Knygos knygos knygos...

Mūsų visa grupė, pamenu, turėjo pasiskirstyti į dvi dalis, vieni skaitė Kunčino "Tūlą", kiti - Gavelio "Vilniaus pokerį". Skaičiau Tūlą (paliko įspūdį), o iš diskusijų apie pokerį pamenu tik kažkokį žiaurų poelgį su šunimi, tai mane, kaip gyvūnų mylėtoją, tada kažkaip truputį atstūmė o gal kažkiek žmogus atsakinėdamas ir perdėjo, nebepamenu jau gerai

Isabelle Allende "Fortūnos duktė" nesiskaito nors tu ką Dedu į šalį. Matyt ateina poreikis sulėtinti skaitymo tempą. Turiu parsinešus dar ir Wassmo "Dinos knyga". Bandysiu skaityti. Gal užkabins labiau nei "Fortūnos duktė". Dar turiu Tomą Maną parsinešus vokiečių kalba. Nors viduj kirba visai kitokios kategorijos knygų paskaityti: Čekuolį, kažką istorinio ar pasitikėjimą savimi keliančias knygas.

Patarciau pradeti nuo "Pasaulis pagal Garpa", "Sidro namu taisykles", "Nasle vieneriems metams". Jei uzsikabinsite, toliau sarasas ilgas

Perskaičiau Guillaume Musso "Po 7 metų..." - lengvas romaniukas apie išsiskyrusius tėvus, kurie ieško savo vaikų. Tikėjausi, kad bus įdomiau.
O dabar įpusėjau "Angelo kvietimas" - šiek tiek įdomiau, bent jau pradžia.

man ši knyga labai gerai susiskaitė.

jungiuosi ir aš prie skaitytojų būrelio, jeigu galima

skaičiau Allende Dvasių namus, pradžioje skaitėsi sunkiau, bet po to labai patiko ir įtraukė. O Dinos knygą surijau labai greitai, bet nerandu niekur kitų dviejų dalių šios trilogijos

Dabar skaitau Wassmo "Septintasis susitikimas", kol kas lėtai įsivažiuoju

sveika prisijungus

Mane, tai kaip tik "Dvasių namai" įtraukė nuo pat pradžių. O va "Fortūnos dukra" nekabina nors tu ką. Prasikankinau 50 psl. Nusprendžiau, kad, matyt, dar jai nepribrendo laikas.
Klaipėdos Simonaitytės bibliotekoj tai tikrai yra antra Dinos knygos dalis (Čia jei netyčia iš Klaipėdos būtum )

Sveikos.

Skaitau J. Ivanauskaitės ,,Kaip užsiauginti baimę''. Nė trupučio neįtraukia, nors tu ką Ir kaip tyčia nieko daugiau neturiu, tad ir nededu į šoną.

Dekui visoms uz sveikinimus


Kiek daugiau 9 dienas vis niekaip nenorejo i si pasauli ateiti


Rukutei brolis kaip lelyte. Tai apart visu rupesciu dar prisideda, kad turiu ziuret, kad ko nenuveiktu

Dar mokyklos laikais esu skaiciusi "Vilniaus pokeris" ir "Vilniaus dziazas" abi labai patiko ir itrauke.

O as skaitau, bet daugiausia labai lengvo pobudzio knygas. Nors tempai skaitymo siuo metu gerokai sumazeje.
Vakar pabaigiau Karen Winter "Dykumos ugnis". Labai lengvo ir banaloko turinio. Pradzia visai ir nieko, bet kaip sakoma kuo toliau i miska tuo daugiau malku. Taip ir cia, kuo daugiau puslapiu perskaitai, tuo istorija banalejo ir skystejo, o pabaiga buvo tokia nuspejama, kad net neidomu buvo pabaiginet skaityti.
O siandiena pradejau ir jau ipusejau Arnaldur Indriðason "Užnuodytas kraujas". Labai patinka. Bet siek tiek mane glumina stilius. Ir vis galvoju ar cia toks rasytojo rasymo stilius ar vis tik vertimas neypatingas

Man "Juodasis obeliskas"- viena iš geriausių Remarko knygų. Ir tikrai pati juokingiausia.


Aš "Vilniaus pokerį" skaičiau, ir man jis netgi patiko. O tie visi bjaurumai, kurie jame buvo, labai neįstrigo, nes jau nė vieno, išskyrus išprievartavimą, nebeprisimenu.

Viktor Pelevin "Čiapajevas ir Pustota". Romanas, kurio veiksmas vyksta dviejuose laikmečiuose- 1919 metų porevoliucinėje Rusijoje ir šių laikų Maskvoje. Pirmojo laikotarpio veikėjas yra poetas, kuris apsimetęs kitu asmeniu dalyvauja kare kartu su Čiapajevu, nors tas dalyvavimas labiausiai pasireiškia degtinės gėrimu ir filosofiniais pokalbiais. Antrojo laikotarpio veikėjas gydomas psichiatrijos ligoninėje. Pirmojo laikotarpio veikėjas naktimis sapnuoja, kad gyvena antrajame laikotarpyje, ir atvirkščiai. Iki galo taip ir neaišku, kuri realybė yra tikroji, jei iš viso tokia yra. O pats romanas- gana sudėtingas budizmo, filosofijos, fantastikos, mistikos ir dar kelių temų mišinys. Bet skaityti jį nėra labai sunku. Kelis kartus netgi pagalvojau, kad man primena Murakami. Žodžiu, patiko, bet tai ne ta knyga, kuri tinka daugumai.

Guy de Maupassant "Mielas draugas". Šitos knygos visai nenorėjau, paėmiau skaityti tik todėl, kad norėjosi pamatyti naujausią ekranizaciją. Kažkodėl maniau, kad bus nuobodoka, bet, atvirkščiai, ji labai greit ir lengvai persiskaitė. Knygoj pasakojama apie 19-o amžiaus pabaigos Paryžių ir jauną neturtingą prancūzą, kurio pagrindinis siekis- prasimušti visuomenėje, t.y. pasidaryti turtingam ir garsiam. O to jis pasiekia daugiausia savo žavesiu, t.y. per moteris. Iš tikro ne visada išeina pamėgti knygą, kurios herojus yra amoralus ir antipatiškas, o šis tikrai nekėlė ypatingų simpatijų, na gal nebent pradžioj, bet, geriau pagalvojus, dauguma knygos veikėjų nespindėjo geromis savybėmis, todėl ir širdies dėl jų neskaudėjo.
Pati knyga man patiko. Ganėtinai lengva, nenuobodi, su gražiais aprašymais (po vieno iš jų ėjau į googlą ieškoti Ruano nuotraukų), o keletas niūresnių vietų ir pamąstymų suteikė jai gilumo. Turbūt labiausiai patikęs iš visų skaitytų Maupassanto romanų.

ačiū paieškosiu Vilniaus bibliotekose, nes pirkti tai nėra arba aš nerandu.



Man Ivanauskaitės knygos "neprilipo", gal ne nuo tinkamos pradėjau skaityti - "Ragana ir lietus". Padėjau į šoną, neįveikiau iki galo.



Aš apskritai dabar imu iš eilės namie knygas ir skaitau, nes turiu užkaupusi, o neskaitytų irgi tam tikras procentas yra
Neseniai perskaičiau Hermano Hesės Sidhartą, maža plona knygelė, bet patiko, susiskaitė lengvai ir greitai, pamąstymui buvo keletą minčių

Po to skaičiau Remarko "Šešėliai rojuje", knyga patiko, lengvai susiskaitė ir man ji tokia "šviesesnė" lyginant su kitomis jo knygomis, tik Obelisko dar neskaičiau, laukia eilėje.

,,Ragana ir lietus'' buvo pirmoji Ivanauskaitės knyga, kurią skaičiau ir ji man patiko. Kitos skaitytos (,,Viršvalandžiai'' bei ,,Miegančių drugelių tvirtovė'') taip pat paliko gerą įspūdį. O šita tai ne itin. Gal dėl to, kad čia apsakymai