Pilvas buvo gigantiškas, o ir mažylis žadėjo gimti nemažas. Taip atėjo 38 savaitės, 39 savaitės, mano kantrybė senka, gydyoja vis dar prognozuoja, kad tuoj jau gimdysiu, tačiau niekas nevyksta. Kas rytą keliuosi ir kas vakarą guluosi su viena mintim: gal jau šiandien, gal jau tuoj... Taip ateina gimdymo termino diena. Mažylio toniukai jau labai dažnai stebimi Vilniaus GN, nes jie šiek tiek aukštesni, nei turėtų būti. Termino dieną vėl apžiūra, o diagnozė vėl ta pati, kaip ir 37 savaitę: viskas ruošiasi, greit gimdysi 
Vos neapsiverkiu... Susilaikau prie vyro, o namuose likusi viena nuspaudžiu ašarėlę... Nėr kantrybės, visiškai nebėr. Beprotiškai trokštu pamatyti savo kūdikį, o jis net nesiruošia mamytei pasirodyti. Tik baksnoja šonus, duoda rankytę ar kojytę apčiupinėti ir pakutenti, tačiau lauk lįsti nežada. Dabar jau kasdien važiuojam į VGN stebėti tonus. Kiekvieną valandą galvoju gal jau, gal dabar prasidės. Bet kaip nieko, taip nieko. Gydytoja nustato terminą vasario 22 dieną ir sako, kad jei iki tol nieko, tai tą dieną iš pat ryto su daiktais jau važiuoti, bandys švelniai paskatinti gimdymą. 21 dieną po eilinės apžiūros ir konstatavimo, kad vis dar tas pats, gydytoja skiria pasimatymą mums ryt anksti ryte gimdykloj, mes važiuojam su vyru į Belmontą pasivaikščioti ir papietauti, galbūt paskutinį kartą dviese 
Šviečia saulė, diena nuostabiai graži, mane apima visiška ramybė, niekur nebenoriu skudėti, kantrybė sugrįžta, jaučiuosi be galo laiminga. Kadangi gerai jaučiuosi, dar nuvykstam apsipirkti, liepiu vyrui išsirinkti savo gimtadieniui dovaną, nes jis už kelių dienų. Vakare dar patikrinu tašę, ar viskas vietoje. Ir ramiai vakarojam prie tv. Kadangi ryte mane jau krapštys, tai turbūt paskutinis vakaras tik dviese.21 valandą pajuntu kažkokį maudimą, labai silpną. Kyla mintis, gal čia jau??? Bet kažkaip jau nebesitikiu gimdyti ir numojusi ranka toliau žiūriu tv
O maudimai nedingsta, labai po truputuką stiprėja. 22 valandą prisėdu prie kompiuterio ir pasidalinu esančia padėtim su keliom jau gimdžiusiom draugėm. Tos liepia imti laikrodį ir skaičiuoti. Nenorom, bet pradedu skaičiuoti. Maudimas kartojasi kas 8-10 minučių. Draugės konstatuoja: gimdysi 
O man niekaip nesitiki, sakau aš jau visai nebegimdysiu 23 valandą jau pradėdu persigalvoti, visgi gal gimdysiu 
Vyrui nieko dar nesakau. Atsigulam miegoti, paprašau vyro, kad atneštų į lovą laptopą ir įjungtų Tadą Blindą 
24 valandą jau matau, kad nieko nebus, teks gimdyti. Vyras pagaliau pamato, kad kažką žiūrėdama filmą rašinėju, klausia ką darau, sakau sarėmius žymių, o jis jau užsimiegojęs supyksta, kad jį erzinu ir liepia miegoti. Sakau aš jau nemiegosiu, bet tu dar pamiegok, nes greit važiuosim, Tada jam daeina, šoka iš lovos tokiom akim Sako parodyk ką rašaisi, pasižiūri lapelin ir išsižioja, gi sako jau kas 5 minutes, važiuojam. Oi aš dar nenoriu, man ir čia gerai, noriu pažiūrėti visas Tado Blindos dalis. Taip ištempiau iki 2 valandos, tada jau keliuosi ir kvėpuoju, jau sunku, filmas nebeįdomu. Keliu vyrą ir prašau važiuoti. Ligoninėn atvykstam 3 valandą, mūsų jau laukią gydytoja. Apžiūra ir negailestinga diagnozė: tik 2 cm Sarėmiai jau vyksta 5 valandas, o vis dar tie patys 2 cm, kaip buvo vakar ir dar ankščiau Mus įkurdina mokamoj gimdykloj, čia labai gražu ir jauku. Pajungia mane prie aparačiuko, ir palieka mudu su vyru. Vėliau gydytoja apžiūri ir konstatuoja, kad labai lėtai viskas vyks, kaklelis nenori taip lengvai atsidaryti. Pasiūlo nuskausminančiuosiu, aš atsisakau, dar galiu kentėti. Tačiau 6 ryto vyras pats išlekia ieškoti anesteziologės, nes pradedu sarėmių metu atsijunginėti. Prieš nuskausminant mane dar kartą apžiūri, tik 3 cm. Galų gale gaunu jau išsvajotąjį epidūrą ir nuo tada gimdymas virsta tiesiog lafą Kaklelis ima atsidarinėti greitai, mes su vyru vaikštom, juokaujam, šokinėjam ant kamuolio, taip nepastebimai prabėga kelios valandos. Mane kažkodėl labai ima juokas, vyras irgi linksmas, sako kas čia per gimdymas, jei gimdyvė laksto po palatą svirduliuodama (nuo epidūro šiek tiek nejautrios kojos) ir žvengia... 11 ryto daktarė apžiūrėjusi konstatuoja, kad tuoj gimdysim. Sakau: ką jau? Taip greitai? Aš dar nenoriu, man ir taip gerai 
Visgi lipu ant stalo, sueina daugiau personalo, atitempia kažkokius aparačiukus, gydytoja nuleidžia vandenis. Tačiau jie šiek tiek žali... Mano mažylis truputuką pernešiotas, tačiau daktarė ramina, kad čia dar nieko tokio. Dar keli sarėmiai ir jau liepia stumti. Stumiu. Pradžioj ne taip, kaip reikia. Pamoko, kaip, ir vėl stumiu. Vienas, stūmimas, antras, ir daktarė sako, jog mato galvytę, ir kad mažai plaukučiu, bus į tėtį. Ir tuo metu aš suskystu, ašaros pradeda riedėti, nebenoriu stumti, visai susigraudinu Tačiau reikia susimti, turiu išstumti galvytę, daktarė su akušere griežtai liepia smarkiai stumti, stumiu, sako dar dar dar, dar stumiu, liepia dar labiau, aš jau neturiu jėgų, tačiau stumiu iš paskutiniųjų... Girdžiu liepia sustoti ir iškvėpuoti. Kenčiu, nors labai norisi stumti. Akušerė sako, jog dar viena stumimas ir jau turėsim sūneli. negaliu patikėti, kažkaip viskas tampa nerealu. Stumiu dar kartą, lengvai, ir net nepajuntu, jog jau viskas... Tik vyras sušunka: jau, jau turim 
Ir tuo pačiu metu išgirstu savo kūdikio verksmą... Patį nuostabiausią ir gražiausiai skambantį garsą pasaulyje Visi sužiūra į laikrodį - lygiai 12, vidurdienis. Už lango skaisčiai šviečia saulė, žėri spindintis sniegas. Matau, kaip tėtis kerpa virkštelę ir man ant pilvo atsiduria šiltas, šlapias, niurzgantis kamuolėlis... Nebegaliu susilaikyti, ašaros rieda kaip pupos, verkiu net pasikūkčiodama, pažiūriu į vyrą, jo skruostais irgi rieda ašaros... Jau, sako, jau turim savo sūnelį, mūsų Nojų Akušerė prašo susikaupti, nes reikia išstumti placentą, tačiau man viskas tarsi rūke, tik jaučiu, kaip mano kūdikis keliukais maigo mano pilvą, tačiau dabar jau ne iš vidaus... Nelabai pamenu, nei kaip gimdžiau placentą, nei kaip siuvo, nei kaip tvarkė... Mačiau ir girdėjau tik savo kūdikį, visas pasaulis tapo juo, o jis - visu pasauliu
Brangiausias mūsų krislelis, 3980 g ir 54 cm mūsų sūnus Nojus 
P.S. Dabar turbūt visa gyvenimą man Tadas Blinda asocijuosis su gimdymu, nes kol nepabaigiau žiūrėti, nevažiavau gimdyti
