - ar tą berniuką, gimusį 24 sav palaidojot? Ne, nelaidojom, nes nemanom, kad kažkas keistųsi turint gėlynėlį kapuose. Ir išvis apie bet kokius kapus turiu nuomonę, jog ne kapai primena artimuosius, o mes patys. Aš tiek negimusius vaikus, tiek močiutes, senelį prisimenu net nenueidama ant kapų. Ir juo labiau - trys vaikai neturėtų kapelio dėl to, kad jų nėšyumo savaitės buvo šiek tiek mažesnės, o vienas turėtų - man jie visi vienodai skausmingi.
Na va, čia trumpai esmė, kas pasirodė labai jau neįprasta mūsų mąstyme, elgesyje... apie tai klaus psichologės nuomonės. Na, nuoširdžiai - norėčiau ir aš dalyvauti. tikrai būtų įdomu pakalbėti...

P.S. nesėkmingų nėštumų istorijos vyko 2006-2009 metais

Amade, mintys apie kapus- tapačios. Su manosiom.
Na tegu konsultuojasi. Suprantu, kad dabar svarbiausia yra išvados jums visiems. Idėja burtis buvo visada, visada ji kėlė labai daug baimės globėjams, buvo kaip ir kažkas susibūrę- gyvuoja, negyvuoja, ir ar gyvavo pasakyt sunku. Sualė čia, jei dar užsuka- galėtų pasakyt daugiau.
O šiaip tai net ne ant gyvuonies, daugiau nei ant gyvuonies užmynė. Per tuos pora metų, kai auginu Žiogą, tuoktuvės su Šelma, Zylutės ir jos mamos istorija. Visur ir visada susidūriau su tais pačiais snukiais, kurie šiandien visas mus- ir tave dar net netapusia įmote, jau vadina bloga. Tu pagal blogą sistemą parengta. Ir jei dabar nepabusim- tai sekantis etapas bus daug skaudesnis.

Sveika, kadangi patys susidurem su panasia situacija, tai papasakosiu siek tiek.
Jusu situacijoje kalba eina, ir mintis ju linksta link to, kad - tai, ka isgyvenote - yra netektys, vadinasi, turejote jas ivardinti, priimti ir patys sau padeti, o taip pat ir pasitelkti I pagalba dar kazka. Itarima kelia jiems tai, kad jei jau jus su vyru apie tai nekalbejote - nekalbate, tai gal greiciausiai ir neperejote visu siu gedului,neivardinote, nepripazinote, o vadinasi ir neisgedejote netekciai budingu etapu etc, vadinasi "kaip sugebesit padeti netekti, ir ne viena patyrusiam vaikui "... Manau , kad suo pakastas tame.
Kadangi mus del tam tikru aplinkybiu vertino du kartus, tai pasitikydavo ir tokiu kurioziniu situaciju, kur, pvz .- kalbant apie tas pacias gyvenimo netektis teko karta net kurti ir fantazuoti, nes tai, kas man, vyrui visiskai nebuvo netektis, buvom primygtinai raginami vis tik tai ivardinti TAIP ir parasyti, kaip su tuo susigyvenome, kas mums padejo, kaip tai pakeite musu gyvenima, mastyma ir tt.
Pvz .: musu psichologu raginimu kaip netekti turejom ivardinti tevu automobilio vagyste, dokumentu vagyste ir tt Na, reikejo, tai parasem, nors lig siol nesuprantu, kaip galima lyginti artimo zmogaus mirti su pinigines vagyste...Bandem irodyti, kad vertybiu sklaje, tai labai toli viena nuo kito, ir net nevadintume to netektimi, bet supratom, kad geriau sakyti, tai ka reikia sakyti, o ne tai ka galvoji...bent jau siuo atveju

Na, aš manau, kad viskas bus gerai su tom išvadom. Nes būtų jau kažkas nesuvokiamo kitu atveju Na, su kitom šeimom nebuvo progos apkalbėti tuos susitikimus. Gal visus taip provokuoja-kamantinėja. Nes manęs niekas nėra taip tardęs jokiu klausimu. Tikra ta žodžio prasme man buvo per daug. Ne todėl, kad aš negaliu kalbėt tomis temomis, bet reakcija buvo tokia, kad mes pateikėm neteisingą atsakymą
Tikrai, ir šiandien visą dieną negaliu atsikratyt minčių ir prisiminimų iš vakar dienos Ir dar mintis - kodėl be mūsų eis pas tą savo psichologę? Tą istoriją galima interpretuot kaip tik nori, kuomet perpasakoji. Visai kas kita - tiesiogiai matant žmones, apie ką eina kalba.
Įdomu. Labai įdomu, ar be reikalo aš čia taip nepasitenkinus, ar gausim antausį už nebijojimą atvirai pasipasakot, vietoj to, kad būtume daug ką nutylėję.

Lygiai tą patį pamąsčiau, kad kabinasi prie šių dalykų Per vertinimus pajutau, kad ši tema jiems labai svarbi ir būtų užsikabinę jei tik kas. Esu tikra, kad jei tai būtume norėję įvaikinti pirmą vaiką, vaje kaip viskas būtų kliuvę. Būtent šiuo klausimu tai kad šeimoje jau seniai auga įvaikintas vaikas mums labai padėjo.

Irgi panašiai pagalvojau, ypač - apie susitaikymo fazę/etapą/būseną. Maždaug punktai - kapelio nenorėta, su vyru neiškalbėta: ar susitaikyta, ar norimas vaikelis laisva valia priimamas, kaip toks, o ne sprendimas - bėgimas. Bandau pasekti logiką. O gal psichologė pasakys, kad būna visokie žmonės, kad reikia žiūrėti kontekstą, ar jau pereita neigimo ir pykčio stadija ir pan. Gal vieni susitaiko kalbėdami ir kapą lankydami (net šiaip - svetimą apleistą kapą kaip simbolį niekada neregėto negimdyto netekto vaiko), kiti - kaip tik kitaip, visai ?kitaip. Gal ir Jus pakvies?

žodis į žodį lygiai tą patį bandė mums pasakyti. Bet aš nesutinku visiškai su tuo. Visų pirma - kas yra ta pagalba ar kalbėjimasis? Mūsų kalbėjimasis buvo nukreiptas į ateities planus vaikų klausimu. Na taip, gal kartais trumpai ir esam pakalbėję, bet tikrai ne tiek, kiek galima įsivaizduoti pagal psichologines teorijas. Bet tai mums abiems buvo/yra priimtina.
Dėl kalbėjimosi su vaiku apie jo netektis. Iškart pasakiau - mes abu esam suaugę žmonės ir abu jautėm vienas kitą, kad mums taip reikia išgyventi. Pvz aš skaičiau nemažai internete visko. Nors ir šiaip mano būdas toks - aš mąstau, niekada neisterikuoju, bet tai nereiškia, kad laikau savyje užkonservuota ir kad tai iššaus vieną dieną O vaikas yra vaikas - suaugę yra už jį atsakingi, turi jam padėti. Bet taip pat turi rasti būdą, kaip tai padaryti. Ar jie patys ras, ar paskaitys, ar pasitars su specialistais. Kodėl reikia tapatinti, kad su vyru kalbėjomės labai minimaliai, tai ir vaiką paliksim su savom mintim?
Juo labiau, per užsiėmimus esam iš tų, kur gan aktyviai pasisakom, klausiam. Taigi galima susidaryti gana teisingą nuomonę apie mus, mūsų požiūrį, šeimą (2 kartus buvo pas mus namuose, lakstė ir vaikas aplink, tad matėsi ir bendravimas su vaiku)
Papildyta:


Dėl susitaikymo fazės - mes juk turim bio vaiką. Aiškiai sakiau - mintys apie įvaikinimą prasidėjo dar neturint vaikų, o turint tik problemas. Tačiau, pakalbėjom su vyru ir nusprendėm, kad reikia iki galo pabandyt susilaukt savo vaiko, nes kitaip jausis tas neišgedėjimas, kompleksas, trūkumas... Na, visa ta puokštė netinkamų jausmų. Tačiau turint savo vaiką tas noras įsivaikinti ir suteikti bent vienam vaikui namus, šeimą nedingo. Vadinasi, vaiko gimimas nesutrukdė norui įsivaikinti. Pvz kursuose vaikų negalinčios turėti šeimos yra pasakę - jei turėtume bio, apie įvaikinimą nepagalvotume. Tai čia kaip? Mums nėra kur bėgti - gyvenam kaip dauguma - turim vaiką, namus, darbus. Turim noro duoti šeimą dar vienam vaikui. Labai blaiviai ir atsakingai priimtas sprendimas, brandintas ne vienus metus ir dabar tikrai yra labai tinkamas tam laikas visokiom prasmėm.
Vat tą patį pakartočiau ir psichologei, jei suteiks galimybę susitikt su ja. O gal neprireiks

Labai jautriai reaguoti nereiktų. Vis dėl to- kažkokia psichologė, su kuria konsultuosis, bet greičiausia - ne, neturi jokios galimybės nei spręsti, nei patarti nei jūsų, nei kieno nors dar atveju. Tai yra pašalinio žmogaus mintys apie trečiuosius asmenis. Apskritai psichologų pasakymų nereikšminčiau, ir neprisiimčiau taip arti.
Kaip psicho dalies specialistas galiu pasakyt viena- iš tiesų esat labai dar jauni ir labai brandūs žmonės. Konkretūs ir argumentuoti, motyvuoti. Momentas, kada tu atėjai čia į skyrelį- buvo skyrelyje sunkus ir konfliktiškas- tu jame išsilaikei, nepameteis savo linijos ir buvai išgirsta- tai kalba, kaip apie asmenybę labai daug. Kaip apie brandžią, kryptingą asmenybę. Viskas bus gerai, rankų tik nenuleiskit, ir iš tiesų- yra teismai blogiausiu atveju. Kai sako- pergalė bus jūsų. Ir vaikas turės laimingą, sėkmingą šeimą. Kaip jis adaptuosis joje- to nuspėti - negalim, bet kad matys labai darnų ir tvirtą pavyzdį- faktas. Tuo ir gyvenkite. Sėkmės jums.

Būtent man ir įdomu ta psichologės nuomonė. Nesuku galvos, kiek tai bus lemiama. Ir šiaip esu įsitikinus, kad tos išvados bus teigiamos. Gal tiesiog toks jų darbas - visokeriopai tikrinti globėjus/įtėvius
Į šitą skyrelį aš ir atėjau būtent tada, kai jaučiausi stipriausiai dėl šio sprendimo. Ir dabar dar tvirčiau jaučiuosi. Tikiuosi, tai matoma ir kursų metu O neigiamą reakciją sukelia tiesiog toks MANO ASMENYBEI per didelis lindimas į MANO erdvę ir bandymas išmušt iš vėžių. Na, nemėgstu, kai intensyviai manęs klausinėjama daugiau nei man priimtina.
Bet, taip sakant, vadovaujuosi posakiu, esančiu mano paraše. Viskas bus gerai. Reikėjo man čia išsipasakot Ryte telefonu mamai ir sesei atbarškinau šitą reikalą, paskui dar ir čia. Turbūt palengvėjo. Galėčiau įtraukt į netekčių lentelę

Nesiulyciau taip spjauti I psichologe, pvz mums kursus vede visuomet ir psichologas kartu - visuomet, ir I namus atvaziavo - visus kartus taip pat, ir isvadas rase abu kartu, darbas bendras. Ir antra karta, kai IT kreipesi del musu perevrtinimo, kreipesi pirmiausia I mus vertinusi psichologa, kadangi jo jau nebuvo - bendravome su naujaja, ir vel tas pats - susitikimai, vizitai I namus, isvados - visur dominavo psichologe.
O ir musu situacija panasi - nors auginam 4 bio, ir neteko su netektimis salycio labai skausmingo tureti, visvien teko ietis gerokai suremti antro musu vertinimo metu kalbant netekciu tema...supratom, kad iseitis turim dvi - arba toliau kautis irodinejant, kad automobilio vagyste mums jokia netektis, ir , kad savo vaikus auginam ir mokom atskirti vertybes nuo ne, netektis nuo ne, ir tokiu atveju vaiko savo seimoje geriausiu atveju dar butu teke geroooookai palaukti, arba - sutikti, parasyti ir pasakyti, tai ka buvo norima isgirsti.....

O siaip - eina trecia musu savaite kartu, taip suprantu - cia puku byrejimo metas... musu visuomet besisypasnati, svelni kaip avyte "nors dek prie zaizdos"mergyte virtu bambanciu, viskam besipriesinanciu piktuliu... cia kaip suprantu taip turi buti Na, tik puikus apetitas ir geras miegas isliko. Vakar taip pat atidarem dviraciu , maudyniu ezere ir pieno su braskem sezona - musu nuostabai - kaifavo nuo visko, lyg butu tame ir augus

1. Aš būčiau labai UŽ, jei būtų tekę susidurt su psichologe. Na, tikrai įdomu, kad įvertintų kiekvieną ne tik pagal 400 klausimų klausimyną Todėl ir vakar be JOKIOS ironijos pasiūliau, kad galim ir mes su ja susitikt, bet, kaip minėjau, susitikt galėsim, jei pamatys reikalą
2. Ai, aš įrašiau dėl viso pikto apie nustipusias papūgėles prieš 20 metų ir šuniukus. Na, ok, netektis. Na, piniginės niekad nėra pavogę jeigu reikia, kad taip būtų parašyta, gi neskauda
3. Kaip smagu skaityt