Trepsim pas kaimynus lenkus.

2013-08-05. Pirmadienis. Svarbiausia - nepamažinti dešros (Giewont)

Kaip tarėm, taip ir padarėm: 4 valandą ryte draugė jau pyška - puola praustis, ruoštis. Mes likusios - paeiliui iš paskos.
Greit užkandam, į kalnų batus ir į pirmą rimtesnį žygį.

Rytas pro langą:


Šeštą valandą ryto Zakopanė tyli, bet jau yra gyvybė. Kai kur suklegetuoja žmonės, stotyje jau išsirikiavę laukia autobusai. Saulutė šviečia, bet oras gaivus ir reikalauja megstuko.

Mūsų šios dienos žygis ves į Giewont. Į viršūkalnę, kuri matoma iš Zakopanės ir lengvai atskiriama, nes turi metalinį kryžių.

Rankoje Zakopanės žemėlapis, bandome patekti į Strazyska gatvę, nuo kurios ir pradėsime savo kelionę.

Du grybukai žygiui pasiruošę:


Kažkur paklystame, šiek tiek sugaištame, bet galiausiai randame reikalingą gatvę. Grožimės medine Zakopanės architektūra:





Prieš akis - artėja viliojantys kalnai:


Galiausiai prieiname Tatrų nacionalinio parko vartus. Bet jie - miegaliai, pinigėlių iš ankstyvų lankytojų dar nerenka. Aplankome tualetus, kai kas apsiklijuoja kiek pradėtas trinti kojas ir tvirtai persivarsto batus.



Esame ne vienos ankstyvos šiame take. Žmonių nemažai, vis lenkia ir lenkia. Kai kada ir mes pralenkiame.

Pagal žemėlapį šios dienos žygis turėtų trukti 6 valandas. Kiek jis užtruks mums - nežinia. Prisimenu, kai į kalnus eidavau su grupėmis, daug maž spėdavau į laiką. Bet tada lėkdavome. Čia bus ramus ėjimas, nes mes niekur neskubame.


Sekame raudona trasa.
Priekyje - Giewont:




Į žygio pabaigą numatytas pasibūvimas trobelėje Hala Kondratowa. Primečiau, kad po kokių poros valandų nuo žygio pradžios lengvai užkąsime, o prie Giewont stipriau užvalgysime.
Vos pradėjus eiti, mano kompanionės kažką šnabždasi, suokalbiškai šypsosi ir šnairuoja į mane. Galiausiai jaunesnioji pasaldintu balsu prabyla, jog tarėsi, kada prašys dešros. Kokia dar dešra? Tvarka yra tvarka, niekur nenueisime, jei tik stovinikuosime ir valgysime.

Prasideda nuobodus ėjimas miškų zona. Kelias statėja, darosi sunku lipti. Jau ir šilta.
Bet jaunėlės veidas toks, kad pasijuntu labai kalta, kad čia esame, kad toks dalykas, kaip kalnai egzistuoja, ir iš vis - pasaulio santvarka labai neteisinga. Velniai nematė, sėdame ant artimiausio akmens ir... pietaujame.


Pasitaisiusiomis nuotaikomis leidžiamės tolyn, nors nuobodus ėjimas per mišką atrodo, kad niekada nesibaigs.


Galiausiai išvystame saulės lopinėlius:


Atsiranda antras kvėpavimas.

Pagaliau pasirodo atviresnės aikštelės. Stabletime ir grožime kalnais:


Tolumoje matosi gyvenvietė, tubūt Zakopanė.


Visu gražumu mėlynuoja kalnų keteros.


Kelias tai kyla, tai žemėja. Tai pasiekiame kalnapušių zoną, tai vėl leidžiamės į mišką.


Galiausiai imame stačiai kilti. Ankstus rytas, o saulė jau taip kepina.


Kas šioje kelionėje iškart ima neraminti, tai batai. Vos išėjus į akmenų kelią pasijuntu lyg eičiau per sviestą. Mergaitei, taip pat avinčiai Hi-Tec firmos batus irgi tas pats.
Nors ir akmenys blizgantys, nučiužinti.


Papildyta:
Dar neįpratę prie karščio, jis sekina. Stojame ir stojame ilsėtis.


Ima erzulys ir dėl karščio, ir dėl slidžių batų, ir dėl nesibaigiančio troškulio. Bet vaizdai atperka.


Prieiname sudėtingesnę atkarpą - persivertrimą per nedidelę kuprą, bet nuo to tik įdomiau.


Toliau kelias nebesudėtingas, tik karštas ir slidus.


Grožimės uolomis ir skardžiais žemai.


Kalnai vis artėja.


Takelis. Kai nesudėtinga eiti, galima ir pafotografuoti.


Kylame link kitų uolų.

Čia pat pamatome poilsiui įsitaisiusius žmones.


Netoli jų įsitaisome ir mes. Vaizdai aplink užburia. Norisi žiūrėti ir žiūrėti. Kalnų slėnių spalvos keičiasi vos užplaukus debesėliui. Džiūgaujame, kad danguje atsiranda vis daugiau debesėlių, vis mažiau karšta.





Kai kurie šlaitai nubarstyti smulkių geltona samana apėjusių akmenėlių skalda:


Pažiūrime, kokį kelią nuėjome:


Ilgokai grožėjęsi, traukiame link tikslo. Štai ir jis - mūsų Giewont.


Žvalgomės tai į priekį, tai į nueitą kelią.

linole, jau kai gražu Nelengva pasiekt tokias vietas, bet viską atperka vaizdai. Noriu aš labai kitiems metams kalnų.

Pagaliau priartėjame prie Giewont. Vaizdai į tolį užburia.


Pritraukiu daug aukštesnes Tatrų viršūnes.


O štai ir Giewont - atrodo, ranka pasiekiamas.


Bet akiai mielesni yra tolumoje esantys kalnai.


Rodyklės, kur atėjome ir kiek dar kelio laukia.


Sėdam ant akmenuko, besižvalgydamos į nueitą ir dar laukiantį kelią, suvalgome pietų likučius.





Mudvi su jaunėle be abejonių lipsime į Giewont. Draugė mindžikuoja. Į pačią Giewont kalno viršūnę veda kelias grandinėmis. Kitas niuansas - kelio viduryje prasideda vienakryptis judėjimas. Jei pasirodytų sunku, kelio atgal kaip ir nėra.
Įkalbiname draugę pabandyti lipti iki išsišakojimo, bet ji nusprendžia pasitraukti daug ankščiau. Sutariame, kad ji lauks mūsų prie nuorodų už nepilnos valandžiukės. Taigi, draugė žemyn, o mudvi su mergaičiuke - į viršų.
Prieš pat mums išeinant į šį žygio etapą į Giewont kalno viršūnę pajuda nemažas būrys vaikų stovyklautojų. Nedidukai vaikai užkemša judėjimą, prie grandinių greit nusidriekia didelė eilė. Su mergaite pasėdim, palaukiam, kol vaikai užlips. Bet eilė vis nejuda, o tik ilgėja. Puolame užsiimti eilę, nes matome, kad trumpesnės nelabai ir sulauksime.

Papildyta:


Kalnai yra gėris ir grožis.
Per šią kelionę suvokiau, kad Tatrams teužtenka turėti laiko.
Pasibūti kalnuose galima net su minimaliomis sąnaudomis. Jei neturėčiau kitiems metams svajonės, į Tatrus ko gero važiuočiau kokius 3 kartus.

Matyt ta pačia mintimi vedina į eilę akimirksniu sulekia minia. Su mergaite atsiduriame tolokai viena nuo kitos. Greitomis jai surėkauju, kad lipant grandinėmis susikauptų, kad vienu metu būtų pakelta tik viena galūnė. Ir kad tvirtai laikytųsi grandinės.
Už manęs išsirikiuoja jaunutės paaugliukės, prieš mane - drūtas vyriškis. Galvoju, bus bent kam ranką ištiesia.

Eilė prie grandinių:


Laukiam, eilė nejuda ir turbūt nepajudės, kol nebaigs į kalną ropštis stovyklautojai.
Dairausi aplinkui, į kalnus. Akys pritvinksta džiaugsmo ašarų, kad vis dar galiu matyti kalnus.


Galiausiai pajudame. Dėl jaunosios kopėjos nepergyvenu, ji kažin kur įsiropš. O dėl savęs suima nerimas. Nes prieš mane einančio vyriškio maždaug mano metų drūtai ir aukštai damai labai sunkiai sekasi prie grandinių pradžios. Ji ten mūginosi mūginosi, galiausiai vyriškis ją už šikniuko grūste užgrūda ir nurūksta abu tolyn. Taigi, dėl to ir supanikuoju, kad jei ta tvirta moteris neužlipa, tai kokio velnio aš pasirašiau. O dar tie slidūs batai. Tikrai nesinori būti kliūtimi, užkimšusia trasą. Bet man visai gerai pasisekė. Sunkiausioje vietoje kažkaip užsikabarojau, o paskui jau buvo paprasčiau. Ir jei ne tie slidinėjantys batai, būtų daug streso mažiau.

Viršūnėje vietos labai nedaug, o žmonių - minios.


Akmenys viršuje dar slidesni, tarsi per plikledį, net rankos čiuožia. Mergaitė dar užsikabaroja prie pat metalinio kryžiaus. O aš sedžiu ir bijau pajudėti.
Pasigrožiu žemai esančia Zakopane:


Kitoje pusėje eilė jau sumažėjusi ir žmonės lėtai lipa iki viršūnės:


Pridursiu, kad Giewont kalno aukštis yra 1894 metrai. Šis kalnas laikomas bene populiariausiu žygiams iš Zakopanės.

Matome, kad rikiuojasi žemyn lipti stovyklautojai, bandome užbėgti jiems už akių. Bet visiems neužbėgame. Taigi, žemyn vėl išsirikiuoja eilė. Jaučiu įtampą, sukoncentruoju dėmesį. Lipti žemyn man niekada nepatiko.
Kai kas net persižegnoja. Tegul nieks nedrįsta sakyti, kad bažnyčia ir kunigai atveda į tikėjimą. Tikrai ne jie.

Mums abiems žemyn labai nesiseka lipti. Paguoda bent ta, kad einame viena paskui kitą, tai bent pasikeikti yra su kuo. Žemyn galima sakyti, kad arba ant šikniukų abi leidžiamės arba pilvais šliaužiam. Prieš mus eina žilstelėjęs japonas, juokiasi iš mūsų lipimo. Šypsosi ir vis drąsina " it's easy, easy". Kai pamato, kad imame čiuožti užpakaliais, - stand up ir rodo, kur kojas dėti. Ir vis šypsosi ir easy, easy. Būtų gal ir easy, jei nebūtų slidu. Priekyje matau, kad ankščiau aprašytai moteriai labai sunkiai sekasi lipti žemyn. Kaip tikra lietuvė pasidžiaugiu, kad yra daug tvirčiau už mane atrodančių žmonių, kuriems sekasi prasčiau.
Bet laukiu nesulaukiu lipimo pabaigos.


Kažkas iš minios slysteli ant akmenų, nugriūna, bet laimei, nieko blogo. Galiausiai pasiekiame žemę.
Draugė vietoje vienos valandos mūsų laukusi gal pora, išklausiusi mūsų nuotykius pasidžiaugia, kad nelipo. Nuprendžiam eiti tolyn.

Su mergaite padėkojam ant pievutės sėdinčiam mūsų japonui.

Ir vis atsisukdamos į šios dienos nuotykį, leidžiamės link Hala Kondratowa.

Kaip prajuokinai su ta dešra O jau kalnų grožis

dėl kalnų.
O dešra kelionės vinimi patapo.

Taigi, prasideda ėjimas žemyn. Jis mums pasirodo paprastesnis. Net pasidžiaugiame, kad savo šios dienos žygį pradėjome nuo Strazyska slėnio, o ne nuo Katalowka, ką rekomendavo kai kurie užsienio kelionių gidai.



Komandos narės jau alkanos. Viskas suvalgyta. Įsisukame į mėlynojus. Visas kalno šlaitas mėlynas mėlynas nuo uogų, kaip čia jų nieks nerenka?

Eiti žemyn lengva dar ir dėl to, kad vis dažniau saulę uždengia debesėliai. Be to išmokau atskirti slidžius tako akmenis nuo neslidžių. Ar tiesiog einu tako pakraščiu - žvyru.



Netrukus prieš akis atsiveria naujas grožis - žydinčios pievos.


Kalnų, miško, akmenuoto tako ir žydinčių gelių derinys - argi gali būti kas gražiau. Pamirštu, kad noriu valgyti. Bet maniškės primena.



Kur gi ta trobelė?????? Pagaliau išnyra.


Prisimenu keliones į Slovakijos Tatrus, prisimenu, kaip skaniai ir sočiai valgydavau kalnų trobelėse. Svajoju, kaip smagiai pasėdėsime, papietausime ir gerai pažymėsime žygio pabaigą.



Pagaliau. Žmonių nemažai.
Užeiname.


Deja, visisškas fiasko. Nes taip ir nerandame sotaus ir skanaus valgio. Arba pasibaigę, arba nesotu, arba neskanu.
Sau užsisakau baravykų sriubos. Mano likusi komanda nusprendžia, kad sriuba - tas pats, kas vanduo ir yra tuščias pinigų švaistymas, joms reikia mėsos, iš bėdos paiima po hot dogą.

Įsitaisom lauke. Sriuba visai skani. Ir labai gerai užpildo visą dieną vandens plautą ir dešromis kimštą skrandį. Arbata nusivyliau. Slovakijoje kiek esu pirkusi žolelių arbatų, buvo tokios skanios kaip naminės tikrų žolelių. O čia - pokelis ir citrina įmesta.

Moterys keliais kąsniais praryja hot dogus ir sėdi susisukę, alkanos.

Šioje trobelėje visai nėra ko valgyti...


Bent tiek, kad pirmąjį spaudą ant atvirukų užsidedame.

Bet kirminas numarintas, einame tolyn. Sekame nuorodą iki Kuznice. Kelias neypatingas, net nebefotografavau. Praeiname pro Katalowki Tatrų nacionalinio parko vartus. Matosi keltuvai, kažkur boluoja stovintys autobusai. Kažkas iš minios dar sušuko, kad ne ten pasukome.

Taigi, atėjome į tą vietą , iš kurios rytoj pradėsime žygį.

Sėdame į autobusą, sumokame 3 zlotus žmogui, studentams nuolaidų nėra.
Labai geit atveža iki Zakopanės. Lipame stotyje ir kylame į savo viešbutį praustis ir užvalgyti.

Nusimaudome, atgauname jėgas ir vėl į kelią - į tolimesnį Zakopanės pažinimą. Ir aišku, vakarienės.

Keliukas nuo laikinųjų namų:


Kažkur link centro:


Šios dienos tikslas Zakopanėje - buvusi aviganių gyvenamoji vieta - Košcieliska gatvė su medine bažnytėle ir senomis kapinaitėmis.

Į bažnyčios vidų nepatenkame.


Sukame link kapinaičių.


Bažnyčia iš šono:


Labai gera aura aplinkui.


Vartai į kapines:



Papildyta:
Viduje taip neįprasta. Kai kurie kapaiprižiūrimi, kai kur atrodo, kad laidojama, kai kas - apleista ir sena. Kiekvienas antkapis vis kitoks. Mediniai drožinukai sužavi labiausiai.









Apvaikštome ir sukame atgal.




Žavūs tvoros stulpeliai.


Sugrįžtame į centrą, ieškome kavinukės vakarienei. Įsitaisome netoli vakarykštės. Norime paragauti koldūnų. Taigi, imame pierogi. Jaunėlė - su mėlynėmis, mes su drauge - s miasem. Koldūnai labai neskanūs. Porcija - 16 zlotų, bet tokia neskani mėsa.

Pamažu grįžtame namo. Pakeliui skelbimų lentoje rodo pogodynka.pl orų prognozes Zakopanei ir Kasprowy Wierch. Laukia tas pats karštis.
Užsukame į prekybos centrą.

Namuose rytdienai pietums pasiruošiame dvigubą porciją dešros. Ir griūname miegoti.

2013-08-06. Antradienis. Swinicka Przelecz - Kasprowy Wierch.

Vėl bildame vidurnaktį, nes 06:00 pirmas autobusas į Kuznicę.
Šiandien bus dar karščiau, megstukus nusimetame jau pakeliui į autobusą. Autobusas į Kuznice stovi prie pat autobusų stoties.
Autobuse žmonių susirenka akimirksniu. Stabteli dar kokiose penkiose Zakopanės vietose surinkti norinčiųjų į kalnus. Autobusiukas prikemšamas kaip silkių. Matome, kad daug žmonių eina takeliu link keltuvo savomis kojomis.
Taigi, sustojame prie pat keltuvo, vėl 3 zlotai žmogui už važiavimą autobusu - visur mokama išlipant. Vėl tualetai, mieganti nacionalionio parko administracija ir vėl sutaupyti 4 zlotai žmogui už įėjimą.
Beje, kelios minutės po šeštos prie keltuvų eilė buvo nedidelė. Bet buvau numačiusi lipimą savo kojomis, tai net minties nebuvo kilti. Keltuvu nusileisime.

Į mūsų nužiūrėtą tikslą veda geltona trasa per Dolina Jaworzynka ir mėlyna pro Boczan. Trukmė jų abiejų panaši. Moterys nusprendžia eiti mėlynąja (nes ten eina dauguma). Taigi, einame.

Keliukas į kalną mišku visai nesudėtingas, daug lengviau einasi nei vakar. Ir akmenys neslidūs. Bent jau ne tokie slidūs.
Einame šnekučiuodamos mišku. Protarpiais pasirodo vaizdai.


Šiandien stojame kelio pradžioje pietauti be jokių piktumų.


Pagaliau išeiname iš miško.


Perėja tarp kopų - taip man lietuviškai skamba pavadinimas Przelecz miedzy Kopami. Suksime į Hala Gasienicowa.


Kiek paeiname, kelias darosi labai gražus. Kojos pačios neša, nuotaika puiki. O ir keliukas žvyras, jokie ne akmenys.




Norisi fotografuoti kiekvieną akimirką.


Rytas tylus, kažkas čiulba. Netrukus pasitinka spalvotos pievos.


Pagaliau pasimato trobelių stogai.

Man buvo pačios žaviausios šio ryto akimirkos:






Prieiname vietą, kur išsišakoja keliai, mes einame į trobelę.


Iš pat ryto Hala Gasienicowa Murowaniec trobelėje gyvenimas verda. Čia pilna žmonių. Ant saulės be proto karšta. Vėsina akmeninės trobelės metamas šešėlis.


Kadangi komandoje daug alkanų, iškart puolam ieškoti kažko valgomo. Meniu pasirinkimmas didelis, kainos - gal kiek didesnės nei Zakopanėje, bet panašiai. Po vakar koldūnų nenorim. Sugalvojam bulvinių blynų su mėsa. Jau ir seilė tysta. Be to norisi pasistiprinti normaliu maistu prieš didelį kelią.
Susakome, kad norėsime 3 porcijų blynų. Ech... jie dar neparuošti... It's breakfast now... Sunkiai suvokiama žodžio breakfast reikšmė, kai mūsų diena prasidėjusi 4 val. ryto Ok, tuomet užsakome arbatos (6 zl) ir po didelį gabalą obuolių pyrago (6zl).

Pyragas buvo labai skanus. Ir arbata gerai nueina.

Moterys relaksuojasi, aš aplakstau ir apifotografuoju trobelę.






Čia praleidžiame beveik valandą. Dar tik vos po devynių, o jau nežmoniškai plieskia saulė. Išsitepame storai kremais nuo saulės, užsidedame štampus ant atvirukų ir leidžiamės tolyn.