Gabalėlis Čekijos ir Slovakijos automobiliu

Tik prieš keletą dienų grįžome su MB iš kelionės automobiliu po Čekiją ir Slovakiją, tad kol įspūdžiai dar gana švieži, bandysiu šiek tiek aprašyti

Apie kelionę pradėjom mąstyti jau seniai, pirminiai planai buvo gerokai didesni… Po komandiruotės Ženevoje praėjusį rūgpjūtį man jau niekur nebeatrodė taip gražu kaip Šveicarijoj Norėjau tik ten ar bent iki Austrijos, tačiau ilgai nebuvo aišku, kada MB gaus atostogas, išaiškėjus jau neberadom draugų, kurie panašiu metu galėtų atostogaut, tad dviems ilgesnė kelionė pasirodė per brangi, o ir pamąstėm, kad vargu, ar verta dėl kelių dienų (kurios liktų atmetus kelionės laiką pirmyn iki tikslo ir atgal link namų) tiek lėkti ir beveik nieko nepamatyti… Visgi išvykti kur nors norėjosi ir po truputį žiūrinėjant užkliuvo akys už vaizdų iš Čekijos. Na, anaiptol ne taip gražu kaip Šveicarijoj pasirodė, bet gražiausia iš aplinkinių šalių MB dar būtinai norėjo kalnų, taip prisidėjo ir Slovakija...

Turbūt svarbu paminėti, kad į kalnus išsiruošiau pirmą kartą gyvenime. Aukščio bijau labai labai, net kopėčiom į antrą aukštą užlipti iki šiol sudėtinga būdavo , tai dar prieš išvykstant atostogų dalies Slovakijoje laukiau su baime. Visgi turėjau tikslą bent kiek save nugalėti ir nors kur nors užsilipti Bet apsidraudimui visad turėjau planą B, ką nuveikti, jei į kalną lipti pasidarytų per baisu

Taip po truputį susidėliojo maršrutas Lietuva-Lenkija-Čekija-Slovakija-Lenkija-Lietuva, kurį vėliau teko koreguoti ir dėl oro sąlygų, ir dėl sveikatos, bet iš esmės kelione likom patenkinti ir visai džiaugiamės, kad išvykom tik dviese

Esam iš Klaipėdos, tai viso per kelionę sukorėm nepilnai 3000 km, vairavo tik MB (tad ieškojom maršruto, kur važinėjimų būtų kuo mažiau ir galėtume abu pailsėti).
GPS neturėjom, naudojomės popieriniais žemėlapiais, bet didesnių pasiklydimų pavyko išvengti

Nesam muziejų gerbėjai, architektūra galim gėrėtis dieną-dvi, bet ne daugiau, pliaže drybsoti atrodo kančia, mėgstam vaikščioti, tad labiausiai ieškojom gražios gamtos, o miestų ir jų kultūrinių/architektūrinių įžymybių privengėm




1 diena (rugpjūčio 2 d.)

Kol MB dar dirbo, aš kepiau kibinus - su mėsa ir "desertinius" (su uogiene). Kas labai pasiteisino kelionėj - ir sotu, ir valgyt patogu net ir vairuojant

Po darbų dar lėkėm išsikeisti valiutos, Klaipėdoj Čekijos kronų be problemų radom Swedbanke prie Akropolio (Studlendo Swedbankas kronų turėjo taip pat, tik mažiau nei mums reikėjo). Dar susipirkom trūkstamo maisto (vežėmės saldumynų, kurie jau sekančią dieną dėl karščio išsilydė, sausainių, daržovių, vaisių, dešros, kadangi turėjom dujų balioną – ale mini viryklę, tai pasiėmėm ir kruopų, dėl to kas rytą beveik galėjom virti ryžių košes su šokoladu ), susidėjom daiktus ir vakarop patraukėm link Marijampolės. Ten buvom susitarę dėl nakvynės pas pažįstamus.

Pirmą kartą buvau Marijampolėje, tai vakare išėjom pasivaikščioti po Poezijos parką – labai patiko, gražiai sutvarkytas ir apšviestas, tuo metu dar rodė parke filmą, buvom prisėdę pažiūrėt.





Grįžę dar pavakarojom su mus priėmusiaisiais ir nuėjom miegot – ryt laukė sunkiausia diena, ypač MB, kuris buvo pasiryžęs Lenkiją įveikti per dieną

2 diena (rugpjūčio 3 d.)


Papusryčiavę iš Marijampolės išjudėjom apie 8-ias, kadangi jau buvo ganėtinai šilta, dar prasukom pro Maximą ledų

Lenkijos keliai mums pasirodė visai geri (ypač palyginus su keliu į Liepoją, kurį teko išbandyti prieš kelias dienas), per visą Lenkiją gal tik poroj vietų teko pabumbėti dėl prastesnės dangos. Stengėmės didesnius miestus aplenkti, tai automobilių ir fūrų spūsčių visai neteko patirti. Dabar tiksliai neatgaminsiu, bet važiavom maždaug tokiu maršrutu: Suwalki-Augustow-Grajewo-Lomža-Ciechanov-Lodz-Wroclaw-Walbrzych-Golinsk (pasienis).

Važiavimas vaizdų prasme ganėtinai nykus, aplink arba nesibaigiantys kukurūzų laukai, arba viens į kitą panašūs miestai – antroj dienos pusėj ėmė rodytis, kad net miestų pavadinimai ima kartotis Kiek pravažiavom, jokiam miestely nekilo noras sustoti, tai sustodavom tik kur pakelėj kojas pamankštint ar užkąst, dar pylėm benzo, jis pigesnis nei Lietuvoj.

Beje, ryte buvusi šiluma greitai virto +35 laipsnių kaitra ir lydėjo visą kelią. Prie visų pakelėj sutiktų vandens telkinių privažiuot neįmanoma, mašinų pristatyta kiek telpa, o vandeny vaizdas nuo žmonių irgi panašus

Beveik nieko nefotkinom, Wroclawe va tik tokiu gražesniu tiltu pavažiavom



Dar be kukurūzų laukų skaičiavom mergaites su balionėliais


Apie 19-ą valandą mūsų laiku (Lenkijoj 18 h) jau horizonte pradėjom matyti Sniežkos kalną



Dar sustojom degalinėj nusipirkti Čekijos vinjetės, bet ten mūsų nesuprato nei angliškai nei rusiškai (kaip, beje, ir daugelyje kitų vietų Čekijoj ). Pardavėja pakvietė geriausiai angliškai kalbantį kolegą, kuris šypsodamasis pirštu žemėlapyje parodė, kokiu keliu nuvykti iki pasienio Na, pažiūrėjom, kad pradžioj vinjetės nereikės, tai apsiraminom ir nuvykom Lenkijos-Čekijos pasienio link

Sieną kirtom sėkmingai (pasienyje nebuvo nė gyvos dvasios) apie pusę aštuonių Lietuvos laiku, kelių nuorodom vedami greit atsidūrėm Teplice nad Metuji miestelyje, iš kurio kitą dieną planavom pradėti savo kelionę po garsiuosius uolynus.

Nors ir buvo dar ganėtinai anksti, bet temo greitai, todėl jau praktiškai tamsoj ieškojom kempingo, nuvykom į patį pirmiausią pastebėtą (namie šiek tiek buvau pasižiūrėjus adresų).
Apsistojom štai šiame: camp Kamenec.
Už 2 žmones, mašiną ir palapinę sumokėjom 250 czk (~33,5 lt).
Šeimininkas su mumis kalbėjo vokiečių ir čekų kalbos mišiniu, bet kai pagrinde tereikėjo susitart dėl kainos ir sumokėti, tai šiaip ne taip susišnekėjom

Kempingas tvarkingas, vietos daug, palapinę gali statytis kur patinka (dar galima gyventi ir namukuose). Nemokamas wi-fi. Yra bendra virtuvėlė, kelios elektrinės viryklės, šaldytuvas, elektrinis virdulys. Kas nenori gamintis, veikia restoranėlis, alaus nemažas pasirinkimas. Už karštą vandenį atskirai mokėti nereikia, bet jis tik nuo 7 iki 10 h ryte ir vakare. WC ir dušai tvarkingi, jų visai nemažai, tad net ir vakare kempingui prisipildžius eilių nesusidarė. Atskiros vietos geriamo vandens atsargoms pasipildyti. Yra aikštelė krepšiniui/tinkliniui, stalo teniso keli stalai, stalo futbolas. Taip pat kelios laužavietės, suoliukai su stalais prisėdimui




Vietoj galima nusipirkti lankytinų vietų žemėlapių, sukabinti visi šalia kursuojančių autobusų ir traukinių tvarkaraščiai. Visai šalia kempingo vartų buvo kažkoks vienuolynas, bet jau buvom per daug pavargę jį lankyti.

Beje, kempingas įsikūręs ant kalvos, apačioje girdisi tekanti upė. Tai naktį visai maloniai tas garsas migdė, kol neprasidėjo audra - stipriai lijo, vėjas ūžė, vienu metu bijojom, kad koks medis ant palapinės nenuvirstų, jau taip jie lingavo - bet laimei audra greit aprimo, o lietus sumažėjo ir ryte jau tik vos vos lašnojo

3 diena (rugpjūčio 4 d.)

Ryte jau menkai lynojęs lietus lynoti visai nustojo bepusryčiaujant. Išliko apsiniaukę, pasidžiaugėm, kad oras nuostabus, nebekepina Išsiardę palapinę ir susidėję daiktus patraukėm iš kempingo Teplice uolų parko link.

Ketinome aplankyti abu – Teplice ir Adršpachų parkus. Buvau paskaičiusi, kad Teplice parko trasa ilgesnė, reikalaujant daugiau jėgų, tad nutarėm pradėti nuo jos. Abu parkus jungia dar viena - geltonoji – trasa, ir jeigu ja praeini į kitą parką, tai nereikia pirkti antro bilieto

Teplice uolynų trasa prasideda nuo viešbučio Orlik stovėjimo aikštelės – ją labai nesunkiai radom pagal kelio nuorodas. Parkingo mokestis visai dienai - 50 CZK , įėjimo mokestis – 70 CZK (MB turėjo ISIC pažymėjimą, tai įėjo perpus pigiau).

Šalia parkingo įsikūrę dar keli hoteliai, restoranėliai prie jų, keletas greito maisto kioskelių, galima įsigyti suvenyrų

Teplice uolyne buvo bent kelios trasos, mes pasirinkom mėlynąją, iš kurios vėliau galima pereit į geltonąją (ši jau veda link Adršpachų parko). Pradžioje buvo lengvas ėjimas miško takeliu, matėsi viena kita uola:



Jų vis daugėjo



Stebėjomės vešlia augmenija, va kaip paparčiai tiesiog ant uolų auga

Asmeniškai manęs pirmasis išbandymas laukė jau po pusvalandžio 300 pakopų laipteliais ir kopetėlėm tarp uolų iki kadaise buvusios Strmen pilies vietos. Po sugriovimo XV a. pilis niekad nebuvo atstatyta ir dabar ten likusi tiesiog mažutė apžvalgos aikštelė (6 žmonės sunkiai tilpo)

Taigi - 300 laiptelių, karštis jau kyla iki vakarykščio, žmonių visai nemažai, gerai, kad kas kiek laiptelių vis galima pailsėti.




Laiptais užlipau matyt vedama entuziazmo ir kol nesižvalgiau aplink, tik į laiptus, viskas buvo OK. Baisiau buvo kopti per uolas kopėtaitėm:




ir paskutiniais laipteliais uoloje



Bet įveikiau
Užlipama į apžvalgos aikštelę, kur atsiveria graži panorama. Vietos, kaip minėjau, nedaug, tai gerėjimosi normuotai, nes apačioj eilėj laukia

Man tik išėjus į apžvalgos aikštelę, pradžioj norėjos tik prie uolos prisiplot ir nejudėt, kojos linko ir virpėjo . Bet MB mane stipriai laikė, tai po kelių minučių su aukščiu apsipratau ir net išdrįsau paleisti turėklus

Štai tokia panorama atsivėrė:

Nusileidus toliau sekė uolynai – tikrai įspūdingi, mums nematyti Prieš kai kuriuos uolynus yra nuorodos, ką kokia uola primena, bet mes po kelių bandymų beveik nieko panašaus ten nematę, metėm šitą reikalą ir tiesiog ėjom pasišnekučiuodami ir grožėdamiesi gamta, neatsistebėdami augmenija, kuri auga vos ne tiesiai ant akmens, net ir medžių šaknys atrodo vien akmenis apglėbusios...






Gaji tradicija visas prieinamas uolas "paremti"



Džiaugėmės mėlynėm, kurių krūmų tai radom ir iki metro aukščio, nors vėlgi sąlygos kokios nedėkingos atrodo. Uogų buvo nemažai, prisimėlyniavom



Labiausiai džiaugiamės priėję „Sibirą“ – ten toks siauras tarpeklis tarp uolų, kur labai vėsu – buvo puiku atsigaivint nuo kaitros, MB net nenorėjo išeit





Papildyta:
Keliose vietose pristatyta ir akmenėlių bokštelių:



Takas kilo aukštyn:


Šios uolų viršūnės puikiai tiko poilsiui ir užkandžiams


Nusileidus:


Vykdydami dienos planą, nutarėm toliau eiti geltonąja trasa ir pasiekti Adršpachų uolynus. Na, trasa prasidėjo juoda pelke, per kurią teko perbėgti keliom permestom lentom:



Buvo ir keletas geresnių atkarpų, graži žaluma aplink:


Papildyta:
Bet greit fotografuoti beveik nustojom, nes reikėjo nuolat žiūrėti po kojom - takas visai sugadintas, beveik visą laiką reikia eiti virš pelkių ar durpynų, o liepteliuose tik kas dešimta lenta likusi, i į tilto skersinius vinių prikalta, nėra kur kojos padėti, turėklų irgi beveik nelikę Tai tik kelios foto, kur buvo galima truputį atsipūsti:



[paskutinėj foto tai ėjimas liūliuojančia pieva, gerai, kad lentos atlaikė ir nepaskendo ]

O kai burbėdami dėl tako kokybės pagaliau įveikėm tą 4 km besitęsusią perėją iki Adršpachų, pamatėm štai ką



Per šitą perėją gerokai pavargom, karštis irgi didžiulis, tai išvydę eilinius laiptelius jau Adršpachų teritorijoj beveik net nebenudžiugom


Papildyta:
Akis pailsinom naujais vaizdais - ežerėliu:

Buvo keletas mini kriokliukų

Visgi turbūt dviejų mum ganėtinai panašių uolynų buvo perdaug, tai Adršpachai jau didelio wow nebesukėlė, tai apėjom trumpiausiu ratu iki išėjimo:




Viso užtrukom beveik 7 h, nuėjom 21,5 km

Prie pat išėjimo ir info centro Adršpachuose yra traukinių stotis, nusipirkom joje bilietus atgal iki Teplice nad Metuji. Bilietai abiems viso kainavo 24 CZK. Beje, traukinio bilietas išmušamas konkrečiam atstumui, o ne laikui (mūsų bilietas, pirktas 16 h, galiojo iki kitos dienos ryto). Traukinukas kursuoja maždaug kartą per valandą, tvarkaraštį buvom radę anksčiau minėtame kempinge

Grįžę atgal į Teplice nutarėm "prabangiau" pavalgyti viename iš šalia mašinų stovėjimo aikštelės esančiame restorane [bent jie taip save vadina], štai šiame:


Personalas angliškai nešneka, rusiškai tik tiek, kiek žodžiai panašūs į čekų kalbą, meniu vien čekų kalba. Taigi meniu ir mes supratom tik tiek, kiek tam tikri žodžiai priminė kažką iš rusų kalbos Aš užsisakiau sūrio kepsnį, MB - vištienos file, tai ir atnešė - didelėj lėkštėj pamestus kepsnius, garnyro 0, jokių padažų kaip LT ant stalo irgi nerasi. Nu žodžiu, ką užsisakėm, tą ir gavom Vėliau šiaip ne taip pavyko paprašyti garnyro už papildomą mokestį, bet šiaip daugiau ten niekad negrįšim - maistas sausas, prėskas, neskanus

Papildyta:
Dar buvom nužiūrėję už 9 km esantį Ostaš stalo kalną, kuriame jau nemokamai prieinami žemutinis ir aukštutinis uolų labirintai, bet nutarėm, kad uolų šiai dienai jau pakaks ir geriau patausosim jėgas rytdienai

Taip užkandę patraukėm ieškoti nakvynės, turėjau kelis kempingų adresus, bet nė vieno neradom, nutarėm nesiblaškyti ir tiesiog važiuoti iki rytojaus tikslo (Pec pod Sniežkou miestelio) pasidairydami kempingų nuorodų pakelėse. Deja, neradom nė vienos nuorodos, vėl pradėjo stipriai lyti... Galų gale atvykom iki Pec pod Sniežkou - kempingų ten nėr, sutemus neradom ir nemokamų parkavimo aikštelių. Galų gale lietui tik stiprėjant nutarėm, kad šią naktį pamiegosim ir mašinoj, pasistatėm ją degalinėj, kur naktį nebėra personalo

4 diena (rugpjūčio 5 d.)

5-ą ryto pažadino policininkas Bet kadangi jis kalbėjo tik čekiškai, o rusiškai ir angliškai nesuprato, tai mes tiesiog pasitraukėm ir tuo viskas ir baigės. Nuvykom į mašinų stovėjimo aikštelę prie pat trasos link Sniežkos kalno pradžios. Ten, beje, jeigu pasistatai mašiną iki aikštelės darbo pradžios ir išvyksti po darbo pabaigos, tai mokėti nereikia Būtume žinoję, būtume nakvoję ten. Taigi mašina pasistatėm ten ir papusryčiavę, kažkur po 6-ių pasukom takeliu link Sniežkos:







Ėjosi šauniai, dar gaivus oras, nesutikom pakeliui nė vieno turisto
Takas tikrai pritaikytas masiniam kalno įveikimui, gal tik kelios atkarpos buvo, kur akmenys prasčiau sudėti, o šiaip eini miško keliuku ir tiek.

Po kurio laiko išvis priėjom "autostradą":


Va prie tos chatos tai iš lenkų pusės kelias padarytas, mums jau nulipinėjant staiga pasipylė žmonių - čia grupes autobusais atveža Labai patogiai, nepilnos 30 min. ir skaitaisi įveikęs aukščiausią Čekijos kalną

Na, bet į priekį mes nuo tos chatos dar ėjom vieni, aukštai matosi mūsų tikslas:


Takas, kaip ir sakiau, pritaikytas visiems turistams:

[iš tų autobusų atvežtieji tai net su tapkėm ėjo/lipo į kalną]

Papildyta:
Na, ir štai viršūnė:


ir čekų paštas:




Mes kadangi buvom pirmieji, įkopę į kalną ir nieks dar nedirbo, tai tik pasižvalgėm, užkandom ir leidomės žemyn



Kelias atgal ganėtinai nuobodus, nes tas pats, tai didžiąją dalį jo tiesiog nubėgom bėgte - priešais jau pradedantys eiti turistai kreivokai taip į mus žiūrėjo, bet..

Žodžiu, Sniežkos aukštis kuklūs 1602 m., bet man adaptuotis prie aukščio puikiai tiko Pagal trasas rašo, kad įkopti/nukopt reikia po 3 h, mes į priekį užlipom per 2,5 h, nusileidom per 1,5 h.

Nerealu buvo nusileidus ir jau sukaitus (temperatūra vėl 35 ir daugiau , tada labai padėkojom anksti pažadinusiam policininkui, kad per jį kėlėmės anksčiau ir dalį atstumo nuėjom gaivesnio oro lydimi ) įmerkti kojas į šalimais tekėjusią ledinę upę - vanduo tikrai geliantis, bet taip atgaivino

Viso įveikėm 18,5 km

Kadangi grįžom parkavimo aikštelės darbo metu, tai teko susimokėt - paskaičiavo už valandą nuo jų darbo pradžios po 20 CZK

Papildyta:
Kadangi kalną įveikėm anksti, dar nebuvo nė pietų, nutarėm iškart traukti link kitos dienos numatytos vietos ir susirasti kempingą, o po to jau žiūrėsim, ką nuveikt.

Važiuojant link Jičin, šalia kurio įsikūrusi viena iš Čekų Rojaus trasų (Prachovske skaly), akį džiugino praktiškai kiekviename nusukime esančios nurodos į kempingus
Visgi Jičin pravažiavom ir nutarėm išbandyti Kneznice miestelyje esantį kempingą Česki raj

Atvažiavom anksti, bet nebuvo visiškai jokių problemų įsiregistruoti, personalas puikiai šneka angliškai
Kempinge vietos daug, yra aikštė futbolui, suoliukų pasėdėt, stalo tenisas, tinklinio aikštė, vaikų žaidimo aikštelė, baseinas, restoranas. Už karštą vandenį mokėti nereikia - prauskis kiek nori, jokių apribojimų pagal valandas. Iš vakaro galima užsisakyti kitos dienos maistą (pusryčius, pietus, vakarienę), taip pat galima užsisakyti pusryčiams šviežios duonos

WC ir dušai tikrai tvarkingi. Yra elektros lizdų, aktualu, kam reikia pasikrauti telefonus/fotoaparatus - skirtingai nei daugelyje kempingų, už tai mokėti papildomai nereikia.

Mokama išvažiuojant, t.y. į tą pačią sąskaitą visą laiką skaičiuoja prabūtas dienas, užsakytą maistą ir pan. Vienos paros kaina (bet šiaip nežiūri išvažiavimo laiko, sakė: "kada jums patogu") 2 žmonėms su palapine ir mašina kainavo mums 240 CZK.

Žodžiu šitą kempingą visiems labai rekomenduojam (mums buvo geriausias iš visų aplankytų), būtume turėję laiko, būtume ten bent kelias dienas pabuvę. Matėsi, kad kai kurie čia ir atvyksta ilgam laikui tiesiog pailsėt

O šią dieną nusprendėm irgi niekur nebevykti, tai turškėmės baseine pusdienį, žaidėm frisbį, deginomės ir pan. Vakarop nutarėm pasivaikščioti po miestelį - na, nieko ypatingo, net parduotuvės neradom Turbūt visi apsiprekinti važiuoja į Jičin - didesnį miestą, kuris visai netoli (iki 10 km). Bet kai maisto savo turėjom, tai labai nesureikšminom
Papildyta:
Dar kelios kempingo foto:

5 diena (rugpjūčio 6 d.)

Saulei kaitinant nuo pat ryto kempinge nebeužsibuvom ir vykom į greta esančias Prachoveske Skaly (Čekų rojų). Vieta lengvai randama, daug nuorodų. Mes už parkingą susimokėjom (60 CZK), nors realiai ten galima kur toliau mašiną pasilikti ir į trasą įeiti tiesiog ne nuo pradžios

Įėjimas 60 CZK, su ISIC - perpus pigiau.

Pradžioj buvo jau nieko įspūdingo, tie patys uolynai, kaip jau ir matėm





Vėliau trasa tapo įdomesnė - nemažai laiptų, kopetėlių. Aišku, per kaitrą ne taip lengva visom užkopt, bet vaizdai iš apžvalgos aikštelių (kurios įrengtos uolų viršuje) tikrai gražūs


Papildyta:
Nemažai ir siaurų praėjimų tarp uolų (per kai kuriuos tik šonu pavykdavo pralyst:D), bet ten bent vėsu





Štai čia užmatėm ežerą


Trasą perėjom per 2 h, nuėjom virš 4 km. Dėka karščio niekaip negalėjom pamiršti matyto vandens telkinėlio, tad pasukom link jo. Aplink ežerą vien kempingai, bet greit užmatėm, kad vietiniai stato mašiną tiesiog kelio pakrašty ir traukia į pliažą tiesiai per kempingą - mes ir taip padarėm

Super! Ežero pavadinimo nežinau, bet šalia yra augtobuso stotelė "Janolice". Pakrantės labai suvarkytos, vanduo skaidrus, dugnas - smėliukas. Vanduo vos vos vėsokas, bet Baltijos jūroj man niekad tokio šilto nėra tekę užtikt. Kas nori - pilna pramogų - ir vandens dviračių, ir tų burbulų, maisto, gėrimų ir pan. Tai smagiai mirkom keletą valandų ten, net nesinorėjo vėl į tą karštį lįsti ant kranto



Papildyta:
Sekanti stotelė - netoli esantis Jičin miestelis, nes norim užsipirkti maisto. Ir pirmasis nemalonumas - lauke beveik +40, o mašinos kondiškė nebeveikia

Važiavom kaip saunoj, prekybos centruose ypač džiugino vietos prie šaldytuvų

Dar turėjom laiko, tai nutarėm pasivaikščioti po miestelį, oras pradėjo vėsti


Bet nesijautė

Miestelis šiaip gražus, bet kadangi iš anksto apie jį nesidomėjau, tai kas čia per pastatai, nežinau





Papildyta:


čia, jei matosi, gatves laistanti mašina, papildomai porą ratų aikšte apvažiavo, o vaikai ir ne tik iš paskos bėgo bandydami vandeniu atsigaivinti





Na, ir paskutinė šios dienos stotelė - Praha



Kaip gera buvo išlipti iš mašinos Pirties jau šiandienai užteko Atvykom pas draugus, tad likusį vakarą smagiai vakarojom su jais. MB bandė vietinį alų, aš alkoholio nevartoju, tai pabandžiau tik ten populiaraus vyšnių vyno, kaip ir visi alkoholiai man nepatiko, bet kiti tai gyrė.
Besėdint lauke prasidėjo audra - griaudėjo, žaibavo, lijo. Džiaugėmės, kad gal ryt bus vėsiau. Mat ryt visa diena Prahai

Labai smagus reportažas
Mes buvome prieš dvejus metus ir nuo Adršpachų nusukome į geltoną trasą. Tada iki kažkokio miestelio. Įveikėm apie 26 Km su 10 ir 6 metų vaikais Mat mums teko grįžt atgal iki Adršpachų uolų (ten buvo mašina likusi), tik jau keliu, trumpiau išeina, nes pasirodė, kad traukinukas taip vėlai nebevažiuoja...
Laukiu tolesnio reportažo!

Ačiū

Tarp Ardšpachų ir Teplice miestelių taip pat kursuoja ir autobusas, bet mes labai nesidomėjom, nes buvom iš anksto susipažinę su traukinio tvarkaraščiu. O jūs šaunuoliai, kad tiek įveikėt, ir dar su vaikais

6 diena (rugpjūčio 7 d.)

Deja, iš vakaro kilęs vėjas su lietum ir perkūnija norėtos vėsumos ir šį rytą neatnešė
Prahoj su MB pirmą kartą, tad iš vakaro čia jau kurį laiką gyvenantys draugai patarė, ką vertėtų pamatyti. Kaip jau minėjau, nesam dideli architektūros ir muziejų gerbėjai, tai sau tikslo pamatyti visas Prahos įžymybes nekėlėm, tiesiog pasivaikščioti po miestą.

Beje, gal kam bus aktualu. Gyvenom Prahoj-2. Ten statyti mašinas nemokamai gali tik gyventojai, o štai gretimoje Praha-4 parkavimas nemokamas visiems Pėstute iki senamiesčio nepilnos 20 min

Taigi savo pasivaikščiojimą pradėjome pereidami gabalėlį krantinės:




Vėliau perėjom į kitą kranto pusę ir nutarėm užlipti į garsiąją Petrin Hill arba Įsimylėjelių kalvą, Pakeliui "Hunger wall":


Lipimas per karštį kiek sekinantis, pavėsio beveik nėra. Norintys gali užvažiuoti funikulieriumi.

Pakeliui dar pasivaikščiojom po kažkokios pilies liekanas:


Miesto panorama

Papildyta:
Užlipus ant kalvos, žvilgsnį patraukė nuostabūs rožių sodai



po lietaus daug rožiū žiedų nukritusių, va tokio vat dydžio:


Labiausiai mus traukę objektai buvo sumažintoji Eifelio bokšto kopija (galima užlipti visais laipteliais ir pasigėrėti miesto panorama) bei veidrodžių labirintas, tačiau tuo metu kaip tik vyko kažkoks festivalis, tai eilės buvo tokios, jog karštyje būtų reikėje laukti bent keletą valandų Nutarėm palikti kitam apsilankymui Prahoje



Papildyta:
Pasivaikščiojom po senamiestį Nuotraukų nedaug, nes fotoaparatas paskelbė tuoj išsikrausiantis





Turėjo keistis rūmų sargyba, laukėm ilgokai su minia turistų, bet nieko neįvyko, nors atėjom tinkamu metu




Papildyta:
Spynutės ant tiltelio turėklų:


Lennon'o siena:



ten visi ant viršaus rašo, paišo mėgstamiausius dainos žodžius, frazes

netoliese:


Papildyta:
Pro šį laikrodį praėjom du kartus, bet vis reikdavo laukti beveik valandą iki kol tos figūros išlys, nebesulaukėm



Dar šiek tiek vaizdų:





šitie super varė ant Karlo tilto:


Papildyta:
Visose parduotuvėse pilna alkoholio: alaus, tradicinės Becherovkos, daug gaminių su kanapėm, nustebino absento pasirinkimas



Šokoladas


Pakeliui radom kabantį Froidą


Šveiko restoranas



Dar:


Tajų masažo reklama



Paskutinis užfiksuotas objektas:


Pravaikščiojom beveik 7 h, nuėjom virš 20 km, jau nebejautėm nei kojyčių, nei rankyčių. Nutarėm grįžt pas draugus ir atsivėsint po šaltu dušu bei užkąst.

Vakare dar buvom pavaišinti restorane, MB pagaliau paragavo tradicinių kniedlikų ir jam vieninteliam jie patiko, pasivažinėjom tramvajais ir metro, o vėliau dar turėjom ekskursiją po naktinę Prahą - jei kas būsit, gražiausi vaizdai iš Letnos parko, o čia dar vienintelė normalesnė foto iš naktinio pasivaikščiojimo likusiom gynybinėm sienom:


tiek man, tiek MB Praha buvo gražesnė naktį nei dieną tolumoj visą laiką matėsi žaibai, oras truputį atvėso, įsižiebė visos švieselės, super apšvietė upę, pagrindinius žymiuosius objektus - tai vaikščiojom dar ilgai ir buvom dėkingi draugam už šią ekskursiją

nakvojom dar pas draugus, o ryt - paskutinė diena Čekijoje

7 diena (rugpjūčio 8 d.)

Diena vėl išaušta karšta Papusryčiaujam, atsisveikinam su mus priėmusiais draugais, apsiperkam parduotuvėj ir lekiam į netoliese (už maždaug 28 km nuo Prahos) esantį Morina miestelį. Ten turėtų laukti trys karjerai - didžioji ir mažoji Amerikos bei Mexikas. Vietiniai šiuos karjerus vadina Amerikos Didžiojo kanjono mažesne kopija Čekijoje.

Randam lengvai



Matom žmones apačioj besimaudančius, net kelios mašinis yra, bet praėjimo jokio nerandam

Aplink karjerą veda geltonoji trasa - apeinam. Trasa vat tokia


Apart žolių ir kemsynų nieko nesimato

Atvažiuojančių nemažai, bet visi taip pat blaškosi. Sutinkam vietinį, tas atkakliai tvirtina, kad privažiavimo ir priėjimo ir nėra
Taip ir likom nesupratę, kaip ten patekti

Perpykę, kad išsimaudyt nepavyko, važiuojam jau link Čekijos-Slovakijos pasienio. Sustojam Ostravoj - PC perkam valgomų lauktuvių (Prahoj nebespėjom) ir apsilankom Miniatiūrų parke.

Parkingas visai šalia nemokamas, man įėjimas kainavo 80 CZK, su ISIC - perpus pigiau

Pradžioj atskiram kambary laivų modeliai


Titanikas