Laba diena,
Uzbegau, pasiskaiciau ir atsipuciau

pries menesi FB rasiau savo atveji... manoji gi nors pernai ir vaiksciojo, vasara paatostogavusi niekaip nenorejo grizti darziukan. Is tiesu, sunkiausias tas mamos kaltes jausmas, kai vaikas verkia, nes nori buti su mama, o mama ji tarsi kazkur isveda pas svetimus....
Buvo savaite, kai tiesiog turejau nuplesti ja nuo saves.

nepadejo jokie ikalbinejimai ir motyvacijos. Nenoriu net prisiminti, kaip jauciaus. Juk lieku namuose su mazuoju, bet ir studijuoju dar, tai to laiko ne kalnas....bet, atrodo vis, juk gal ir galetu ji dar pabuti kartu namuose. Vel gi, suprantu, kad tuomet tektu juodai arti naktim, kad pasidaryciau savo butinus darbus.
Naktim pradejo ji blaskytis, verkti, kad nenori eiti i darzeli. Taciau niekada jos neapgaudinejau, kasryt sakydavau, kur keliausim, kada paimsiu ir t.t. Visi rytai buvo praverkti... Palikus ja ir uzdarius duris daznai pati asara braukdavau, jauciausi sadiste.
Svarbiausia, kad su R laikemes pozicijos islikti kuo ramesniais, stengtis viska daryti svelniai ir deti daug daug kantrybes.
Po triju savaiciu vaikas pradejo keistis. Mykdavo rytais, kad nenori, kartais ir paverkdavo, bet ,mate, kad tevu pozicija svelni, bet nekintanti.
Iki sios savaites R nesileisdavo paguldoma darziuke miegui. Ji "tik sedes" ir taskas.Persirengdavo i pizama, bet i horizontalia padeti niekaip nesiguls. Tiesa, buvo pora kartu, kai ji nuvargdavo sedeti ir uzmigdavo. Viena aukletoja kiek pyko, kita, tuo tarpu, palaike mano nuomone, kad jei R netrugdo kitiems vaikams- lai sedi. Ir ka- sia savaite R jau pradejo uzmigti lovytej be jokiu cirku.
As zinojau tik viena- jega jos niekas nieko neprivers daryti. Ne tas vaikas. Ozkele, kaip turi but
Reziume- mamos, laikykites- nesakau nepasiduokit- ne kara cia su vaikais zaidziam- linkiu daug kantrybes

nebijokim jausmo, kad esam kaltos- vadinasi esam mylincios savo pipiriukus ir norim visko ko geriausio