QUOTE(kle0patra @ 2013 07 10, 21:15)
jei ne paslaptis, pas kuria gyd lankoteS?
mums ir kai gulejom lig kazka minejo, kad pora metu po priepuolio reik gert vaistukus..
o alternatyvu jokiu nebandot? hemopatija ar akupunktura?
as db negaliu tuo uzsiimti, tai metus tikrai vartosim vaistus, o poto bus matyt..
mes pas vedėją lankomės. na antipatijos jai nejaučiu, bet sunkiai susikalbam mes kartais. bet matyt per darbo metus visko mačius ji, vistiek jautrus dalykas čia tos vaikų ligos, tėvai ir supanikuoja, ir daug ko nežino, bet kartais galėtų ji lankstesnė būti.
alternatyvų nebandėm, nors iš pradžių noro buvo. tiesiog matomai esu per daug baili. kadangi priepuoliai ištiko jam būnant beveik 8 mėnesių, visgi leliukas dar, sutikom su vaistais, kad tik nesutriktų vaiko raida. aišku iš šeimos buvo lavina kaltinimų neatsakingumu, atmestinu žiūrėjimu į šitokią padėtį, kad nuodijam vaiką, kad liks invalidas ir pan, kas dar ir iki šiol tęsiasi. lyg ir taip skausmo būtų maža, tai dar druska ant žaizdos... tai žodžiu tas alternatyvaus gydymo klausimas buvo pamirštas. reiktų rimtai specialistų tuo užsiimančių ieškoti, ryžtis nutraukti vaistus ir drebant laukti kas bus pradėjus kitokį gydymą.
akupunktūra nzn ar yra taikoma epilepsijos gydymui, bet jei ir taip, tai neįsivaizduoju, kaip reiktų mažą vaiką išlaikyti seanso metu. maniškis po visų tampymųsi po gydytojus, n kraujo ėmimų, taip bijo gydytojų, kad vos pamatęs apsisuka ir bėga lauk.
Papildyta:
o šiaip iš tikrųjų buvau labai paveikta to pagulėjimo vaikų neurologijos skyriuje, kuomet pamačiau daug sunkių ligoniukų. atvirai sakau, labai išsigandau, nors žinoma tie sunkesni atvejai pasireiškia galbūt tik mažai daliai visų epilepsiukų ir būtent jie dažniau guli skyriuje dėl vaistų atitaikinėjimo, kartojamų ar naujai paskiriamų tyrimų ir pan. tad ryžtis eksperimentuoti nebuvo jokio noro ir tuo labiau drąsos.
