mano nei vienas nebuvo/nėra užknisantis. nesuprantu, kas mane tokią padarė. negi tikrai jie.
QUOTE(Pinot noir @ 2013 07 15, 20:43)
Myli, bet nemėgsti? Kaip čia taip?
QUOTE(Gotiša @ 2013 07 15, 21:07)
nu jei mėgsta aiškinti gyvenimą, tai užknisa.
mano nei vienas nebuvo/nėra užknisantis. nesuprantu, kas mane tokią padarė. negi tikrai jie.
mano nei vienas nebuvo/nėra užknisantis. nesuprantu, kas mane tokią padarė. negi tikrai jie.
Tas gyvenimo aiskinimas tai dar dar. Bet uz ka nemegstu, tai kad jie labai nepagarbus aplinkiniams. Visi jiems per prasti kad bendraut.
Isivaizduojat, kazkas is kiemo pavoge katino bliudeli...
QUOTE(Madam Pelargonija @ 2013 07 15, 13:36)
Jo, nesu macius stilingesniu karabinieriu negu ten. Pamenu tik ivaziavus dar prie sienos stovi, ir is karto supranti, kad cia ITALIJA
Papildyta:
QUOTE(Madam Pelargonija @ 2013 07 15, 13:52)
Man regis, gyvenimo ratas turi riedeti pirmyn. Jei "vaikas" paaukoja gyvenima tevams, kokia jo gyvenimo kokybe, kas jo laukia senatveje?
Ir kur cia morale? Is "vaiko" puses grazu, bet is tevu puses? Pagimdziau, uzauginau ir..... suzlugdziau?
Ir kur cia morale? Is "vaiko" puses grazu, bet is tevu puses? Pagimdziau, uzauginau ir..... suzlugdziau?
Man irgi sunku suprasti, o kada tam vaikui gyventi, jeigu tai juo rupinasi puse gyvenimo, paskui jis turi rupintis savo vaikais ir dar tevais. As ir pati senatvej galbut noreciau kur nors i seneliu namus, kazkaip atrodo daug idomiau negu siaip vienam ar kazkieno is seimos priziurimam.
As bendrauju su tevais gan daznai, kartais tikrai sunku buna, nes reikia "atkentet" ju marazmus ir visokias sakomas ar daromas nesamones. Bet jauciuosi bent kazkiek duodanti, tuo kad pabunu ten. O priziureti senatvej nesugebeciau, man tas ir baisiausia, nes nieko nesugebeciau priziuret, tiesiog pati is proto iseiciau. Bet tevai aisku daro spaudima, toki psichologini, ir jei kur nors apgyvendinciau arba kam nors mokeciau uz prieziura, turbut reiketu nusisauti nuo baisines kaltes.
Dar tokiu atveju kai yra daugiau vaiku, pasiseka tiems kurie pirmi islekia i uzsieni. Tada tie kaip ir nesiskaito. Bet jei tas paskutinis isvaziuotu, tada tas skaitosi kad "paliko".
QUOTE(gėlių darželis @ 2013 07 16, 14:26)
O priziureti senatvej nesugebeciau, man tas ir baisiausia, nes nieko nesugebeciau priziuret, tiesiog pati is proto iseiciau. Bet tevai aisku daro spaudima, toki psichologini, ir jei kur nors apgyvendinciau arba kam nors mokeciau uz prieziura, turbut reiketu nusisauti nuo baisines kaltes.
Dar tokiu atveju kai yra daugiau vaiku, pasiseka tiems kurie pirmi islekia i uzsieni. Tada tie kaip ir nesiskaito. Bet jei tas paskutinis isvaziuotu, tada tas skaitosi kad "paliko".
Dar tokiu atveju kai yra daugiau vaiku, pasiseka tiems kurie pirmi islekia i uzsieni. Tada tie kaip ir nesiskaito. Bet jei tas paskutinis isvaziuotu, tada tas skaitosi kad "paliko".
Kaip man pikta skaityt, nes taip ir yra. Aš pati dėl to nesugebėjimo būtent ir kraustausi iš proto. Gal ne dėl nesugebėjimo, bet nenoro sugebėt, ir todėl, kad neigiu tas lietuviškas nuostatas. Nors tėvai patys spaudimo nedaro, nes kolkas tėvas tvarkosi, mano pagalbos reikia beveik tik kokios nors organizacinės. Bet pats jau yra pareiškęs, kad "geriau pasikart, nei eit į senelių namus", ko visai nesitikėjau, nes į jį nepanašu. Bet aplinka tokia, kad net nebandyk sakyt kam, kad nenori padėt tėvams. Reikia norėt, ir dar tuo džiaugtis, nes kas gi mums gyvybę davė ir mus išaugino.
Bl. Bl, Bl. Šitu klausimu nesugebu net rišliai samprotaut. LT- pilna idiotų ir atsilikėlių, bet niekur nesidėsi. Va, kiek ten man liko iki kokios nors pensijos, tai aš gražiai tą laiką lietuviškai turiu praleist karšindama tėvus, nes juk tai yra mano gyvenimo prasmė ir filosofija. Užuot kur nors keliavus ar tiesiog ramiai gyvenus. Nusišaut.
QUOTE(Pinot noir @ 2013 07 16, 15:18)
Va, kiek ten man liko iki kokios nors pensijos, tai aš gražiai tą laiką lietuviškai turiu praleist karšindama tėvus, nes juk tai yra mano gyvenimo prasmė ir filosofija. Užuot kur nors keliavus ar tiesiog ramiai gyvenus. Nusišaut.
Man dar baisiau buvo kai matydavau dazna reiskini pas xoxolus, siaip ir turbut dauguma slavu. Kai vienas jaunas zmogus rupinasi ir savo seima vaikais, ir savo tevais ir dar seneliais, ir visi jie susigrude gyvena, ir dar finansiskai visa ta goveda islaiko. O dar nusistebek kaip taip yra, nesupranta niekaip. Seima tai sventas reikalas. Nors suprantu, gal cia kulturinis dalykas. Kur nors pas musulmonus irgi panasiai.
QUOTE(gėlių darželis @ 2013 07 16, 15:28)
Man dar baisiau buvo kai matydavau dazna reiskini pas xoxolus, siaip ir turbut dauguma slavu. Kai vienas jaunas zmogus rupinasi ir savo seima vaikais, ir savo tevais ir dar seneliais, ir visi jie susigrude gyvena, ir dar finansiskai visa ta goveda islaiko. O dar nusistebek kaip taip yra, nesupranta niekaip. Seima tai sventas reikalas. Nors suprantu, gal cia kulturinis dalykas. Kur nors pas musulmonus irgi panasiai.
Ten tikrai taip yra, bet laikoma normaliu dalyku. O apie mus sako, kad mes numarinam savo šeimyniškus ryšius, esam šalti, ir nieko apie save nepasakojam. 
man tai atvirkščiai. 
kaip žinia, nesidžiaugiu gimusi, bet šeima man tikrai kažkas švento. bet čia labiau tai išryškėjo, kai tėtis skausmuose gulėjo prieš mirtį. buvo smerkiančių, kad porą sav. slaugos namuose praleido, nors pats norėjo ir bent nuskausminimas visada po ranka būdavo, bent greituškės nereikėdavo kvietinėt ir laukt valandą, kol atvažiuos. ir lankydavom kasdien...
aš blogiau jausčiausi palikusi rūpintis kam kitam šeimos narius, nei pati, kiek galiu. nors ką aš ten galiu... ir tikrai tas rūpinimasis vienas džiaugsmas, palyginus, su tuo, kad kas kitas rūpintųsi. gi gyvenčiau dar neramiau, koks ten gyvenimo kūrimas. gal kad niekas neverčia. nors gal čia man, kai neturiu vaikų, bepigu.
paauglystėj galima sakyti nekenčiau vyriausios sesės, vadinau kobra, o vaikų aplamai nemėgau niekada. josios buvo gal maždaug pirmokė ir darželinukas, bet ekstra atsidūrus ligoninėj, kaip akis išdegus nulėkiau pas tuos vaikus... ir prižiūrėt sugebėjau, kad į darželį/mokyklą išeitų, kažkokias kaukes gaminau, nu pamaitindavau, aišku traškučiais ir pan., nes gi gaminti nelabai sugebėjau ir iki db nesugebu.
bet murzinų ir alkanų visgi nelaikiau. 
ir kai aš papuoliau į biuletenį, viena sesė naktį ruošės pas mane važiuoti iš kito miesto. nors net nebendraujam. nesusipykę, bet tas kažkoks ryšys yra, matyt.
o šalti tai mes, jo, tikrai, manau.
kaip žinia, nesidžiaugiu gimusi, bet šeima man tikrai kažkas švento. bet čia labiau tai išryškėjo, kai tėtis skausmuose gulėjo prieš mirtį. buvo smerkiančių, kad porą sav. slaugos namuose praleido, nors pats norėjo ir bent nuskausminimas visada po ranka būdavo, bent greituškės nereikėdavo kvietinėt ir laukt valandą, kol atvažiuos. ir lankydavom kasdien...
aš blogiau jausčiausi palikusi rūpintis kam kitam šeimos narius, nei pati, kiek galiu. nors ką aš ten galiu...
ir tikrai tas rūpinimasis vienas džiaugsmas, palyginus, su tuo, kad kas kitas rūpintųsi. gi gyvenčiau dar neramiau, koks ten gyvenimo kūrimas. gal kad niekas neverčia. nors gal čia man, kai neturiu vaikų, bepigu.paauglystėj galima sakyti nekenčiau vyriausios sesės, vadinau kobra, o vaikų aplamai nemėgau niekada. josios buvo gal maždaug pirmokė ir darželinukas, bet ekstra atsidūrus ligoninėj, kaip akis išdegus nulėkiau pas tuos vaikus... ir prižiūrėt sugebėjau, kad į darželį/mokyklą išeitų, kažkokias kaukes gaminau, nu pamaitindavau, aišku traškučiais ir pan., nes gi gaminti nelabai sugebėjau ir iki db nesugebu.
bet murzinų ir alkanų visgi nelaikiau. ir kai aš papuoliau į biuletenį, viena sesė naktį ruošės pas mane važiuoti iš kito miesto. nors net nebendraujam. nesusipykę, bet tas kažkoks ryšys yra, matyt.
o šalti tai mes, jo, tikrai, manau.
QUOTE(gėlių darželis @ 2013 07 16, 14:26)
jei kur nors apgyvendinciau arba kam nors mokeciau uz prieziura, turbut reiketu nusisauti nuo baisines kaltes.
Dar gerai, kad bent uz vaiku prieziura galima susimoketi nesisaudant is kaltes..
As isvis neisivazduoju, kaip tai turi atrodyti, na, prieziura kai jau tikrai jos reikia nuolat.
Mesti darba, vaikus kam nors atiduoti?
QUOTE(salotos @ 2013 07 16, 16:07)
Pirk greiciau graba, bo dar atgis per nelaime.
