Angelų mamos

aga laukiu labai ir tuo paciu megaujiuosi
Papildyta:

aga liko trys savaites ir poilsis nuo darbo , galesiu miegot ir issimiegot
Papildyta:

mums siandien 21.sav.ir 1diena

as ir kazkodel turejau toki negera jausma sirdi, nemokeciau dabar nei papasakot kas tai buvo. aisku maniau, kad tai tik baimes ir prisigalvojimai, nors dabar manau ir sutinku su tavim, kad tai buvo stipri nuojauta

Kai laukiausi ir kai poto buvo problemu su sveikata smesteledavo mintys,o jeigu kazkas negerai.ir rodes jauciau labai,ir tas sapnas nakti pries isvaziuojant gimdyti.....

Lygiai 4 menesiai... Skausmas ne mazeje,o tarsi dalinasi.. Dideja.. O sirdis padalinta i daugybe gabaliuku..

Ir mane visa nestuma kankino nuojauta,kad kazkas negerai.. Pasirodo ne man vienai taip kartais atrodo,kad pati kalta.. Tarsi isisnekejau sau nelaime.. Nesugebejau but rami ir dziaugtis 5 metus lauktu nestumu......

Stiprybės, begalinės stiprybės Tau, mažut, ir visoms mums... Auginkime savo mažuliukus mintyse, širdyse... o kas belieka... nors mano pačios širdis taip pat plyšta iš skausmo...

Manęs, priešingai, nekankino jokia bloga nuojauta... Kai pavyko savo stebukliuką išnešioti pirmąsias dvylika savaičių, nurimau galvodama, kad trapiausias laikas jau praeity. Vėliau jaučiausi gerai ir mėgavausi nėštumu. Net neprisileidau jokių blogų minčių... gyvenau vien tik mintimi, kad viskas bus gerai, kad kitaip negali būti. Galbūt todėl ir nesupratau pirmųjų artėjančios nelaimės ženklų... galbūt, jei būčiau laiku supratusi, kas vyksta, šiandiena būtų pilna begalinio džiugesio... o širdys - pilnatvės... Nežinau, ar pajėgsiu kada nors išsivaduoti iš kaltės jausmo ir sau atleisti...

žvakelės Angeliukams

tas nelaimės nuojautos jausmas, matyt daugumai mamų buna, tik nemokam atpažinti.
Kiek atsimenu, gyvenimas ir kažkokių ženklų siuntė, bet tuomet juk negalvoji, kad bus blogai...suėjus terminui važiavau į ligoninę, bet širdis jau daužėsi kaip pašėlusi, žinojau, kad kažkas bus ne taip... dar, atsimenu rodė tokią laidą, kai tėvai kūdikio neteko, mintyse pagalvojau, kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje, ką pasakyčiau vyrui? išgirdus tokį nuosprendį, gydytojos paklausiau: ką aš dabar pasakysiu vyrui? bet nereikėjo, pamatęs mane - suprato

Šiandien visai atsitiktinai akys užkliuvo už Motinos Teresės žodžių...

Aš paprašiau Dievo atimti mano išdidumą, ir Dievas atsakė man: „Ne“. Jis pasakė, kad išdidumas neatimamas. Nuo jo atsisakoma.

Aš paprašiau Dievo išgydyti mano prie lovos prikaustytą dukrą, ir Dievas atsakė man: „Ne“. Jis pasakė, kad jos siela amžina, o kūnas vis tiek numirs.

Aš paprašiau Dievo dovanoti man kantrybę, ir Dievas atsakė: „Ne“. Jis pasakė, kad kantrybė-išbandymų rezultatas. Ji ne dovanojama, o užtarnaujama.

Aš paprašiau Dievo padovanoti man laimę, ir Dievas atsakė: „Ne“. Jis pasakė, kad duoda palaiminimą, o ar būsiu laimingas, priklauso nuo manęs.

Aš paprašiau Dievo apsaugoti mane nuo skausmo, ir Dievas atsakė: „Ne“. Jis pasakė, kad kančia atitolina žmogų nuo gyvenimo rūpesčių ir priartina prie Jo.

Aš paprašiau Dievo dvasinio augimo, ir Dievas atsakė man: „Ne“. Jis pasakė, kad dvasiškai aš turiu pats išaugti, o Jis tik apgenės mane, kad priverstų subrandint vaisius.

Aš paprašiau Dievo padėti man mylėti kitus taip, kaip Jis myli mane, ir Dievas atsakė: „Pagaliau tu supratai, ko reikia prašyti“.

Aš paprašiau jėgų, ir Dievas atsiuntė man išbandymus, kad užgrūdintų mane…

Aš paprašiau išminties, ir Dievas atsiuntė man problemas, dėl kurių man teko laužyti galvą…

Aš paprašiau drąsos, ir Dievas atsiuntė man pavojus.

Aš paprašiau meilės, ir Dievas atsiuntė man laukiančių mano pagalbos…

Aš paprašiau gerovės, ir Dievas davė man galimybes.

Aš negavau NIEKO, ko aš prašiau. Aš gavau VISKĄ, ko man reikėjo.

/Motina Teresė/

Susimąsčiau... galbūt tikrai vienintelė gyvenimo prasmė yra dvasinio tobulėjimo kelias???... ne vien per džiaugsmą, meilę, laimę... bet ir per sunkumus, kančias, sielvartą... Jei siela yra amžina, galbūt tai, kas mus visas vienija ir kankina, yra tik žmogiško savininkiškumo jausmas???... Iki šiol supratau tik viena - visi turi nueiti savo kelią... Vienodų kelių nėra...

Degu zvakute angeliukams

Prisidedu..

Va va, nelabai moku ir as paaiskinti... Tiesiog jutau jog turiu ja mylet taip, kaip paskutine savo gyvenimo diena... Tiesiog nemaciau jos savo ateities vizijose... Pati nesupratau savo minciu..




Carmenere, kokie teisingi isties zodziai

Kas diena keliuosi, kovoju su savimi, su tuo kas viduj didelio ir skaudancio, o vakare tas bejegiskumo jausmas uzvaldo taip, kad neberandi kur save padeti... kartais imu galvoti, kad ateis diena, kai nebeuzteks jegu ir apima didziule baime... Dukrytes apkabinimas kiekviena vakara pries miega ir zodziai "myliu tave, mamyte, rytoj butinai ateik mane pazadinti, tik pazadek, pazadek..." tik tas pazadas ryte suteikia jegu lipti is lovos ir vel pradeti nauja diena, diena pilna to paties skausmo, vidinio nerimo ir kovos su savimi pacia...

Stiprybes visoms, tik dideles ir neisenkancios stiprybes...

laimingai istekejusi, stipriai stipriai apkabinu... Kasdienė kova su savimi... Rytojaus baimė... Baimė netgi bijoti... Dažnai į neviltį varantis suvokimas, kad naujo gyvenimo be tos veriančios patirties niekas nebeduos... Kaip visa tai pažįstama... Tačiau Jūs turite tvirtą "šiaudą" keltis, tiestis, nepalūžti - dukrytę Neleiskite sau nuvilti abiejų dukryčių Stiprybės Jums ir mums visoms...