QUOTE(Spalvota diena @ 2013 07 18, 15:34)
Gilus konfliktas su aplinka, ko gero, rodo asmenybės nebuvimą. Tuomet karaliauja žmoguje tik talentas. Tik. Ar toksai žmogus laimingas? Ar laimingas tas, kuriame maksimaliai kažkokios "dievo dovanos", bet jis nesugeba paskleisti darniai jos į aplinką?
Asmenybė,- tai nėra tik savo "dovanos" suradimas ir lavinimas. Tai harmoningas
buvimas laiko, įvykių ir žmonių (savęs ir kitų) atžvilgiu.
Argi isterizuojantį žmogų, arba užgęsusiu žvilgsniu, paniurusiu veidu, ryžtumėtės laikyti asmenybe. Dažniausia jį apibūdiname "didžiu talentu", genijumi ar dar kaip nors...
O jei jauti žmogaus dvasią taip, kad ir pačiam sparnai išauga... Taip. Esam šalia asmenybės.
Greičiausiai, to konflikto ir nėra. Arba prieš mus asmenybė, arba toks pat, kaip ir kaimynai iš kairės ir dešinės, tik laaaaabai labai talentingas, gabus ir t.t.
Puikus pasisakymas.Is cia kyla klausimas - kaip cia nutinka kad apdovanoti esam visi, bet vieni atrandam, kiti prarandam, treti sugebam kita pakyleti, o dar kiti ...tesugeba griauti, nors pradas musu visu tas pats. Kaip ir Mooji video kalbama - vandenynas ir bangos, juk tai tas pats vanduo, tik busena skiriasi.Ir jei mums pavyktu bent mazute dalimi save suvokti kaip VISUMA, kaip vieni, galim tik poasvajoti kaip pasikeistu kiekvieno is musu gyvenimai bei paadetis pasaulyje, na cia jau ima kvepeti utopija

Bet svajoti juk galima
Papildyta:
QUOTE(oceano @ 2013 07 18, 15:33)
ir jus įtikina pasakymas, kad praeitame gyvenime buvote pijokė motina ir palikot vargšę mergaitę (vaižgantę ar jos sielą ) svetimiems.

Ir dėl to ji dabar jaučia priešiškumą jums

(na, sorry, bet nesijuokti negaliu ir priimkit tai kaip norit).
Pakalbekim ne apie tai kas mane itikina ir kas ne...nes tai visai kita tema.Pakalbekim apie tai kad, jei tokia situacija ir egzistuotu, asmeniskai as daryciau viska ka galiu, kad nebutu liudna, kad neskaudetu, kad butu lengviau.O tam tereikia suvokti, kad uz tai ka ir kaip mes jauciam, esam atsakingi tik mes patys ir niekas kitas.
Juk alkoholizmas yra rimta ne/galia.Ar tikslinga kaltinti serganti/negalios apimta zmogu? Ar tikslinga del to liudeti? Ka tai duotu man jei mano mama sirgtu, o as rasineciau forumuose kaip man skaudu ir liudna? Is cia kyla dar vienas klausimas - ko as siekciau viesindama tokio pobudzio informacija? O priesiskumas kitam yra zenklas, kad paciame zmoguje gkudi vidinis konfliktas kada norima bendrauti, bet paprasciausiai nesugebama to daryti.O toliau jau velgi slypi kiekvieno asmeninia ipatumai apie ka jau atskira tema .Viliuosi jog mano postas sukels tik teigiama nora pasvarstyti kas yra tas dieviskumas ir kaip ji atrasti savyje.nes kaip jau minejau auksciau, jei Dievas visas pasaulio vanduo, o mes bangos, tai ar mes ne vanduo?