Praeitų metų rugsėjo 3 dieną ankstų rytą pasidariau nėštumo testą, jis parodė ryškias dvi juosteles. Džiaugsmo šūksniais prikėliau vyrą ir pasakiau, kad turėsim vaikelį
Abu buvom euforijoj. Tą dieną nuolat glosčiau pilvuką ir buvau užsisvajojusi. Užsiregistravau pas gydytoją. Nusprendėm nelaukti ir pranešti būsimiems seneliams tik prosenelėms nesakyti, kad senolės nesijaudintų... Gaila, bet vienai prosenelei nespėjome pasakyti apie provaikaitį, po 2 dienų mylimiausia senolė paliko šį pasaulį. Ne veltui sakoma, kad kažkas turi išeiti, kad kitas ateitų. Mano istorija tai patvirtina... Skaudžiai išgyvenau šią netektį, nors žinojau, kad negaliu jaudintis, bet buvo neįmanoma išlikti ramiai. Nuo tada ir prasidėjo ne tik laukimosi džiaugsmas, bet ir baimė. Po savaitės nuėjau pas ginekologą, tuo metu mane vargino kraujingos išskyros, kurios nieko gero nežada. Apžiūrėjęs gydytojas nuramino, kad viskas gerai, vaisius įsitvirtinęs tinkamai, o dėl kraujingų išskyrų nereikia nerimauti, nėštumo pradžioje jų gali būti. Grįžome namo nusiraminę su pirmąja nuotrauka, o joje mažu "taškeliu" - augančiu mūsų vaikeliu. Jaučiausi gan gerai, truputį pykindavo rytais, bet tai niekis. Reguliariai vaikščiojau pas gydytoją, vaisius vystėsi ir augo gerai, nuotraukų kolekcija vis didėjo. Deja, 12 nėštumo savaitę netikėtai atsiguliau į ligoninę dėl.. gausių kraujingų išskyrų. Prižiūrėję gydytojai nieko nepasakė, tik liepė laukti ir laikytis gulėjimo rėžimo. Taip ir dariau, visą mėnesį nėjau į darbą ir gulėjau. Kraujavimas liovėsi, nudžiugau, bet neilgam, po kelių savaičių vėl tas pats prasidėjo ir vėl teko gulėti lovoje ir taip karts nuo karto. Laukimosi džiaugsmą temdė "raudona spalva", bet buvau optimistė, jog viskas bus gerai. Didėjant pilvukui darėsi vis sunkiau, nes jutau maudimą ir tempimą pilvo apačioje. Nuolat turėjau ilsėtis ir gulėti. Kelionės buvo išbrauktos iš mūsų gyvenimo nuo 3 mėnesio, parduotuves ir kraitelio ruošimą taip pat galėjau užmiršti, visus buities darbus atlikdavo vyras, valgį taip pat gamindavo tik jis, juk verta taip stengtis dėl vaikelio. Apsilankę pas ginekologą 33 savaitę išgirdome, jog turiu būti pasirengusi bet kada vykti į ligoninę, o dienotvarkė turi būti tik: tualetas, lova. Su gydytoju susitarėme, kad jis priims gimdymą, bet kuriuo paros metu galiu jam skambinti, nors menkiausią negalavimą jis turi sužinoti pirmiau nei vyras Gydytojas perspėjo, kad atostogaus po kelių savaičių, pajuokavau, kad lauksiu, kol grįš, nes pasitikiu tik juo (nuostabus savo srities specialistas ir puikus, dėmesingas žmogus). Gavusi, eilinį sykį, tuos pačius gulėjimo rėžimo nurodymus, paklusniai jų laikiausi. Tempimas vis smarkėjo, maudžiausi atsisėdusi ant kėdės, nes kitaip nebuvo jėgų. Atsipučiau išlaukusi 35 savaites, tvirtai žinojau, kad tuomet gimę vaikeliai tikrai išgyvena. Galiausiai, likus kelioms dienoms iki 36 savaitės, naktį pašokau it įbesta. Nutekėjo vandenys... Jų buvo tiek daug, kad neįmanoma apsakyti, laksčiau po namus po savęs palikdama vandens balas, tikrai neperdedu. Supratau, kad artėja lemtinga valanda, kada pamatysiu sūnelį. Nedelsdama paskambinau savo gydytojui, jis nuramino, paaiškino kaip elgtis, deja, pats gimdymo priimti negali, nes atostogauja ir pagal darbo kodeksą negali priimti gimdymų. Labai nusiminiau, bet nuostabusis gydytojas paskambino į ligoninę, susitarė, kas man atliks operaciją (dėl silpnos akių tinklainės darytas CP), pasirūpino, kad personalas jau lauktų manęs atvykstančios. Tad į ligoninę vykau drąsiai, ačiū gydytojui. Personalas jau buvo pasiruošęs, man liko užpildyti dokumentus ir gultis ant operacinio stalo. Viskas įvyko labai greitai... Sūnus Jonas pasaulį išvydo 2013 04 04, 04:20, ketvirtadienį (lemtingi ketvertukai). Džiaugsmą aptemdė žinia, jog jam sunku kvėpuoti, šalia savęs jo turėti negalėsime. Ašaros riedėte riedėjo... Kvėpavimo aparatus atjungė tik po savaitės. Tik po savaitės galėjau glausti šalia savęs. Ligoninėje prabuvome 2 savaites. Namo grįžome stiprūs ir sveiki. Sūnus tikras kovotojas, tikras vyras. Dabar jam jau 4 mėnesiai, niekas netiki, kad gimė neišnešiotas. Mūsų spartuolis pasivijo savo bendraamžius išnešiotukus ir kai kuriuos net praaugo Širdis džiaugiasi, o šypsena nedingsta veide. Štai tokia mano istorija. Nėštumas nebuvo lengvas, bet viskas užsimiršta. Svarbiausia, kad sūnelis auga sveikas ir stiprus
