Lieknas kūnas = laimė?

Kai tu rašai, taip ir suprantu. Jei aš pasakysiu, kad nubėgau 5 km. ir visai nepavargau, kaip tu suprasi? Manau taip ir suprasi, va ėmiau ir bėgau, bet paskui paaiškės, kad bėgau po kilometrą, paskui sėdėjau, paskui dar pas draugę pabuvau, o galiausiai paaiškės, kad tai mano savaitės visas bėgimas sudėjus. Taip ir tu parašai 10 km, paskui paaiškėja kavinės, parduotuvės, parkai ir t.t.

nugi įdomi diskusija čia vyksta. Mane tiesą sakant nervuoja, kad mūsų visuomenė didelį dėmesį skiria tam "etaloniniam" svoriui... Visų pilvai plokšti, oda lygi, visos sportiškos tiesiog photoshop'o svajonė... Realybėj mes visos kitokios.
Mano pažįstama nuo jaunystės neleido sau suvalgyti torto gabalėlio, nes buvo labai linkusi į pilnumą. Tai visa jaunystė dietos/savęs ribojimas... Dabar jai 40 ir ji sako dėjau aš ant tų dietų aišku sustorėjo ji netgi labai... Bet dabar ji laiminga. Ji pagaliau leidžia sau tai, ką draudė ne vienerius metus. Aš tikiu, kad pažiūrėjus į šalia tipenančią mergaitę kyla ir ne pačios mieliausios mintys, bet va čia ir klausimas: kas svarbiau ar išvaizda ar gera savijauta, kas realiai reiškia viršsvorį?

Aš su svoriu savo kaip ir nesusipykus. Mano ūgis 166, sveriu 57kg. Esu gan smulki, todėl idealiu atveju turėčiau sverti 52 kilus. Visas likutis susikaupė ant pilvelio. Darbe iš kolegos išgirdau, kad pastambėjau. Neradau ką daugiau atsakyt kaip tik, kad jis irgi ne jaunyn eina (pensininkas jau)... Nu šlykšyu. Bet va pradedi žiūrėti į save, kad nebetelpu į rūbelius, kurie mane puošė praėjusią vasarą. Džinsai veržia. Ir nors aš jaučiuosi gerai, bet va trūks plyš noriu atsirkatyt tu 5 kilų. Ir ne dėl to, kad kolega kažką pasakė, iš esmės jis teisus...
Tada pradėjau kabinėtis žiūriu, kad ir šeip aš kažkokia minkštutė... Nu tai kelis mėnesius meditavau, kad reikia pradėti bėgioti, kas man aišku nesigavo... Tai pirmadienį pagalvojau gana skųstis ir jau vakar buvo pirma treniruotė sporto klube. Dabar dar reikia pasireguliuoti mitybą ir tikėtis, kad motyvacija nedings Nes pastaruosius mėnesius tai tikrai tik skundžiausi ir nieko nedariau
nežinau ar pasiduodu visuomenės įtakai, kad man irgi to liekno juosmens reikia, ar aš nuoširdžiai to noriu, bet mintys apie gražesnę figūrą mane tikrai džiugina.

P.S. pamiršau apie kilometrus parašyti nagi išsiruošiau kažkurią dieną į žygį su šuniu. Vėliau paguglinau atstumus, tai nuėjau apie 13 kilometrų posparčiu žingsniu tokiu. su viena pertraukėle. tai tą dieną kaip ir nieko, padusdavau kai telefonu kalbėjau eidama. o va kitą dieną..... atrodė, kad man kažkas kojas iš užpakalio išrakinėjo

Nu ir nuėjau nuo taško A į tašką C per tašką B. Kur problema? Kad vienąkart prisėdau vandens? Norit įrodyti, kad žmogus su antsvoriu negali judėti, jam taip sunku, taip sunku, jis turėtų padusti po kokių dviejų km, jam turi skaudėti sąnarius, nelaikyti kojos, etc. Taigi jei jau Jus trikdo pora sustojimo taškų šioje distancijoje, tai galiu patikinti, kad tokias galiu įveikti ir be sustojimų

Tai reikejo valgyt ta gabaliuka torto, kai labai norejosi .
Nereikia pult i krastutinumus, arba nieko i burna neimu, arba velniop viska ir sveriu bele kiek. Visada yra aukso vidurys

Kelinta tema snekam apie tai, kad +- 5 kg. nera joks blogis, bet +- 20 kg yra "nieko gero".
Papildyta:


praeitam poste Jusu sustojimas buvo ne vienas, bet tiek to... ne pirmas kartas

Niekas nesako, kad negali judeti. Gali. Bet jam daug sunkiau be sustojimo normaliu tempu iveikti tuos pacius 10 km. negu tam, kuriam nereikia "nestis" papildomo nemazo svorio.

Nu nesusiaurinkim taip to vieno gabaliuko torto, aš čia bendrai kalbėjau. O kalbos apie svorį turbūt neišsemiamos, kaip ir pvz apie idealius ar neidealius vyrus visos turim savo supratimą, bet gi galim prikalbėt marias tokia ir esmė forumo turbūt

O ką vadinate sustojimu? Parduotuvėje tai nesėdėjau, vaikščiojau lėtesniu tempu ir mėgavausi kondicionieriaus vėsa. Toks buvo tas antras sustojimas. Ai, ne, jei sąžiningai, tai buvo dar kokie minimum keturi! Prie šviesoforų! Jūs teisi, tokiam storuliui kaip aš, labai sunku be sustojimų nueiti didesnį atstumą Verčiau rinktis troleibusą, ten uždūsti kol tik į jį įlipi

Turbut Bet pagrindiniai dalykai vistiek yra kazkokie, kad ir idealaus vyro
Niekaip man niekas neirodys, kad vyras, kuris vaiku neziuri, musa zmona, yra nedemesingas, nesirupi seima ir t.t. yra idealus.

O apie svori isvis paprasta - yra per mazas zvoris, optimalus svoris, idealus svoris, per didelis svoris ir t.t. Apie tai ir diskutuojam.

bet ar tai ne asmeninis kiekvieno klausimas ar jis gerai jaučiasi su savo svoriu ar ne gerai?
bet ne ta, oficialiai deklaruojama nuomonė "aš labai laiminga", o tai kas iš tiesų viduje (taip turiu tų kilogramų, ir taip jie mane nervuoja, bet neturiu valios sportuoti, nemėgstu salotų... arba: aš valgau ką noriu, darau ką noriu ir man pofig, kad aplinkiniam atrodo, kad aš turiu viršsvorio?)

žinot, kai mano vyrui kažkada darbe klientas, kai jie liko vieni, sako žinai tu turi viršsvorio, tai labai nesveika, turėtum susirūpinti, kažkaip numesti...
Bet jis turi tą alaus pilvuką ir jis nei jam nei man nemaišo. Tai kaip dabar klausyti svetimo žmogaus, kuris tau diktuoja, kad tau negerai...

Taigi, kaip kam kas svarbiau, bet kažkodėl tvirtinama, kad visi storuliai, be išimties, yra nelaimingi žmonės, būtent dėl viršsvorio. Oponuojant, prašoma patikinti, kad stori žmonės laimingi TIK dėl viršsvorio.

Keturi kg ant smulkaus sudėjimo žmogaus matosi labiau nei stambesnio (kalbu apie sudėjimą, o ne riebalų kiekį). Tamstos atveju, manau sporto salė greit suveiks, nes iš esmės pakanka tik sustangrinti kūną.

Dėl ilgų distancijų, praeitum dar [anašių porą ir jokio skirtumo kitą dieną nepastebėtum O padusti nepriklauso, dar telpi į KMI



Ne, kelinta tema šnekam, kad +-20 kg yra beveik invalidumas ir žmogus su didesniu svoriu negali būti judrus, linksmas ir laimingas, gyventi pilnavertį gyvenimą, jaustis mylimu ir mylėti save. Iškart kaltinama melu- kam tada meti svorį, kad esi toks laimingas ir myli save. O išeitų, kad turi savęs nemylėti, nevertinti, negyventi pilnaverčio gyvenimo kol esi storas ir pamilti tik tuomet, kai sulieknėji? O kad žmogus gali mylėti save ir po truputį daryti gera sau tą svorį mesdamas, tai tokio varianto neegzsituoja.
Išvados mūsų radikaliųjų oponenčių tokios jei esi storas ir save myli, tai myli tik dėl antsvorio, todėl jo mesti neverta. Antra išvada- tu tik meluoji, nes būdamas storas negali savęs mylėti ir gerai jaustis.

Aimeja, nežinau kokie ten pas jus su Moonte santykiai, kad taip rašai, bet aš tai pati sau linkiu, kad svoris man būtų didžiausia gyvenimo problema, nes suprantu, kaip tai yra menka palyginus su rimtesniais dalykais ir dar gi nesunkiai kontroliuojama. Tai yra labai geras palinkėjimas, jei Moonte man to palikėtų, aš jai už tai tik padėkočiau.

Tiesiog iš šalies geriau matosi... Šiandien stebėjau vieną savo kolegę, žingsniuojančią gatve. O siaubeli, visas kūnas liula. O prie pyragėlių pirmoji. Ir ne po vieną raitoja.

ir koks tamstos reikalelis kas pas ja liuliuoja ir kiek ji pyrageliu valgo?