Yra kalnai literatūros ir straipnsių apie klimaksą, kaip vidutinio amžiaus moterim susitvarkyti su šiuo gyvenimo etapu. Tačiau visiškai yra užmiršti šeimos nariai, kurie turi taikytis su mamos/žmonos nuotaikų svyravimais kiekvieną dieną.
Buvo laikas, kai aš irgi buvau viena iš tų, kuri kikendavo per filmus išvydus ironiškas situacijas, susijusias su moterišku "antruoju brendimu". Viskas apsivertė aukštyn kojom ir jau deja niekam nebejuokinga.
Kiekvienas rytas prasideda riksmais. Visi yra dėl visko kalti, išskyrus - ją. Net ir šuo vargšas kaltas, kad jam krenta plaukai. Kiekvienas menkiausias trupinėlis ar pūkelis - tai didžiausia tragedija. Ji patapo nesveikai pedantiška, kad jau nežino niekas kokiu būdu užaugint sparnus, kad tik nevaikščiot po namus o skraidyt.
Mes su mama niekados nebuvom per daug artimos, tačiau jau pusmetį aš su ja iš vis nebegaliu bendrauti kaip su žmogum, nes viskas baigiasi ginču ir pykčiais. Ji patapo tarytum tironė karalienė, kuriai turi būt visi jai pavaldūs. Visi jai privalo atnešti kavos/arbatos, vaisių į lovą, kai ji tik užsimano, nors visi šeimos nariai dirba ir grįžta pavargę. Toks jausmas, tarytum ji savo demonstratyviu nepasitenkinimu į visų elgesį, tikisi sulaukti savo norų patenkinimų.
Labiausiai man gaila tėčio, kuris tenkina visas jos užgaidas. Langai visam name pakeisti, remontas virtuvėj padarytas, indaplovė nupirkta, stogas keičiamas, laiptai pakeisti...Nežinau ar apskritai būtų įmanoma rasti tokį gerą žmogų. Bet jos elgesys su visais darosi toks tragiškas, kad aš nenustebčiau, jei mano tėtis įsitaisytų meilužę ir mus paliktų. O tada tai ji, kaip dievą myliu, prapultu. Ne dėl pinigų...
Beje prie aplinkinių ji būna kaip angelas, tik mes visi blogi. Man nebera noro grįžti į namus. Manau, kad jau visiem namai tapo nebemieli. Gal galėtumėt patarti, kokiu būdu mano mamą įkalbėti išvažiuot į kokią sanatroriją ar pan, nes situacija darosi nebevaldoma.
QUOTE(kpsh @ 2006 05 28, 20:00)
Yra kalnai literatūros ir straipnsių apie klimaksą, kaip vidutinio amžiaus moterim susitvarkyti su šiuo gyvenimo etapu. Tačiau visiškai yra užmiršti šeimos nariai, kurie turi taikytis su mamos/žmonos nuotaikų svyravimais kiekvieną dieną.
Buvo laikas, kai aš irgi buvau viena iš tų, kuri kikendavo per filmus išvydus ironiškas situacijas, susijusias su moterišku "antruoju brendimu". Viskas apsivertė aukštyn kojom ir jau deja niekam nebejuokinga.
Kiekvienas rytas prasideda riksmais. Visi yra dėl visko kalti, išskyrus - ją. Net ir šuo vargšas kaltas, kad jam krenta plaukai. Kiekvienas menkiausias trupinėlis ar pūkelis - tai didžiausia tragedija. Ji patapo nesveikai pedantiška, kad jau nežino niekas kokiu būdu užaugint sparnus, kad tik nevaikščiot po namus o skraidyt.
Mes su mama niekados nebuvom per daug artimos, tačiau jau pusmetį aš su ja iš vis nebegaliu bendrauti kaip su žmogum, nes viskas baigiasi ginču ir pykčiais. Ji patapo tarytum tironė karalienė, kuriai turi būt visi jai pavaldūs. Visi jai privalo atnešti kavos/arbatos, vaisių į lovą, kai ji tik užsimano, nors visi šeimos nariai dirba ir grįžta pavargę. Toks jausmas, tarytum ji savo demonstratyviu nepasitenkinimu į visų elgesį, tikisi sulaukti savo norų patenkinimų.
Labiausiai man gaila tėčio, kuris tenkina visas jos užgaidas. Langai visam name pakeisti, remontas virtuvėj padarytas, indaplovė nupirkta, stogas keičiamas, laiptai pakeisti...Nežinau ar apskritai būtų įmanoma rasti tokį gerą žmogų. Bet jos elgesys su visais darosi toks tragiškas, kad aš nenustebčiau, jei mano tėtis įsitaisytų meilužę ir mus paliktų. O tada tai ji, kaip dievą myliu, prapultu. Ne dėl pinigų...
Beje prie aplinkinių ji būna kaip angelas, tik mes visi blogi. Man nebera noro grįžti į namus. Manau, kad jau visiem namai tapo nebemieli. Gal galėtumėt patarti, kokiu būdu mano mamą įkalbėti išvažiuot į kokią sanatroriją ar pan, nes situacija darosi nebevaldoma.
Buvo laikas, kai aš irgi buvau viena iš tų, kuri kikendavo per filmus išvydus ironiškas situacijas, susijusias su moterišku "antruoju brendimu". Viskas apsivertė aukštyn kojom ir jau deja niekam nebejuokinga.
Kiekvienas rytas prasideda riksmais. Visi yra dėl visko kalti, išskyrus - ją. Net ir šuo vargšas kaltas, kad jam krenta plaukai. Kiekvienas menkiausias trupinėlis ar pūkelis - tai didžiausia tragedija. Ji patapo nesveikai pedantiška, kad jau nežino niekas kokiu būdu užaugint sparnus, kad tik nevaikščiot po namus o skraidyt.
Mes su mama niekados nebuvom per daug artimos, tačiau jau pusmetį aš su ja iš vis nebegaliu bendrauti kaip su žmogum, nes viskas baigiasi ginču ir pykčiais. Ji patapo tarytum tironė karalienė, kuriai turi būt visi jai pavaldūs. Visi jai privalo atnešti kavos/arbatos, vaisių į lovą, kai ji tik užsimano, nors visi šeimos nariai dirba ir grįžta pavargę. Toks jausmas, tarytum ji savo demonstratyviu nepasitenkinimu į visų elgesį, tikisi sulaukti savo norų patenkinimų.
Labiausiai man gaila tėčio, kuris tenkina visas jos užgaidas. Langai visam name pakeisti, remontas virtuvėj padarytas, indaplovė nupirkta, stogas keičiamas, laiptai pakeisti...Nežinau ar apskritai būtų įmanoma rasti tokį gerą žmogų. Bet jos elgesys su visais darosi toks tragiškas, kad aš nenustebčiau, jei mano tėtis įsitaisytų meilužę ir mus paliktų. O tada tai ji, kaip dievą myliu, prapultu. Ne dėl pinigų...
Beje prie aplinkinių ji būna kaip angelas, tik mes visi blogi. Man nebera noro grįžti į namus. Manau, kad jau visiem namai tapo nebemieli. Gal galėtumėt patarti, kokiu būdu mano mamą įkalbėti išvažiuot į kokią sanatroriją ar pan, nes situacija darosi nebevaldoma.
pirmiausia tai visgi nėra aišku kiek yra metų tau ir kiek mamai,antra jei jau sakyti kad tai tikrai menopauzė,tai mamai reikia patari ne sanatoriją aplankyti,o kreiptis pirmiausia į ginekologą,o jau toliau jis pats nukreips toliau,ar tai pas psichologą,ar galų gale ir psichiatrą.Čia mes paliksim spresti tikrai ne tau,kaip ir tėvo ir motinos santykius laikykim visiškai ne tavo reikalu.Tai yra dviejų suaugusių žmonių santykiai ir jiems yra geriau žinoti kaip jiems gyventi,ar negyventi.O kas liečia konkrečiai tave,tai irgi jokios problemos tame nematau ,baigiasi mokslo metai -išvažiuok paailsėti ,o dar geriau padirbėti visai vasarai ,uogas rink,pardavinėk ar šiaip darbelį susirask jei esi studentė ,išsinuomok kambarį ir gyvenk savarnkiškai ir be jokio pavydo mamai,kad dabar jos gyvenimo tikrai sunkiu momentu padeda jai ir rūpinasi,pamiršdami tavve,nebeskirdami tiek dėmesio kiek skirdavo.
As irgi manau kad jai pas ginekologe reikia. Tai kokiu vaistu hormoniniu pagers, pakonsultuos... Specialistai geriau zinos ka tokiu atveju pasiulyt.
QUOTE(kpsh @ 2006 05 28, 21:00)
Yra kalnai literatūros ir straipnsių apie klimaksą, kaip vidutinio amžiaus moterim susitvarkyti su šiuo gyvenimo etapu. Tačiau visiškai yra užmiršti šeimos nariai, kurie turi taikytis su mamos/žmonos nuotaikų svyravimais kiekvieną dieną.
Buvo laikas, kai aš irgi buvau viena iš tų, kuri kikendavo per filmus išvydus ironiškas situacijas, susijusias su moterišku "antruoju brendimu". Viskas apsivertė aukštyn kojom ir jau deja niekam nebejuokinga.
Kiekvienas rytas prasideda riksmais. Visi yra dėl visko kalti, išskyrus - ją. Net ir šuo vargšas kaltas, kad jam krenta plaukai. Kiekvienas menkiausias trupinėlis ar pūkelis - tai didžiausia tragedija. Ji patapo nesveikai pedantiška, kad jau nežino niekas kokiu būdu užaugint sparnus, kad tik nevaikščiot po namus o skraidyt.
Mes su mama niekados nebuvom per daug artimos, tačiau jau pusmetį aš su ja iš vis nebegaliu bendrauti kaip su žmogum, nes viskas baigiasi ginču ir pykčiais. Ji patapo tarytum tironė karalienė, kuriai turi būt visi jai pavaldūs. Visi jai privalo atnešti kavos/arbatos, vaisių į lovą, kai ji tik užsimano, nors visi šeimos nariai dirba ir grįžta pavargę. Toks jausmas, tarytum ji savo demonstratyviu nepasitenkinimu į visų elgesį, tikisi sulaukti savo norų patenkinimų.
Labiausiai man gaila tėčio, kuris tenkina visas jos užgaidas. Langai visam name pakeisti, remontas virtuvėj padarytas, indaplovė nupirkta, stogas keičiamas, laiptai pakeisti...Nežinau ar apskritai būtų įmanoma rasti tokį gerą žmogų. Bet jos elgesys su visais darosi toks tragiškas, kad aš nenustebčiau, jei mano tėtis įsitaisytų meilužę ir mus paliktų. O tada tai ji, kaip dievą myliu, prapultu. Ne dėl pinigų...
Beje prie aplinkinių ji būna kaip angelas, tik mes visi blogi. Man nebera noro grįžti į namus. Manau, kad jau visiem namai tapo nebemieli. Gal galėtumėt patarti, kokiu būdu mano mamą įkalbėti išvažiuot į kokią sanatroriją ar pan, nes situacija darosi nebevaldoma.
Buvo laikas, kai aš irgi buvau viena iš tų, kuri kikendavo per filmus išvydus ironiškas situacijas, susijusias su moterišku "antruoju brendimu". Viskas apsivertė aukštyn kojom ir jau deja niekam nebejuokinga.
Kiekvienas rytas prasideda riksmais. Visi yra dėl visko kalti, išskyrus - ją. Net ir šuo vargšas kaltas, kad jam krenta plaukai. Kiekvienas menkiausias trupinėlis ar pūkelis - tai didžiausia tragedija. Ji patapo nesveikai pedantiška, kad jau nežino niekas kokiu būdu užaugint sparnus, kad tik nevaikščiot po namus o skraidyt.
Mes su mama niekados nebuvom per daug artimos, tačiau jau pusmetį aš su ja iš vis nebegaliu bendrauti kaip su žmogum, nes viskas baigiasi ginču ir pykčiais. Ji patapo tarytum tironė karalienė, kuriai turi būt visi jai pavaldūs. Visi jai privalo atnešti kavos/arbatos, vaisių į lovą, kai ji tik užsimano, nors visi šeimos nariai dirba ir grįžta pavargę. Toks jausmas, tarytum ji savo demonstratyviu nepasitenkinimu į visų elgesį, tikisi sulaukti savo norų patenkinimų.
Labiausiai man gaila tėčio, kuris tenkina visas jos užgaidas. Langai visam name pakeisti, remontas virtuvėj padarytas, indaplovė nupirkta, stogas keičiamas, laiptai pakeisti...Nežinau ar apskritai būtų įmanoma rasti tokį gerą žmogų. Bet jos elgesys su visais darosi toks tragiškas, kad aš nenustebčiau, jei mano tėtis įsitaisytų meilužę ir mus paliktų. O tada tai ji, kaip dievą myliu, prapultu. Ne dėl pinigų...
Beje prie aplinkinių ji būna kaip angelas, tik mes visi blogi. Man nebera noro grįžti į namus. Manau, kad jau visiem namai tapo nebemieli. Gal galėtumėt patarti, kokiu būdu mano mamą įkalbėti išvažiuot į kokią sanatroriją ar pan, nes situacija darosi nebevaldoma.
Labai puikiai atsake tau Alfija!Ar kartais, netycia nepagalvoji ,kad mamai nemaziau sunku?Kazkaip atrodo,kad vaizduoji princese,kuria nuvare nuo sosto...Kiek supratau,tai ne tavo namai?Na,ir pirmyn-per ta sunku mama perioda,jai tikrai bus geriau,kai vieno oponento neliks salia!Oi,oi teciui sunku...Man atrodo tetis turi gera sirdi,ko nepasakysi apie tave...O laikas taip greitai bega-nespesi apsidaryti,taves tas pats laukia,juo labiau esi savo mamos dukra,ko gero viska paveldesi is mamos
Bet tokiu atveju(jei tai tikrai menomauze),vaistu specialiu labai reikia,nebutinai su hormonais.O mano vienai pazistamai net laikina invaliduma dave,kol organizmas persitvarke-jai buvo labai stipri depresija,kuri pasireiske ne padidejusiu jautrumu(nors ir juo),bet is vis neteko jegu,negalejo ir nenorejo net pirsto pajudinti...Cia kiekvienai ivariai
Žmogus paklausė patarimo, o jūs ant jos važiuojat 
QUOTE(Ryžulia @ 2006 06 08, 11:21)
Nieks ant jos nevažiuoja.Paklausė patarimo ir gavo-užsiimt savo problemom ,o ne mamos.
Ryžulia galiu pasakyt, kad aš nematau dėl ko čia pykt, nes tai yra forumas, kur visi laisvai reiškia savo nuomonę 
Klausimų buvo žiūriu nemažai, bet nemanau, kad mano ar mamos amžius yra esmė, kaip ir ar aš esu studentė/dirbu/nedirbu/mano namai/nemano. Sunku perteikt kasdieninius išgyvenimus viena besiveržiančių jausmų tirada iš vieno karto.
Kas mano, kad jai reik pas ginekologę, tai ji jau seniai pas ją lankos. O kas mano, kad jai reik psichologo (aš manau beje taip pat), tai šis variantas atkrenta, nes ji yra pati medikė. O patikėkit manim, kad medikui išaiškint, jog jam reik kito mediko pagalbos nėr paprasta.
Gal kam ir pasirodė, kad aš arogantiška princesė, gyvenanti ant žirnio, tai tegul rodos toliau Nematau reikalo pasakot savo kasdienių darbų rutiną ar įrodinėt priešingai.
Kol kas nematau, kad nelabai yra susidūrusių su šia problema, kuomet klimaksas kadina šeimos santykius ir net kelia pavojų jai iširti. Ir nors aš galiu dabar spjaut ramiai ir eit veliop gyvent atskirai, tačiau nemanau, kad dėl to išnyks jos dabartinės bėdos.
Akyvaizdu, jog niekas nesikelia jau pusę metų su riksmais iš ryto ir negrįžta namo, kur yra šūkaujama dėl menkniekių. Ką tik dabar, pvz, atklausiau tirada blabla, kad aš pasikabinus du rankšluosčius turiu. Aš tiesiog pradedu įjungt ignoravimą ir tampu apatiška viskokiem tokiem dalykam, bet problema nenyksta.
Jos dažnas organizmo silmnumas yra iš vis sena problema. Kartais jai būna vegetacinės krizės ir patikėkit manim, kad aš tikrai nedžiūgauju. ir kad ir kaip aš galbūt kam atrodau šlykšti dukra, aš savo mamą myliu.
Ar jūs žinot, ką reikškia, kuomet tokioj stadijoj mama ima priekaištaut dukrai, kad ji negimdo vaikų? Man rodos mano sesuo iš vis išprotės nuo šitų šnekų, nors jie jau su vyru planuoja, bet jiem galbūt dar nesigauna ir dėl to pergyvena. Žodžiu, kaip ir minėjau visko per daug, jog nupasakot situaciją.
p.s. kažkam kur susišvietė, kad aš mamai pavydžiu, tai neturiu turbūt už tokią idėja iš vis ką pridurt...pavydėt mamai? what?????
Klausimų buvo žiūriu nemažai, bet nemanau, kad mano ar mamos amžius yra esmė, kaip ir ar aš esu studentė/dirbu/nedirbu/mano namai/nemano. Sunku perteikt kasdieninius išgyvenimus viena besiveržiančių jausmų tirada iš vieno karto.
Kas mano, kad jai reik pas ginekologę, tai ji jau seniai pas ją lankos. O kas mano, kad jai reik psichologo (aš manau beje taip pat), tai šis variantas atkrenta, nes ji yra pati medikė. O patikėkit manim, kad medikui išaiškint, jog jam reik kito mediko pagalbos nėr paprasta.
Gal kam ir pasirodė, kad aš arogantiška princesė, gyvenanti ant žirnio, tai tegul rodos toliau
Nematau reikalo pasakot savo kasdienių darbų rutiną ar įrodinėt priešingai.Kol kas nematau, kad nelabai yra susidūrusių su šia problema, kuomet klimaksas kadina šeimos santykius ir net kelia pavojų jai iširti. Ir nors aš galiu dabar spjaut ramiai ir eit veliop gyvent atskirai, tačiau nemanau, kad dėl to išnyks jos dabartinės bėdos.
Akyvaizdu, jog niekas nesikelia jau pusę metų su riksmais iš ryto ir negrįžta namo, kur yra šūkaujama dėl menkniekių. Ką tik dabar, pvz, atklausiau tirada blabla, kad aš pasikabinus du rankšluosčius turiu. Aš tiesiog pradedu įjungt ignoravimą ir tampu apatiška viskokiem tokiem dalykam, bet problema nenyksta.
Jos dažnas organizmo silmnumas yra iš vis sena problema. Kartais jai būna vegetacinės krizės ir patikėkit manim, kad aš tikrai nedžiūgauju. ir kad ir kaip aš galbūt kam atrodau šlykšti dukra, aš savo mamą myliu.
Ar jūs žinot, ką reikškia, kuomet tokioj stadijoj mama ima priekaištaut dukrai, kad ji negimdo vaikų? Man rodos mano sesuo iš vis išprotės nuo šitų šnekų, nors jie jau su vyru planuoja, bet jiem galbūt dar nesigauna ir dėl to pergyvena. Žodžiu, kaip ir minėjau visko per daug, jog nupasakot situaciją.
p.s. kažkam kur susišvietė, kad aš mamai pavydžiu, tai neturiu turbūt už tokią idėja iš vis ką pridurt...pavydėt mamai? what?????
QUOTE(kpsh @ 2006 06 08, 22:35)
Ryžulia galiu pasakyt, kad aš nematau dėl ko čia pykt, nes tai yra forumas, kur visi laisvai reiškia savo nuomonę
Klausimų buvo žiūriu nemažai, bet nemanau, kad mano ar mamos amžius yra esmė, kaip ir ar aš esu studentė/dirbu/nedirbu/mano namai/nemano. Sunku perteikt kasdieninius išgyvenimus viena besiveržiančių jausmų tirada iš vieno karto.
Kas mano, kad jai reik pas ginekologę, tai ji jau seniai pas ją lankos. O kas mano, kad jai reik psichologo (aš manau beje taip pat), tai šis variantas atkrenta, nes ji yra pati medikė. O patikėkit manim, kad medikui išaiškint, jog jam reik kito mediko pagalbos nėr paprasta.
Gal kam ir pasirodė, kad aš arogantiška princesė, gyvenanti ant žirnio, tai tegul rodos toliau Nematau reikalo pasakot savo kasdienių darbų rutiną ar įrodinėt priešingai.
Kol kas nematau, kad nelabai yra susidūrusių su šia problema, kuomet klimaksas kadina šeimos santykius ir net kelia pavojų jai iširti. Ir nors aš galiu dabar spjaut ramiai ir eit veliop gyvent atskirai, tačiau nemanau, kad dėl to išnyks jos dabartinės bėdos.
Akyvaizdu, jog niekas nesikelia jau pusę metų su riksmais iš ryto ir negrįžta namo, kur yra šūkaujama dėl menkniekių. Ką tik dabar, pvz, atklausiau tirada blabla, kad aš pasikabinus du rankšluosčius turiu. Aš tiesiog pradedu įjungt ignoravimą ir tampu apatiška viskokiem tokiem dalykam, bet problema nenyksta.
Jos dažnas organizmo silmnumas yra iš vis sena problema. Kartais jai būna vegetacinės krizės ir patikėkit manim, kad aš tikrai nedžiūgauju. ir kad ir kaip aš galbūt kam atrodau šlykšti dukra, aš savo mamą myliu.
Ar jūs žinot, ką reikškia, kuomet tokioj stadijoj mama ima priekaištaut dukrai, kad ji negimdo vaikų? Man rodos mano sesuo iš vis išprotės nuo šitų šnekų, nors jie jau su vyru planuoja, bet jiem galbūt dar nesigauna ir dėl to pergyvena. Žodžiu, kaip ir minėjau visko per daug, jog nupasakot situaciją.
p.s. kažkam kur susišvietė, kad aš mamai pavydžiu, tai neturiu turbūt už tokią idėja iš vis ką pridurt...pavydėt mamai? what?????
Klausimų buvo žiūriu nemažai, bet nemanau, kad mano ar mamos amžius yra esmė, kaip ir ar aš esu studentė/dirbu/nedirbu/mano namai/nemano. Sunku perteikt kasdieninius išgyvenimus viena besiveržiančių jausmų tirada iš vieno karto.
Kas mano, kad jai reik pas ginekologę, tai ji jau seniai pas ją lankos. O kas mano, kad jai reik psichologo (aš manau beje taip pat), tai šis variantas atkrenta, nes ji yra pati medikė. O patikėkit manim, kad medikui išaiškint, jog jam reik kito mediko pagalbos nėr paprasta.
Gal kam ir pasirodė, kad aš arogantiška princesė, gyvenanti ant žirnio, tai tegul rodos toliau
Nematau reikalo pasakot savo kasdienių darbų rutiną ar įrodinėt priešingai.Kol kas nematau, kad nelabai yra susidūrusių su šia problema, kuomet klimaksas kadina šeimos santykius ir net kelia pavojų jai iširti. Ir nors aš galiu dabar spjaut ramiai ir eit veliop gyvent atskirai, tačiau nemanau, kad dėl to išnyks jos dabartinės bėdos.
Akyvaizdu, jog niekas nesikelia jau pusę metų su riksmais iš ryto ir negrįžta namo, kur yra šūkaujama dėl menkniekių. Ką tik dabar, pvz, atklausiau tirada blabla, kad aš pasikabinus du rankšluosčius turiu. Aš tiesiog pradedu įjungt ignoravimą ir tampu apatiška viskokiem tokiem dalykam, bet problema nenyksta.
Jos dažnas organizmo silmnumas yra iš vis sena problema. Kartais jai būna vegetacinės krizės ir patikėkit manim, kad aš tikrai nedžiūgauju. ir kad ir kaip aš galbūt kam atrodau šlykšti dukra, aš savo mamą myliu.
Ar jūs žinot, ką reikškia, kuomet tokioj stadijoj mama ima priekaištaut dukrai, kad ji negimdo vaikų? Man rodos mano sesuo iš vis išprotės nuo šitų šnekų, nors jie jau su vyru planuoja, bet jiem galbūt dar nesigauna ir dėl to pergyvena. Žodžiu, kaip ir minėjau visko per daug, jog nupasakot situaciją.
p.s. kažkam kur susišvietė, kad aš mamai pavydžiu, tai neturiu turbūt už tokią idėja iš vis ką pridurt...pavydėt mamai? what?????
o tu pati pas psichologą apsilankyt nenori netyčia?Nes čia tu tu ką rašai tai liečia kitus asmenis,bet ne tave,ten tave kas šeimos galva paskyrė?Tu savo gyvenimo žiūrėk,SAVO,draugai,draugės užsiėmimai,sportas darbas galų gale.
Iš tavo rašymo yra vis labiau aišku ,kad esi išlepus mergiotė ir tiek apie kurią niekas nenori šokinėti ir tiek.
Pamanyk,mama dėl kažko barė,o ir barė nuo ryto lig vakaro.Čia žinai tokios nieko gyvenime nemačiusios susirinko,apie klimakterinį periodą gerai kad pasakei,kad toks būna,būtumėm nė viena nežinojusios
.Kažkodėl man atrodo,kad labai panašu jog ne mamai klimaksas o tau paauglystė ,tai va gal tu ja ir užsiimk,o mamą ,sesės problemas,tėtį su gresiančiom meilužėm palik ramybėj,o va šunį gali ir pavedžiot,rytais,vakarais ir per pietus,ir nauda bus namams ir ramybės tuose namuose bus daug daugiau.
nezinau, ka kas mate ir kas ne, bet pati kalbate lyg visu chia forumuose dalyvaujanciu atsove butumet paskirta gaila, bet tureciau pastebeti, jog iki diskutavimo jum toli, nes temokat izeidineti. Galėčiau ir aš lengvai pasityčiot iš tamtsos, bet ne tokių manierų sekmės gyvenime
gaila, bet tureciau pastebeti, jog iki diskutavimo jum toli, nes temokat izeidineti. Galėčiau ir aš lengvai pasityčiot iš tamtsos, bet ne tokių manierų sekmės gyvenime
kpsh, kadangi neparašai, kiek tavo mamai ir tau metų, sunku suprasti, ar jai tikrai klimaksas. Bet, kiek suprantu, jos charakteris ne auksinis. Pažįstu vieną tokią mamą, beveik mano amžiaus, tikrai nugailiu jos vaikus: arba šilkinė, arba visiška beprotė. Bandyk kalbėtis su mama netradiciškai. Jeigu linkusi esi isterikuoti, pabandyk ramiai išdėstyti savo nuomonę. Jei esi santūri, pakelk isteriką. Gali parašyti laišką. Tik gerai pasverk savo norus, nereikalauk neįmanomo. Ir stenkis būti pakanti - gal prieš tave tavo ateitis
Pazistama situacija. Mamai nuo klimakso pradzios praejo gal kokie 10 metu. O per klimaksa privargome visi, nors su tevais jau nekartu gyvenome. Mamai buvo pasreiskusi sunki depresija. Atsitempem beveik pusiau jega i vilniu, kur teko paguldyti i ligonine. Praejo per pora savaiciu. Bet tas tevo "sokdinimas' liko iki pat siol. Nezinau, kaip tas zmogus tiek dar kencia.
