Globėjai ir įtėviai kalba apie viską

siandien su savo maziuke vaiksciojom lauke be vezimo ir taip ovaz kelio nuejom jau pavargo kojites tai zyzia tai ant ranku tai zemyn ir apie jus AMADE pagalvojau o kaip jai su 3?vaikais va dabar eitau ir kaip tada?nu jau vienai tikrai be sansu susitvarkyt.jau tada pasiemi karieta ir vaziuoji)))

Na, smagu, kad apie mane pagalvojat Bet ir su dviem pametiniais tokioj situacijoj sunku. Nes abiejų viena nepaneši

Kai važinėjom lankyti mažosios,pas juos VN buvo šuniukas,po teritoriją lauke lakstydavo.O vyresnioji kliedi dėl gyvūnėlių,tai ji pusę laiko su tuo šuniuku pražaisdavo.Kažkada grįžtant man sako - gaila,kad negalime Rudžio įsišunint...

Iš tos pačios serijos:
Didysis kai mažiukas buvo prašydavo šuniuko, tai vis sakydavau,kad kai turėsim namą, tada ir šuniuką įsigysim. tai pasakoja kartą močiutei - kai mes turėsim namą, pasigimdysim šuniuką....

Jonei 6. Lanko lietuvių mokyklėlę, kur įvairaus amžiaus vaikai sueina, tai visą pamoką girdžiu tik Jone, Jone, Jone, kaip mokytojas sako, labai jau išdykus. Per pamokas nerašo, o nagus su flomikais dažosi, flomikus čiulpia, kitiems trukdo. Dar laikausi, bet labai jau viduj viskas kunkuliuoja. Nei ji labai mokytis nori, tik išdykauti. Gal ji taip dėmesį kitų gaudo? Mokytojui vis žada, kad kitą pamoką bus paklusni, tai jis tik nusšypsojo ir pasakė, kad praeitą kartą ji tą patį žadėjo. Aiškinu jai, kad jai jau 6 metai, jau ne tik žaidimai, bet ir mokslai rūpėti turi, nes taip ir neišmoks nei skaityti nei rašyti. Na ką, paklapsi akim, pažadais apdalina ir pamiršta

Ko gero ir dėmesio siekia (maniškė viens prie vieno) ir dar nesubrendus mokyklai....

Šiandien sūnus mane išvertė iš koto
Valgom vakarienę, o jis: kai aš dar buvau mažas ir gyvenau su kita mama ir kitu tėte...
Uops. Man širdis vos neiššoko. Šiaip aš jam vis sakydavau apie tai, retkarčiais, neįkyriai, bet jis visada šią informaciją ignoruodavo, lyg negirdėdavo. Nu va, galvoju, prasiveržė pagaliau.
O šiaip tai aš saviškį jau dabar (jam 5 m)po truputį pratinu prie užduotėlių, lanksčiai taip, po truputį formuoju darbo įgūdžius, lavinu dėmesį, kantrybę, pasitikėjimą savimi. Mes darom taip: padarysi užduotėlę, tada filmukas. Kiek užduotėlių, tiek filmukų. Jau metai laiko. Kartais 1k/sav, kartais kiekvieną dieną. Progresas labai didelis. Nuo baisių isterijų, apie tai, kaip rankytė pavargo tik paėmusi pieštuką iki -"va koks grožis čia pas mane gavosi". Užduotėlės įvairios, pradžioj tik spalvinimas, po to apvedžiojimai, karpymai, klijavimai, piešimas ir t.t. Dabar pats sako: mam padarom užduotėlę, nes aš noriu filmuko
Et, gera, kad galiu su jumis pasidalinti

Jonė tai kažkaip jau natūraliai kalba apie kitą mamą. Šeštadienį buvome išvykoje ir kartu keliavo viens vyrukas, net nežinau ar žino mūsų vaikų priešistorę. Tai ten Jonė pradėjo klausinėti ar jis turi vaikų, kažką kalbėjo ir kažkaip iš kalbos sako, kad ji tai pilve buvo pas kitą mamą. Bet kažkaip visi normaliai sureagavo ir toliau buvo kalbama.
Kai namie aš arba vyras Jonei virš galvos sėdim, tai ji viskas ok, dirba, rašo, užduotėles sprendžiam, bet kai tik mūsų nėra, tai pakalbėjau vakar su sese, ji pradinukų mokytoja ir pati turi 10metes, tai tik pasakė, kad vargiai ar rastume vaikus, kurie niekieno neverčiami pasirinktų ramiai mokytis, o ne išdykauti. Sako, kad vat jos panos irgi, viskas ok kai virš galvos sėdi, tik nesužiūrėk, tai sėdi mėlynai išsilakavusios nagus ir joms knygos dzyn, o po to bliauna krokodilo ašarom, kad nieko nesupranta ir nemoka...tai nuramino...

Mano Duksis ligoninėj. Jį vakar už namo kampo sumušė, vidur baltos dienos, apie pietus , gaujos prie kurios prijunko Žiogas nariai. Sumušė Duksį Žiogo prašymu. Šiaip, tiesiog už tai, kad Duksis drįsta jam sakyti jog laikas eiti namo pietų. JAM Žiogui, kai jis ir pats žino kada į tuos šūdinus namus jau eiti.
Galit nesuprasti, galit pasmerkti, bet tai iš tiesų yra finalinis taškas Žiogo , kaip mano šeimos nario.
Prieš tai buvo daug taškų- mokykla, mašinų stogai, kaimynų mergaitei dūris peiliu į užpakalį. Nedideliu peiliuku. Paskui prasidėjęs valkatavimas, nuorūkų rinkimas ir rūkymas, toliau sekė kaimynų pirmam aukšte apvogimas, vagiliavimas parduotuvėse. Ir paskutines savaites buvo tyla, ramybė. Mėgavausi tuo laiku. Per skype kai kurioms iš jūsų ir gyriausi. Ir...dabar Duksis ligoninėj, lūžus koja, pažeista pilavaplėvė, sudaužta galva- rodos smegenų sutrenkimo nėra. Mušė jį dviese 17 metų stambūs bernai, Žiogas stovėjo šalia ir plojo rankom rėkdamas duokit jam dar. O jiems apsvaigusiems nuo kažko buvo visai tas pat.
Mergytės, rašau jums, aš negaliu sulaikyt ašarų. Man taip viską skauda. Prieš porą metų priėmėm naują žmogų į savo šeimą, mes jį tikrai mylėjom, gynėm nuo visų, nuo mokyklos, nuo kitų piktų žmonių, globėm, glaudėm šildėm.
Taip, kas buvo namuose pas mus matė kaip atrodo ta šiluma, kaip Žiogas į ją reagavo, kaip atrodo namai. Man rodės, kad mes galim tai iškentėti ir užauginti šitą vaiką. Pasirodo ne. Aš ne neatlaidi, tiesiog priimdama jį, priėmus jį aš negalėjau užtikrinti fizinio saugumo vienam mano mylimam vaikui. Aš nebesijaučiu namuose saugiai. Saugiai šalia nebesijaus ir iš ligoninės grįžęs Duksis.
Man dar ilgai prieš akis stovės tas vaizdas- kai atsidaro durys, įeina mano vaikas ir bisas vos galėdamas kvėpuoti sako- mama mane sumušė.

Skaitau ir širdis gniaužiasi....

Alfija.... nieko skaudesnio neisivaizduoju... apie joki smerkima cia negali buti kalbos. Te klojasi tas mazas keistas zmogus sau gyvenima kitur, tik taip.....

alfija ...prie rytines kavos skaitau ir asaros byra..styprybes jums ir kad ir koki jus priimsit sprendima manau jis bus teisingas....sitiek praeiti ir isgyventi tai ne kiekvienas gali.galbut dabar butent laiku tai ivyko ir kad neissirutuliotusi dar labiau.....styprybes jums ir laikykytes...