Dieviškasis žmogaus kelias

O aš norėčiau rėžti kiek aštriau

"Pagrindinė žmogaus pareiga - įveikti baimę. Kol žmogui dreba pakinkliai, jo poelgiai lieka vergiški."

"Kiek žmogus įveikia baimę, tiek jis - žmogus."
(Tomas Karleilis)

"Bailys pavojingesnis už bet kurį kitą žmogų, jo reikia bijoti labiausiai."
(Karlas Liudvikas Biorne)

Va ką rašo filosofai

Hm, mes juk čia ir nekalbėjom apie tai, kaip reaguojam... apie aukštinimą gėrio... hm, keistokai čia išlukštenote...
Visi žmonės visaip mąstantys labai reikalingi. Visi. Beje, kalba ir vieni, ir kiti. Ir mato kiekvienas tai, kas svarbu jam .

trumpa santrauka : pagrindinė žmogaus pareiga - būti žmogumi

Nors..., visos savybės, ar gražios, ar nelabai yra žmogiškos. Visuma žmogų apibūdina kaip žmogų, kuriame simbiotiškai gyvuoja diena ir naktis, baimė ir meilė, šiluma ir atšiaurumas, lipšnumas ir grubumas... Pajutęs, įvertinęs visą skalę jausmų, žmogus gali suprasti ir apsispręsti, kas jis yra. O apsisprendęs, pasirinkti, suformuoti savo vertybių skalę, savo mėgstamų spalvų dėlionę. Kuo mažiau ta dėlionė atitiks šabloną, tuo turtingesnė ji bus. Visata nemėgsta vienodumo.
Ar reikalingi toj dėlionėj aštrūs kampai, sprendžia kiekvienas individualiai. Nieko nėra būtino ir privalomo.

Mano manymu, dalinimas negerai iki tol, kol smerki, bet jei atskiręs blogį nuo gėrio supranti, kad tokia tikrų tikriausia Dievo valia, tas dalinimas reikalingas tik tavo asmeniniam tobulėjimui..
Pavyzdziui,as manau, kad cirkas nera gerai, mesa - nera gerai, ir zinau, kodel man tai netinka.. Jei nepadalinciau, nebeapsispresciau - eiti i cirka ar ne, valgyti mesa ar ne.. Pasirasyti peticija uz gyvuliuku paleidima i laisve ar ne..
P.s. bet kokiu atveju mums paprastiesiems, gerio nuo blogio ypac platesniajame kontekste neatskirt, nes "nematome".. B Todel logiska placiaja prasme "nedalint", bet vis tiek to neisvengsime.. Zinoma, kai sirdis, protas, valia ir visa kita veikia 100 proc., tai gal ir galetumei gyventi intutyviai zengdamas per gyvenima..



Dalis tiesos.. Bet gerio ir blogio suvokimas keiciasi su zmogaus samoningumu..Augant samoningumui, paciame zmoguje geris ir blogis susispaudzia, o gal teisingiau - pleciasi, zmogus svyti..
Yra sviesi aura, yra tamsi aura.. Juk kazkas yra sviesiau, yra tamsiau.. Jei neatskirsi, nezinosi, kas tavo siekiamybe.. Iskeliave ir nebegrize Zemen, man bus visada tikriausiai sviesesni, nei tie, kurie.. Ech
Is dieviskos logikos - tai sielos, tamsios ir sviesios - vienodos, nes Absoliutas randasi amzinybeje, o mes, kadangi, kelyje i Absoliuta, - turime bent jau Zemeje skaiciuoti laika, einanti i viena puse, ir atitinkamai vystytis, butu blogai jei nepradetume dalinti ) Zinoma, viskas daug giliau ir placiau..
Bet kokiu atveju, zinau, kad patys didziausi priesai (zvelgiant is dieviskosios logikos priesai turetu buti parasyta"priesai") - pati didziausia paspirtis vidiniam augimui ir pletrai, kad ir kaip butu del to liudna
P.s. as tos dieviskos logikos tikriausiai niekada nesugebesiu budama zmogumi "ijungti", kai matysiu nuskurusi pusbadi vaika, kurio mama pijokauja, o biologinis tevas dar ji prievartauja, jei matysiu, kaip sunku jam buti tarp vaiku, kurie toki atstumia del jo nevalyvumo .. Todel savotiskas tas dieviskumas gyvenant Zemeje, sunku ji pajaust per kitus.. Tai tik siektina asmenines samones busena, mano poziuriu..

Bet tokios kalbos ir diskusijos apie augimą, remiantis svetimom knyginėm mintim........ nežinau nei kaip išsireikšti. Kada, po kiek laiko perskaitytas turinys tampa savas? Kada tas balastas tampa atspirtim gyvenime? Pagalba, gyvenimo būdu?

Spalvota diena, kaip supratau, Tu esi Walsh'o gerbėja, taip?

Tiesiog reikia matyti abi puses. Su laiku pradedi matyti kaip viena puse palaiko kita ir kaip viena be kitos negali, kad abi reikalingos. Geris - tai balzamas sirdziai, sirdis skirta meilei, blogis - mokytojas, priimti ji reikia protu, neisileisti i sirdi, reikia su jo skaitytis, nemenkinti jo reiksmes ir is jo mokytis.

Tai, ką ruošiausi parašyti, įsijungusi kompiuterį staiga perskaičiau...
Žodžiais gal kitokiais būčiau rašiusi, tačiau žodis simbiozė garantuotai būtų buvęs mano poste, kaip pagrindinė mintis.

Na, išgirst tai, ką šalia būdama pagalvoju, tačiau nepasakau - gan dažnai man būna. Arba pasakyti tai, ką kitas pagalvoja, bet nepasako. Toli nuo bendro pokalbio konteksto(t.y. mintys, neišsirutuliojančios iš esamo pokalbio ar matomų vaizdų).

Tačiau perskaityti tai, ką ruošiausi rašyti, teko pirmą kartą...

Kartą patyriau stiprų maistinį apsinuodijimą. Kai pagaliau visų savo organizmo jėgų dėka iš vonios kambario nusigavau iki sofkutės, kambaryje buvo įjungtas TV. Jis kalbėjo visą laiką ir daug. Tačiau aš išgirdau tik vieną sakinį:"Žmogus buvo pristatytas į ligoninę, tačiau jo gyvybės išsaugoti nepavyko."

Šis pavyzdys - pati stipriausia šio reiškinio forma. Labai ryškiai matomas reiškinys.

Tačiau silpnesnėse formose su šiuo reiškiniu mes gyvenime susiduriame pastoviai. Tik ne visada tai suvokiame. Vienas sako viena, kitas išgirsta kita.

Tai gana sudėtingas dalykas, tačiau apie jo egzistavimą būtina nepamiršti niekada.

Būtina žinoti, jog ir tu gali girdėti ne tai, ir tave gali girdėti ne taip.

aš nekalbu apie sitauaciją , aš tenorėjau paklausti ar čia dar yra tikinčių į tos moters pasisakymus, nes kuo toliau į mišką tuo daugiau pasakų.

http://www.youtube.c...h?v=cKHFYniKAdo
Ir informatyvu, ir nuotaikinga.

Taip, ponia Lylia, esu Ir Gregg'o Braden'o, ir Eckhart'o Tolle, ir Deepak'o Chopros. Tos mintys nėra man nei svetimos, nei knyginės. Tai mintys, parašytos kitų žmonių, bet vos tik ėmus jas skaityti, supratau, kad tai ir mano mintys.
Šių autorių perskaitytas turinys man savas nuo pirmų žodžių, lyg ir nieko naujo, tai žinojau, o štai radau parašytą


Papildyta:

Visada būna pirmas kartas

Teorija, kad visi mes esame Viena, pasitvirtina praktiškai
Papildyta:

Aš dabar kaip tik skaitau įsijautusi vieną jo knygą, kasdien po skyrių, kitą, jau koks malonumas.... МОМЕНТЫ БЛАГОДАТИ