QUOTE(TaiRa** @ 2013 10 30, 18:00)
Echh merginos,jau geriau tempa,nei kankinantys nerimas ir didžiausi PA ,kai jau kalbi poterius ir laikai rankoje telefoną galvojant skambinti kam ar ne,kad pabūtu kartu arba greitaja iškviestu

kai nuo širdies stiprių dužių jauti širdies didumą,kai bijai pajudėti,nes atrodo tuoj sustos širdis,kai iš to išgąsčio mirguliuoja akyse ir silpna.....Būkit protingos,nu nebegalvokit ir nebesimatuokit kas valandą tos temperatūros,šūds ji palyginus su visu tuo ką aprašiau,va jamkit
TaiRa, labai tave palaikau ir suprantu. Man su širdim tai būna lyg ir viskas ok, bet tas galvos svaigimas, alpimo jausmas, nepaliekantis nerimas, baimė, kad negali suvaldyti savęs, kontrolės praradimas - čia tai man yra baisu. Ta temperatūra - ką aš žinau, kitų žmonių ji apskritai visada pakilusi, nežinau, ar reikia to baimintis. Baisiau, jei ji pakiltų iki kokių 38. O dabar taip jūsų organizmas reaguoja į nuovargį ir tiek, gerai, kad tik taip. Nes aš AD su trumpomis pertraukomis vartoju jau 7 metus ir ką - bandau gyventi be jų - nerimas ir PA grįžta, gyvenimo kokybė dingsta, kiekvieną dieną nežinai kaip jausies, nežinai, kada tave vėl ištiks PA, baiminiesi tų pojūčių, nes jautiesi savo nerimo įkaite. Aš ir sportuoju, ir jogą lankau, ir nepersidirbu, ir nepersinervuoju, bet nuo nerimo nepabėgu, jis manęs nenori palikti. Ir žinot, jau keletą kartų bandžiau pradėti gyventi be AD - ištveriu 3-4 mėn. ir vėl prie jų grįžtu, nes noriu jaustis žmogumi, kas nepavyksta vien savo pastangomis, žoleliniais preparatais, maisto papildais. Kažkaip galvoju, kad ir velniop, jaučiu, kad reikia, gersiu tuos vaistus kad ir visą gyvenimą, geriau gyvensiu trumpiau, bet bent jau galėsiu būti savimi, realizuoti save ir daugiau mažiau valdysiu savo nerimą, kuris yra tikra kančia

.