...Bulgarija yra graži...

Lešten (XVIII – XIX a. miestukas). Kai kurie autentiški pastatai gyvenami, kai kurie - nebe.

[img]http://s018.radikal.ru/i514/1307/3f/ab7c97c5ba18.jpg
[/img]





[img]http://s017.radikal.ru/i418/1307/9f/476b99bedc54.jpg
[/img]

Gal namuko?








Papildyta:

Judam toliau, link Jagodina kaimo, kur kelių km atstumu (rašo, kad kažkur tarp Jagodina ir Tešel kaimų) turėtų būti Buinovo kanjonas/tarpeklis. Pavadinimas - nuo jame tekančios Buinovo upės. Nerasdami jokių nuorodų, paklausiam akštelėje stovėjusių policininkų, kurių, beje, pilni Bulgarijos keliai ir gyvenvietės. Pasirodo, mes visai čia pat, tik reikia keliuku nusileisti žemyn.





Kelias yra pačioje kanjono apačioje, po aukštais ir vietomis - itin siaurais uolų skliautais. Pravažiuoti juo išties įspūdinga, gaila, kad nutraukose nesimato to efekto..

Sukame link olos Velnio gerklės (apie pusantro km nuo Trigrado kaimo), teigiama, kad būtent čia, pasak legendos, Orfėjas leidosi į Hado karalystę gelbėti savo žmonos Euridikės. Ola ypatinga tuo, kad joje teka aukščiausias Balkanuose požeminis krioklys, o vanduo oloje po žeme ilgai suka paslaptingus ir neištirtus ratus. Speleologai bandė mesti į vandenį įvairius daiktus ir žiūrėti, kur jie išlįs olos paviršiuje - nė vienas iš įmestų daiktų taip ir neišplaukė išorėn. Taigi, įspūdis išties mistiškas ir dera prie legendos - juk į Hado karalystę mirusieji patekdavo per Acherono požeminę upę, iš kurios niekas negrįždavo atgal

Sulaukiam, kol gidas surinks reikiamą ekskursijai grupelę žmonių (einama tik su gidu) ir leidžiamės žemyn. Viduje vėsu, apie 8 laipsniai.

Bandau pagauti krioklį







O dabar - linksmoji dalis, grįžimas atgal (ir galimybė krioklį pamatyti iš arti). Laiptukai į viršų. Kopėčių statumo, slidūs, šlapi..siauri. Pakopų - 280



Čia aiškiau matosi statumas, laiptai - pačioje dešinėje.


Aš, kaip bijanti aukščio, jais kopiau keturiomis. Krioklys neberūpėjo

Gražiai čia keliavote.

Teko man Sofijoje pagyventi 10 dienų - tai aišku, radom ką lankyti ir žiūrėti. Bet gamta Bulgarijoj vis tiek nesulyginama su jokiais miestais

Taip, domėjausi - Sofijoje yra įdomių objektų, bet šįkart buvo noras vengti didelių miestų.

Išlindus iš olos, dar pora foto:





Jei kam bus aktualu - "Velnio gerklė" atidaryta kasdien iki 16.15.

Važiuojam toliau, Devin kryptimi. Šiam jaukiam miestuke stojam pavalgyti.









Viešbutukas tame pačiame stiliuje:



Užsisakau paragauti nacionalinį patiekalą, apie kurį žinau tik kad "kažkas iš kukurūzų miltų". Pasirodo, tai - tiršta ir labai soti kukurūzų košė su jų vietiniu baltu sūriu ir keptu kiaušiniu viduryje. Pusryčiams būtų buvę gal ir neblogai..



Apie bulgarų virtuvę. Maistas mums labai tiko ir patiko, beveik visur - šviežia, labai skanu, porcijos didžiulės (pvz., pajūryje kavinukėje man atnešė tokią midijų su ryžiais ir salotom porciją, kad laisvai galėjo pavalgyti trys asmenys. Aš neįveikiau prie pačių geriausių norų..). Nebrangu, net restoranuose "prestižinėse" vietose (pvz., istorinės, gausiai lankomos pilies papėdėje, pajūry kopose ir pan.). Išimtis - Nesebras ir matomai, kiti brangūs pajūrio kurortai, kaip Auksinės kopos. Sriubos burnoje tirpo, aš ypač mėgau žuvienę. Labai dažnai naudojamas jų vietinis, sūrus baltas sūris, kurio tarkuoja ar barsto ant visko - mūsų vaikams jis nepatiko, tai kaskart užsakinėdami primindavome, kad norime porcijos "be sūrio". Dar labai mėgsta citrinos griežinėlius - deda jų ir į sriubas, ir atneša beveik prie bet kokio karšto patiekalo.

Prieš kelionę skaičiau, kad aptarnavimas Bulgarijoije neva labai nekoks, kad jų principas - "ponas yra savininkas ar padavėjas, o tu, turiste - mokėk ir tylėk". Važiavau su tam tikra baime, bet tai visiškai nepasiteisino. Aptarnavimas puikus, stengiasi ir bando įtikti kaip įmanydami; jei nepavykdavo suprasti bulgariško meniu (kaip šiame miestuke) - ieškodavo žmogaus, bent kažkiek kalbančio angliškai ar rusiškai.
Po vėlyvų pietų maršrutas pasisuka sentimentalia kryptimi. Dar namuose, ruošdamasi kelionei, internete užtikau labai gražią nuotrauką su kažkokia Bulgarijos vietove. Štai toji nuotrauka (beje, jos kitą variantą matote mano avatare):



Labai sudomino. Pasirodo, tai, neoficialiais terminais - Mini Didysis Kanjonas Rodopų kalnų masyve, kuris yra netoli Kirdžali (Кырджали) miesto, prie upės Arda. Ir kad daugelis turistų apie šią nuostabią vietą ničnieko nežino (dar labiau sudomino ) Pavadintas šis bulgariškas kanjonėlis Amerikos Didžiojo Kanjono garbei, mat teigiama, kad tai - tarsi gerokai sumažintas Didžiojo Kanjono variantas.

Kirdžali aplylinkių klimatas priklauso jau Viduržemio jūros zonai. Nuo čia iki Graikijos sienos - tik apie 60-70 km. Visgi, čia gyvena ne graikai, kaip būtų galima tikėtis, o turkų bendruomenė. Daugelis net nekalba bulgariškai, moterys apsigobusios skaromis ir hidžabom. Žodžiu - netipiška bulgariška vietelė.

Abu su vyru būtinai užsigeidžiam tą kanjoną pamatyti, trūks pliš . Nors ir nelabai pakeliui, nors ir prailgina maršrutą - reikia ir taškas. Ta proga iš vakaro užsakomas viešbutukas Kirždali priemiestyje, į kurį atsibeldžiam vėlai vakare.

Pabundam ryte, o vaizdas iš mūsų numerio lango.. Mini didžiojo Kanjono sumažinta kopija, t.y. Mini mini kanjonas





Ramu, tyku, viešbutukas neįtikėtinai mielas ir jaukus, vaikai supuola į baseiną, aš medituoju terasose ir nusprendžiu, kad niekur iš čia nebevažiuosim kokias tris dienas
Papildyta:
Viešbutuko teritorija (jei kas važiuotų pro šalį ir kam patinka nedidukai jaukūs - labai labai rekomenduoju). Nuoroda:

http://www.booking.c...-family.en.html









Ką įvertino vaikai







Trijų dienų čia nepraleidom - praleidom maždaug tris valandas, visam viešbutuke vienų vieni - kaip kokie VIP klientai , ir vėl - į kelią, ieškoti Kanjono. Kaip paaiškėjo, niekas iš viešbučio darbutojų apie tokį nėra nė girdėję, internete, apart mįslingo "netoli Kirdžali miesto" - jokių nurodų, ech, užduotėlė ne iš lengvųjų. Vyras prisimena, kad pagal nutorauką googlėje galima gauti koordinates, iš kur ji buvo daryta - valio, čia irgi veikia internetas. Neužilgo koordinatės daugiau mažiau surastos, važiuojam.

Smėlėtais vieškeliais ir kitais neaiškiais keleliais...

Dairausi ir pleškinu per langus.

Kaimiška idilė - avytės ir laidai



Panašu, kad artėjam..



Ir štai jis, tik kiek iš kito kampo. Gražu.






Papildyta:





Papildyta:
Mano svajonių vila ir apylinkės

Na ką, pamatėm, pasigrožėjom - laikas traukti toliau, kiek virš 80 km Bačkovo kryptimi, kur laukia Bačkovo vienuolynas.

Priparkuojam mašiną ir einam grįsta gatvele. Kurios maždaug pusė - turgelis, visai simpatiškas. Žmonių nedaug, pasirinkimas - didelis. Čia už protingą kainą susipirkau dalį suvenyrų.





Papildyta:
Vienuolynas buvo įkurtas ХІІ - ХІІІ amžiuje ir šiuo metu yra veikiantis; jį iš visų pusų supa Rodopų kalnai. Viduje yra muziejus (mokamas), fotografuoti, deja, draudžiama tiek visoje vidinio kiemo teritorijoje, tiek cerkvėje.

"Legalūs" kadrai:











Ir pora "nelegalių" - pykštelėjau pasislėpusi iš už kampo, mane stebėjo senučiukas vienuolis, bet nieko nesakė




Papildyta:
O kadangi visas grožis liko už kadro , įmetu pora ne mano nuotraukų iš interneto. :

Kaip jau minėjau, važiavimas Bulgarijos gilumos keliais yra gan lėtas procesas. Didžioji dalis jų - serpantininio tipo, t.y. siauri, ir eina ištisiniai staigūs posūkiai įkalnėsna ir nuoakalnėsna su greičio apribojimais max 40 km/h, su policija pakrūmėse ir dažnai - nuliu šansų kokio lėtaeigio transporto lenkimo kilometrų kilometrus. Google namuose dėliojant maršrutą, atrodė, kas čia tas 100 km šen ar ten - realybė pasirodė kiek kitokia Dėl šio niuanso teko apkarpyti numatytą maršrutą, dėl to išnyko kai kurie norėti aplankyti objektai (apie juos parašysiu reportažo pabaigoje, gal kam pravers), dėl to daug kur teko lėkti lekte, kad suspėti iki nakties rasti kitą viešbutį.


Ką dabar ir darėme. Lėtai nerangiai judėjome link kažkokio mažo kaimuko, kur, pasak booking.com, mūsų turėjo laukti variantas nakvynei. Artėjo vakarinis prieblandos metas, vaikai mašinoej išlūžo, o mes brovėmės per kalnagūbrį.



Vis aukščiau ir aukščiau.



Saulėlydis čia pat..





Monumentas viršūnėje :





Kiek nejauku buvo tokiu metu kilt į kalnus, bet vaizdai buvo verti to..







Na, ir aš, aišku, svaigau nuo to, kad stovint viršuje girdisi, kaip už -n kilometrų apačioje suskimbo karvės varpelis ar sumekeno paskutinė tvartan vedama avis; kaip kažkur miške suošė medžiai ar kaip kvepia žiedai, kurie "kažkur ten" ir jų net negaliu matyti...

Labai laukiu tesinio,vaziuojam liepo 23d.Tad Jusu info man labai vertinga

Prisigrožėję ir prisifotografavę, mūsų kaimelį su numatyta nakvyne pasiekėm apie 21 val. Deja, viešbučio gatvelės GPS'as negalėjo rasti. O kaimukas ilgas, gatvės nutįsę ir į tą pusę, ir į kitą, ir išsišakoję kaip tik joms patinka. Skambinom nurodytu viešbučio telefonu - niekas nekelia Bandėm dar aklai pavažiuoti viena, kita gatve, kol supratom, kad tamsoje nieko nebus. Nuvairavom į "centrą", vyras nubėgo į bene vienintelį visam kaime veikusį barą ieškotis vietinių pagalbos. Žmogelis, nė žodžio nemokėdamas angliškai, sugebėjo ne tik suprantamai išaiškinti vyrui, kaip važiuoti, bet ir kelis kartus iš savo mobilaus skambino į viešbutį, ir jam pavyko - susiskambino su šeimininku, painformavo jį, kad mes atvažiuojame.
Važiuojame nurodytu keliuku..T.y., kraupiomis duobėmis išmaltu, dideliais akmenimis bandytu "lyginti" vieškeliu. Važiuojam apie 5 km/val greičiu, bo jei greičiau - liksim be ratų ir mašinos dugno, aš jau beveik meldžiuosi, kad tik nieko mašinai nenutiktų. Kilomteras, du, trys, penki - aplinkui tik apleisti namai užkaltais langais, kairėje - status upės skardis, dešinėje miškas. Iš jo netikėtai išlenda didelis šernas, pasitrina šonu į mašinos dureles ir išnyksta tamsoje. Viršuje pamėkliškai šviečia mėnulis. Pravažiuojam kažkokią apleistą apvalią šventyklą - nejučiom kūnas pagaugais nueina, prisimenu visus matytu siaubiakus , sūnus cypia, kad baisu, aš pagalvoju - o ką, jei anas tipelis iš baro susiskambino visai ne su viešbučio savininku? O gal mūsų jau laukia ne tokia draugiška kompanija, miškuose, kur veda vienintelis baisiai lėtas kelias, o aplinkui laksto šernai?..

Vis dėl to, apie 23 val pamatom švieseles ir pasiekiam savo Vilą Verbeną (viešb.pavadinimas). Lauke ant laiptukų susirinkusi delegacija - mus pasitinka visi jo tuometiniai svečiai ir savininkas (lietuviai šiuose kraštuose - tam tikra sensacija). Papasakoja, kad esame draustinyje, kad kelią karts nuo karto užtvindo upė (aha, tai neveltui ji vadinasi Zlaja reka - liet.Pikta upė ) ir todėl jis nepasižymi itin gera kokybe. Ufff, dabar tik į lovytę ir miegoti..
Papildyta:
Užtai šešiametei dukrai šis viešbutis paliko patį geriausią įspūdį visoje Bulgarijoje! Dar ilgai paskui ji klausinėjo, o kada vėl važiuosime į Vilą Verbeną. Ekstremalė, nu...

Skoningai įrengtas apartamentas.





Iš ryto viskas atrodė nebebaisiai





Kol šeimininkas ruošė puryčius, išėjome pasižvalgyti kieman.
Mini koplytėlė pasirodė įdomi ne tik man, bet ir šeimininko šuneliui.