nelabai suprantu, kodėl kai kurios moteriškės užsipuolė autorę
Taigi tam ir yra šitas forumas, kad paklaust, pasikalbėt, o ne maždaug "ko čia rašinėji, išlepėle, neturi ką veikt?".
Aš autorę labai gerai suprantu, nes mano mamytė yra 99% ašarų, išlietų per mano gyvenimą, kaltininkė. Niekad jai neįtiksi. Na jaunystėje dar būdavo menkniekiai, pridaužymas, nes pirmam sąsiuvinio puslapyje nubrauktas žodis, kambarys neblizga, ne tokiu tonu kalbu, pamenu kažkada kokioj 5-6 klasėj klasiokės per pirmą pertrauką pradėjo kalbėt kas ką valgė pusryčiams, o aš pagalvojau "gerai jums, o man mama pusryčių nedaro... miega", pirmam kurse vidurį žiemos išvarė iš namu, nes cituoju "namo pinigų neparneši", nors mokiaus gerą specialybę, nemokamam, gaudavau stipendiją. Jau nekalbant apie tai, kad musų šeimoje toli gražu niekad nieko netrūko. O frazes "dink man iš akių", "patrauk šlykštų snukį", "gausi į marmūzę", "karova, bledyna" girdėdavau nuolatos. Ai dar teko grėsmingai sužinot, kai man buvo regis 15 metų, kad ji jau gerus metus kaip karts nuo karto pasiskaito mano dienoraštį. Na ir taip toliau. O kai man buvo 17 metų, jai gaunas 46 - prasidėjo kitas etapas. Taip, pati sakė, kad klimaksas prasidėjo. Pareina iš darbo ir kabinasi prie visko. Mes su sese pareidavom iš mokyklos apie antrą, mamytė ketvirtą grįždavo, na ir per tą laiką abi puldavom tvarkyt namus, valyt dulkes, paklodavom tėvelių lovą, bet niekad neįtikdavom. Ryte su sese skubėdavom išbėgt mokyklon prieš atsikeliant mamytei, nes jei nespėdavom, tai būdavo ne pyragai. Atsikelia kokias 2 min prieš išeinant ir sako abiem, tuoj kepsiu blynus, ateikit, mes su sese sakydavom, kad nespėsim į autiką, tada pradėdavo ji mus daužyt, tampyt už plaukų iki kol pabegdavom. Na, bet pirmo kurso gale reikalai pagerėjo, nes susiradau darbą, tai beveik namie nebūdavau, plius neblogai uždirbdavau, žinoma turėdavau susimokėt savo komunalinių mokesčių dalį (nors, vėlgi, toli gražu prastai tėvai negyveno) ir apskritai pilnai išsilaikydavau, toliau mokiaus nemokamam ir stipendiją gaudavau ir vis negerai, jokių problemų nekėliau. Na o kai pradėjau lauktis ir ištekėjau labai jauna, tik 23 metų, be kasdieninio priminimo kaip cituoju "susiši*** gyvenimėlį" buvau gerą mėnesį gąsdinama, kad vyro giminė iš manęs atims vaiką?!?! Išsikrausčiau už jūrų marių (palikau mamytei savo pačios uždirbtą gerą autombilį, už ką gavau geras porą savaičių ramybės) ir dabar mamytę matau kartą-du per metus, bet visvien sugeba pažert perlų. Praeitą kart matėmės rudenį, tai pasibaigus isterijos priepuoliui, aš jos per ašaras paklausiau "mama, na ką aš tau padariau?", o ji atsakė "tu net neįsivaizduoji, kiek man esi pridirbus". Ką? Ir apskritai kalbant ar susirašant, man pasakius, kad kažkas gero atsitiko (gavau gerą darbą, nusipirkom ką nors ar šiaip su kuom nors įdomiu susipažinau), man yra atsakoma "per daug nesidžiauk, tau tik pasisekė", nes mano gyvenimas yra nuėjęs šuniui ant uodegos, o geri dalykai, kurie jame nutinka, tėra laimingi atsitiktinumai. Mama, mama... nieko nėra nuostabiau už motinos meilę...
Na labai įdomu, ką galėtų man atsakyti tos, kurios mano, kad problema manyje.
O autorei galiu patart tik vieną dalyką - kraustykis iš tėvų. Žinau, lengva pasakyt, bet iš patirties žinau, kad tai vienintelė išeitis. Be to gamta taip jau yra viską surėdžius, kad suaugę vaikai turi iš tėvų išsikraustyt ir jei per ilgai užsigyvena prasideda problemos.
Kažkaip apie visą šitą reikalą paskutines porą dienų galvojau, nes sekmadienį buvau vakarėlyje ir užėjus kalbai apie vaikus vienas pavytęs vyriškis pasakė, kad jų neturi, nes prisiminus gyvenimą su savo mama atšoka noras turėt savų. Labai nemažai žmonių pasipiktino, bet aš ji pilnai suprantu. Žinau, kad daugumai žmonių mama yra pats didžiausias turtas ir meilė, bet yra ir tokių kaip maniškė. Ir man tikrai įdomu pasidalint patirtim.
